Siekdama bevizio režimo Lietuva samdys JAV lobistus

Pasak neoficialių šaltinių, tokios paslaugos kiekvienai šaliai kainuos po 5 tūkst. dolerių per mėnesį.

Neseniai JAV prezidentas George’as Bushas užsiminė, kad nuo 2009-ųjų, o gal net iki 2008-ųjų gali  būti nutarta suteikti bevizį režimą kelioms ES naujokėms. Kai kurie Lietuvos politikai jau anksčiau diskutavo, kad norint, jog tarp tų šalių atsidurtų ir Lietuva, turi būti imamasi ne tik diplomatinių žingsnių.

Žinant, kad oficialusis lobizmas Lietuvoje kol kas nėra labai populiarus, toks mūsų šalies politikų ir diplomatų žingsnis rodo, kad nors ir pamažu, lietuviai mokosi pasaulyje priimtų problemų sprendimo būdų. Klausimas, ar lobizmas kaip savo interesų gynimo metodas, išpopuliarės sprendžiant Lietuvos gyentojams aktualius klausimus, dar lieka atviras.

Paaiškėjus, kad Lietuva galbūt samdys lobistus savo interesams JAV ginti, verta pasidomėti, kas lobizmo srityje pasikeitė Lietuvoje? Kokia lobizmo situacija Jungtinėse Valstijose? Kas yra lobizmas ir kam jis iš viso reikalingas?

Kaip rodo statistika, labiausiai Lietuvoje, bet iš dalies ir JAV, ne visi piliečiai suvokia, kad lobizmas, jei atliekamas laikantis įstatymų, nėra peiktina ar baustina veikla. Save gerbiantys lobistai – tai valstybės institucijose užsiregistravę privatūs asmenys, kurie kasmet privalo deklaruoti, kieno interesus jie gina ir su kokiomis visuomenės grupėmis yra susiję.

Jų veiklos kryptis – kovojimas dėl savo klientų interesų, JAV atveju – Kongrese bei Baltuosiuose rūmuose.

Geras lobistas stengiasi, kad įstatymų leidėjai atsižvelgtų į tam tikrų interesų grupių pastabas bei pageidavimus ir atitinkamai pakoreguotų įstatymų leidybos procesą. Kitaip tariant, tiek lobistas, tiek kyšio davėjas siekia to paties –“pramušti“ jo klientui naudingą įstatymą. Skirtumas tas, kad lobistas tai daro naudodamasis pažintimis, įtaka ir diplomatija, o kyšio davėjas – įstatymų leidėjams įbrukdamas materialinį atlygį.

Terminas ,,lobistas“ atsirado JAV, valdant prezidentui Ulysses S. Grantui. U.S.Granto prezidentavimo metais, politikų ir jų aplinkos susirinkimo vieta buvo tapęs Vašingtone esantis “Willard” viešbutis.

Tarp sostinės grietinėlės netruko pasklisti žinia, jog prezidentas mėgsta laiką leisti šio viešbučio koridoriuje (angl. lobby), sėdėdamas patogiame krėsle ir mėgaudamasis cigaru. Sužinoję, kur beveik nekliudomi gali prieiti prie prezidento, įvairiausio plauko prašytojai, atstovai bei derybininkai pradėjo minti “Willard” viešbučio koridoriaus parketą. Ši praktika taip paplito, jog šie prašytojai buvo praminti lobistais (angl. lobbyists), pažodžiui –,,koridorininkais“.

“Willard” viešbučio koridoriaus lankytojų garbei vėlesnių kartų aktyvūs tarpininkai tarp interesų grupių ir įstatymų leidėjų taip pat pradėti vadintis lobistais. Šis terminas netruko persikelti ir į Europą, nors Europos Sąjungos ribose lobizmas nebuvo labai svarbus maždaug iki 1979 m., kai įvyko pirmieji rinkimai į ES parlamentą.

Tada ES narės susivokė, kad reikalingi ES biurokratiją gerai išmanantys Briuselio koridorių žinovai, kurie galėtų sėkmingai atstovauti atskirų narių interesams. Taip lobistai, kaip neatsiejama politinio proeceso dalis, įsitvirtino ES struktūrose.

Šiuolaikinėje politinėje arenoje, ypač JAV, lobizmas yra verslas. Nors netrūksta lobistų, kovojančių už žmonių ar net gyvūnų teises, įtakingiausi ir geriausiai apmokami lobistai yra tie, kurie atstovauja verslo organizacijoms ar didelių korporacijų interesams.

Žinoma, be lobistų neišsiverčia pačios įvairiausios organizacijos bei visuomenės sluoksniai. Savus lobistus Vašingtone turi miestelių merai, didelių miestų tarybos, profsąjungos, įvairios piliečių grupės.

Remiantis ,,Center for Responsive Politics“ duomenimis, per pirmuosius šešis 2006 m. mėnesius trys didžiausios naftos kompanijos – „Exxon Mobil“, „Chevron Corporation“ ir „Occidental“ lobistinei veiklai išleido 13,788,626 dolerių. Minėtos trys kompanijos lobistams Vašingtone išlaikyti išleido daugiausiai pinigų. Nedaug nuo jų atsiliko didžiosios farmacijos kampanijos, išleidusios per 14 mln. dolerių.

Šie duomenys rodo dvi didžiausias su lobistine veikla susijusias problemas. Pirma, tai jog tam tikrų visuomenės grupių interesai atstovaujami pernelyg neproporcingai, palyginus su kitomis. Antra, lobistų veikla artimai susijusi su politikų kampanijų finansavimu, kur papirkinėjimas ir legalus įtikinėjimas lengvai gali virsti vienas kitu.

Pagal JAV įstatymus, dar labiau sugriežtintus po garsaus lobisto Abramoffo teismo, Kongreso nariai iš lobistų negali priimti jokių didelių dovanų, taip pat lobistai negali Kongreso nariams apmokėti skrydžių lėktuvu. Tačiau iš esmės niekas nekliudo įstatymų leidėjus pavaišinti gerais pietumis ar suorganizuoti lėšų rinkimo akciją Kongreso nario perrinkimo kampanijai.

Pastebėta, kad lobistai itin aktyviai dalyvauja būtent senų Kapitolijaus vilkų perrinkimo, o ne naujų politinės arenos veikėjų kampanijose. Kodėl? Dėl to, kad didžioji lobistinio proceso dalis – tai naudojimasis tankiai sumegztu politinių pažinčių bei įtakų tinklu.

Nauja šluota Kongrese ilgą laiką nešluoja, nes, vaizdžiai tariant, neaišku, kokia jos vieta kitų įrankių – kastuvų, grėblių ir laužtuvų – kontekste. Kol ji nėra išsikovojusi tinkamos vietos tarp kitų įrankių bei užmezgusi su jais artimų santykių, ,,šluotos” vertė yra beveik nulinė.

Nenuostabu, kad artimai su politikų perrinkimo kampanija susiję lobistai už padėtą surinkti solidžią paramą vėliau tikisi paslaugų – lobistų atstovaujamiems klientams palankių sprendimų. Toks interesų grupėms palankių įstatymų ,,pramušinėjimas“ yra daug priimtinesnis nei labiau lietuviams būdingas ,,pinigai į kišenę – įstatymas ant popieriaus“ principas, bet vis dėlto artimas lobistų dalyvavimas politikų kampanijose, ypač tiesioginis ar netiesioginis jų finansavimas, gali pakirsti pagrindinį tiek JAV, tiek Lietuvos Konstitucijos principą – visi lygūs prieš įstatymus ir yra vienodai įstatymų ginami.

Nepaisant minėtų lobizmo pavojų nusiristi iki korupcijos lygio, JAV gyventojai, ypač verslininkai, daug geriau suvokia tikrąją lobizmo paskirtį ir sugeba pasinaudoti savo lobistais. Tuo tarpu Lietuvai, kaip praėjusią vasarą nustatė grupė mokslininkų iš Utah universiteto, dar toli iki Vakarų pasaulio standartų.

Esminis komunizmo reliktas, veikiantis Lietuvos interesų grupių sistemą, yra visuomenėje ir tarp kai kurių viešojo sektoriaus atstovų išplitęs įtarumas, siejamas su grupine veikla, todėl tai apsunkina interesų grupių veiklos plėtrą ir kliudo visuomenei pajusti šių grupių politinį efektyvumą.

Kitaip tariant, Lietuvoje būti lobistu tebėra gėda, nes sąžiningai verslo interesams atstovaujantys lobistai tuojau pat sumalami į miltus, neva jiems rūpi tik korporaciniai, o ne viešieji, interesai.