Gal A.Kubiliaus pasirodymo režisieriai tikėjosi, kad Kremliaus isterijos demonstracija, ypač putinjugendui nusiaubus Taliną, bus puikus fonas, leidžiantis konservatorių vadui įžengti į didžiosios politikos sceną?
Bet ši konservatorių strategija nesudrebino Kremliaus sienų ir neprivertė suklusti Vašingtono, Berlyno ar Paryžiaus. Nevertėjo to ir tikėtis, jei net pats V.Landsbergis, mušantis Rusijos pavojaus būgnus daug aukštesnėje Briuselio tribūnoje, nesugebėjo pažadinti miegančiosios gražuolės Europos. Juo labiau, kad pačioje strategijoje – nieko naujo nesužinojome nei apie Rusiją, nei apie jos „sulaikymo“ būdus.
Visi konservatorių plane surašyti Lietuvos strateginiai tikslai – Lietuvos energetinio saugumo didinimas, Europos Sąjungos bendros užsienio politikos ir energetikos kūrimas, parama Europos konstitucinei sutarčiai, Europos kaimynystės politikai, transatlantinio ryšio svarba, strateginė partnerystė su Lenkija yra „nurašyti“ nuo buvusių ir esamos Vyriausybių programų ir nacionalinių strategijų, kurias bendru sutarimu jau patvirtino buvęs ar šios kadencijos Seimas.
Tiesiog viena partija negrabiai nuplagijavo ir „privatizavo“ bendru sutarimu patvirtintus nacionalinius tikslus. Net ir tuos, kuriems dauguma konservatorių tikratikių iki šiol atvirai ar pakuždom nepritaria. Gal ir teisingai daro, nes daugumą šių idėjų į valstybės politikos lygį iškėlė ne kas kitas, o konservatorių šiandien prakeikti valstybininkai. Nes tik jie, nepaisant valdžių kaitos, sugebėjo sutelkti tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų ir kartais net populistinių partijų sutarimą dėl šių esminių dalykų.
Beje, pomėgis savintis idėjas, siekius, simbolius ir net meilę Tėvynei lydi konservatorių partiją nuo pat jos gimimo. Juk net pats pavadinimas – Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) yra pretenzija į neginčijamą privilegiją vieniems atstovauti Tėvynės interesams. Tėvynę mylintys rinkėjai konservatorių manymu turėtų susiprasti, kad kitos partijos – jau ne Tėvynės. Tik kažkodėl ne visi susipranta.
Antra, gal nereikėtų dėl to konservatoriams amžinai pykti ant nesupratingos tautos. Juk net Rusijoje nepavyko visų iki vieno jėga įtikinti, kad tas, kas nepriklauso V.Putiną ginančiai Tevynės („Rodinos“) partijai arba jos klonams – neabejotini motinos Rusijos išdavikai.
Paradoksalu, tačiau ne tik šis pavadinimas sieja „Tėvynę“ ir „Rodina“. Labiausiai jas sieja užsikonservavimas sovietinėje praeityje ir iš jos paveldėtas stereotipinis būdas siekti savo tikslų, skirstant valstybes, tautas ir žmones į savus ir svetimus, „amžinus“ draugus ir „mirtinus“ priešus. Skirtumas tik toks, kad V.Putinas savo stiprybę sustiprino atgaivindamas sovietinius simbolius ir stabus, o mūsų konservatoriai stiprybę semia iš kovos su praeities stabais.
Todėl tik su šypsena galima žvelgti į garsiai išskalambytas konservatorių ambicijas „sulaikyti“ Rusiją. Juk dar neseniai kai kurie iškilūs konservatorių prijaukinti žiniasklaidos meistrai sukėlė triukšmelį dėl plunksnos brolių užsienyje pagarsintos „sensacijos“, - neva paties Vyriausybės vadovo G.Kirkilo išduotos „valstybės paslapties“ apie Lietuvoje rengiamą A.Lukašenkos išėjimo planą.
Kokią klaidą padarė G.Kirkilas? Be galo didelę – nepatyręs premjeras nesuprato, jog garbę rengti tokį planą turėjo perleisti „tikriesiems patriotams“ - konservatoriams ir jų vadui A.Kubiliui.
Todėl jokiu būdu nesinori kaltinti A.Kubiliaus nei dėl „Rusijos sulaikymo strategijos“ autorystės, nei dėl slapčiausių valstybės planų išdavystės. Juk net pats konservatorių paskelbtos „Rusijos sulaikymo strategijos“ pavadinimas atrodo tarsi pažodžiui išverstas iš sovietinių propagandininkų kalbos. Nuo pat V.Lenino laikų buvo kuriamos įvairiausios vadinamojo imperializmo ir priešiškos ideologijos „sulaikymo“ (rusiškai – ‘sderživanija“) strategijos. O jos skelbiamos tik tada, kai norima sukelti tarp valstybių mažą arba didelį, „karštąjį“ arba šaltąjį karus. Žinoma, rimti karai kyla tik tada, jei tas strategijas skelbia didelių valstybių vadovai, o ne opozicinių partijų pirmininkai.
Kita vertus, jei A.Kubilius išsiruošė kariauti su Rusija - jis gerokai pavėlavo. Išgarsėti „šaltajame kare“ labiau už V.Landsbergį įmanoma tik vienu atveju: tapus Lietuvos prezidentu tuo metu, kai priešas jau stovės prie Seimo vartų.
Tačiau Lietuvai prasmukus po NATO ir ES apsauginiu skydu (keista, kad tai atsitiko ne konservatoriams valdant Lietuvą), toks likimas tampa mažai tikėtinas. Todėl telieka kariauti su Rusija periferiniame informacinio karo fronte. Ir kurti A.Kubiliaus vardo konservatorių partijos Pergalės strategiją.
Tai - Pergalės ne prieš Rusiją, o būsimuosiuose Lietuvos Seimo ir prezidento rinkimuose strategiją. Ir joti į Pergalę ant Kremliaus arkliuko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau nebeaišku: kas ką pasibalnojo? Ir kieno arklys? Tuo labiau – kas švęs Pergalę?
Juk dėl strategijos autorystės taip pat dar galima įvairiai padiskutuoti. Ypač paskaičius daugelio Rusijos politikos žinovų daromą prielaidą, kad karinga Kremliaus ir asmeniškai V.Putino retorika stiprėja būtent todėl, kad reikia sutelkti liaudį apie vienintelę teisingą Kremliaus partiją ir neklystantį tautos vadą.
Nori nenori, prezidento rinkimai artėja ir Rusijoje. Jiems pasiruošta rimtai: Valstybės Dūma jau „paimta“, vykdomoji valdžia, teisėsaugos institucijos ne kartą „išvalytos“ (kitaip sakant, liustruotos), posto įpėdiniais pasirūpinta, nepaklusnūs arba nepakankamai dosnūs oligarchai išvaryti arba susodinti, nepatriotinė žiniasklaida – sutvarkyta. Nutrauktas ne tik nevyriausybinių organizacijų finansavimas iš užsienio, bet ir kontroliuojami visi pinigų srautai. Liko tik pasinaudoti strateginiu A.Kubiliaus patarimu - pakeisti Konsituciją, kad Rusijos prezidentą galėtų rinkti Rusijos Dūma.
Konservatoriams Lietuvoje teks paplušėti daug ilgiau nei V.Putinui, nors strategija – tarsi parašyta tų pačių Kremliaus konsultantų. Mojuojant kovos su korupcija kirviu, tauta nuolat bauginama „oligarchais“. Skubama sukurti ‘savą“ VSD ir Generalinę prokuratūrą – tada bus galimą bet kokį Stonį į kompaniją Chodorkovskiui nusiųsti. Situacija išbandyta: vargšai tik paplos, turtą perims savi investuotojai, dosniausiai parėmę partijos kasą, partinės demokratijos institutus ir partinę žiniasklaidą.
Kremliaus pavyzdžiu kantriai lipdomas savas žiniasklaidos tinklas. „Svetimą“ žiniasklaidą, neatitinkanti konservatorių nustatytų patriotiškumo standartų ir, anot A.Kubiliaus, „sunkiausiai pasiduodanti valstybinei antikorupcinei priežiūrai“, siūloma arba perauklėti, arba perduoti valstybinei kontrolei.
Galėtum įtarti, kad A.Kubiliui talkina kažkada iš konservatorių lizdo į prezidentus Rolandą nuskraidinę „almaksai“ ir kiti panašūs konsultantai. Toks įspūdis susidaro, kai palygini kažkodėl spaudos pamirštą planą „Strekoza“ su ta politine realybe, kurią per pastaruosius metus sukūrė Darbo, liberaldemokratų, konservatorių nors ir neformali, bet tvirta naujoji dauguma Seime.
Žinoma, būtų įdomu sužinoti, kam konkrečiai priklauso strateginio sakinio „Valstybė privalo turėti ir įgyvendinti kompleksinę patriotinio mentaliteto indoktrinacijos strategiją“, autorystė. Kita vertus, tiek jau to. Atrodo, ne tik Kremliaus polittechnologai, bet ir šio sakinio kūrėjai puikiai žino: jei priešo nėra, reikia jį susikurti. O jei negali nugalėti Rusijos arba jos prezidento V.Putino, tai gali bent pabandyti nugalėti Lietuvą. Jei ne visą Lietuvą, tai pradžiai – bent jos prezidentą.
Juk kažkam žiauriai norisi kuo greičiau seną įkyrėjusį V.Adamkaus veidą pakeisti į jaunesnį, patrauklesnį ir stipresnį. Kažkuo, kas užmetus akį , būtų nors kiek panašus į Vladimirą… Kad patiktų nebūtinai tautai, bet bent jau Seimo nariams, ypač patiems protingiausiems. Pavyzdžiui, ir tokiems, kaip prie bet kokios valdžios puikiai gyvuojantis nenuilstantis komjaunimo, kompartijos kovotojas už daugiau nuosavybėn perimtų žemės sklypų Algimantas Matulevičius.
Todėl net ir tuo atveju, jeigu lietuviai būtų įgyvendinę viziją ir persikėlę į Madagaskarą, prieš rinkimus konservatoriams reikėtų dar kartą atrasti Rusiją. Ar bent paskelbti karą kaimyniniam Mozambikui. O jei trūktų karo laivų, galima iššauti nors vieną lemtingą šūvį.
Kadaise net vidutinio kalibro teoretikas V.Leninas, išdrįsęs užlipti ant šarvuočio, pradėjo ilgą kelią į Pergalę nuo ugningų kalbų, „Auroros“ šūvio, priešų valymo net iš artimiausių bendražygių rato ir solidžios finansinės paramos iš tų pačių „mirtinų priešų“ kišenės. Ką gi, istorija vis kartojasi – tai kaip tragedija, tai kaip farsas.