Pradėti derybas dėl narystės EBPO trečiadienį pakviestos Estija,
Slovėnija, Rusija, Čilė ir Izraelis, nors anksčiau organizacijos generalinis
sekretorius ir organizacijos narės buvo pripažinusios, jog Lietuvos
pasirengimas prilygsta Estijos ir Slovėnijos pasirengimui.
BNS paprašyta pakomentuoti tokį EBPO sprendimą, Lietuvos užsienio
reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorė
Violeta Gaižauskaitė sakė, kad Lietuva paraišką tapti turtingųjų valstybių
klubo nare pateikė 2002 m., tačiau tuomet numatytas kasmetinis narystės
mokestis buvo 800 tūkst. litų.
Pasak diplomatės, paskutinėmis derybų dienomis maksimaliai padidinti
narystės mokesčiai naujosioms narėms. Nuspręsta, kad kasmetinis mokestis
bus nuo 2,4 iki 5,7 milijono eurų (8,3 - 13,7 mln. litų).
Tuo tarpu Seimo patvirtintame Užsienio reikalų ministerijos biudžete
mokesčiams visoms tarptautinėms organizacijoms per metus skiriama iš viso
8,2 milijonai litų. Taigi, pasak diplomatės, net minimalus mokestis EBPO
viršytų visą kitoms tarptautinėms organizacijoms mokamą biudžetą.
„Narystė turtingųjų valstybių klube didina valstybės prestižą, bet
nesame tikri, kad būtume labai patenkinti, jei Lietuva būtų priimta į EBPO
dabartinėmis sąlygomis“, - BNS sakė V.Gaižauskaitė.
Nei EBPO, nei šios organizacijos narės kol kas nepateikė jokių realių
argumentų, kodėl Lietuva nepakviesta kartu su šiomis šalimis pradėti derybas
dėl narystės.
Lietuva tęs savo darbą su EBPO kitais formatais, kurie priimtini šios
organziacijos veikloje, ir tose srityse, kurios svarbios Lietuvos
nacionalinių interesų požiūriu, pavyzdžiui, EBPO komitetuose, kurių
septyniuose Lietuva jau dabar dalyvauja stebėtojų teisėmis.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija buvo įkurta 1961
m., šiuo metu ji vienija 30 valstybių visame pasaulyje, kurių bendrasis
nacinalinis produktas sudaro apie pusę visos pasaulio gerovės lygio.
EBPO veikla apima pasaulio ir regionų ekonominių tendencijų tyrimą,
makroekonominių analizių rengimą, taip pat atlieka valstybių ekonominės
politikos monitoringą, formuoja bei nustato naujas globalios ekonominės bei
socialinės politikos gaires.