Lietuvė gina tautiečius nuo Airijos darbdavių savivalės

Airijoje visi džiaugiasi aukštu minimaliu valandiniu darbo užmokesčiu, kuris yra antras pagal dydį Europos Sąjungoje, mokesčių lengvatomis mažas pajamas gaunantiems asmenims, palankia pašalpų ir kitų socialinių išmokų sistema. Visa tai turi galioti ir šioje šalyje dirbantiems kitų ES šalių piliečiams.

Tačiau neretai naujoms ES narėms darbo rinkas atvėrusios valstybės nebūna pasirengusios pokyčiams. Į Airiją plūstelėjusi imigrantų banga taip pat gerokai pakeitė situaciją darbo rinkoje ir išryškino įstatymų spragas, leidžiančias pažeisti darbuotojų teises. Darbdaviai pasinaudojo tuo, kad nemaža dalis imigrantų nemoka anglų kalbos, sutinka dirbti už mažesnį nei minimalų atlygį, o nežinodami įstatymų ir savo teisių neretai yra apgaunami bei dirba nelegaliai.

Kovą su darbdavių savivale ir imigrantų išnaudojimu pradėjo didžiausia Airijos profsąjunga SIPTU (Services Industrial Profesional Technical Union). Per tris šimtus darbuotojų turinčioje organizacijoje buvo įsteigti trys etatai darbuotojams, galintiems bendrauti anglų, lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Kartu su dviem lenkais dirba ir lietuvė, 27 metų Evelina Šaduikytė.

- Atsižvelgiant į tai, kad besikreipiančių į SIPTU lietuvių skaičius nemažėja, o klausimai, ar teisėtai mane atleido iš darbo, prieš kiek laiko darbdavys turėjo įspėti apie atleidimą, ar priklauso apmokamos kasmetinės atostogos, kodėl nesumokėjo, neatidavė formų ir kiti, rodo, kad situacija nedaug pagėrėjo. Žinoma, dabar kur kas daugiau tautiečių jau sugeba pakovoti už savo teises ir nesileidžia išnaudojami, tačiau dar nemažai yra tokių. kurie bijodami prarasti darbą nesikreipia pagalbos.

Tiesa, pastaruoju metu Airijos žiniasklaidai aktyviai susidomėjus šia problema ir pradėjus viešai skelbti darbdavius, išnaudojančius imigrantus, situacija šiek tiek keičiasi – airiai darbdaviai vengia atsidurti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.

- Kokie yra profsąjungos veiklos prioritetai?

- Pagrindinis mūsų tikslas - vienyti darbininkus, kad jie dirbtų saugesnėse, geresnėse darbovietėse, užtikrinti, kad darbdaviai nepažeistų jų teisių. SIPTU pirmoji Airijos profsąjunga, kuri ėmėsi iniciatyvos kovoti prieš imigrantų išnaudojimą, o tuo pačiu kovoti su airių darbininkų pakeitimu pigesne darbo jėga iš Europos.

Jau pats faktas, kad egzistuoja profesinė sąjunga, drausmina darbdavį ir garantuoja darbo įstatymų minimumo laikymąsi darbuotojų atžvilgiu. Galime kviesti darbdavį deryboms, įrodinėti dirbančiųjų gerovės naudą ir būtinybę, nes, savaime suprantama, darbdavys investuos pinigus į darbuotojų gerovę tik tuo atveju, jeigu neturės kitos išeities.

- Kiek narių vienija SIPTU, kiek iš jų – lietuviai?

- Profsąjunga dabar turi daugiau kaip 200 tūkst. narių, iš jų apie 15 tūkst. – Airijoje gyvenantys ir dirbantys imigrantai. Kadangi anksčiau kuriant duomenų bazes nebuvo nurodoma žmogaus tautybė, tiksliai negaliu pasakyti, kiek lietuvių priklauso SIPTU.

Į profsąjungą gali įstoti visi dirbantys žmonės, lengviau išvardynti tas šakas, kurios turi atskiras savo profsąjungas. Tai - mūrininkai, staliai, tinkuotojai, mokytojai, barų darbuotojai.

- Ar „įkandamas“ profsąjungos nario mokestis imigrantams?

- Palyginti su kitomis Airijos darbo profsąjungomis, SIPTU nario mokestis yra mažiausias, be to, nėra stojimo mokesčio. Mokesčio dydis priklauso nuo pajamų: daugiausia - 4,20 euro per savaitę moka asmenys, kurių savaitinis uždarbis yra didesnis nei 525 eurai, o minimalias pajamas gaunantys ar laikinai darbą praradę asmenys moka minimalias įmokas (pvz., laikinas bedarbis per savaitę moka tik 0,30 euro).

Be to, kiekvienas Airijos profsąjungos narys turi teisę mokėti mažiau mokesčių valstybei. Manau, toks nario mokestis tikrai yra „įkandamas“. Tiesa, dažnai pasitaiko, kad lietuviai pagaili sumokėti keletą eurų, tad jiems padėti nebegalime.

- Kokios naudos gali tikėtis SIPTU narys?

- Visi Airijoje gyvenantys žmonės gauna naudos iš narystės profsąjungoje, tik dažnai to paprasčiausiai nežino. Airijoje didžiuojamasi dideliu minimaliu valandiniu darbo užmokesčiu, kuris yra antras pagal dydį ES. Visa tai iškovota tik profsąjungų dėka. Beje, šių metų liepos 1-ąją minimumas vėl didės. Šįkart iki 8,65 euro per valandą (2001 m. minimumas buvo 6,35 euro per valandą, tad per pastaruosius šešerius metus jis išaugo net 36 proc.).

SIPTU nariams taikomos įvairios nuolaidos įsigyjant draudimą ar imant paskolą, Dubline organizuojami nemokami anglų kalbos kursai, profsąjunga taip pat turi savo koledžą, kuriame organizuojami mokymai profsąjungų pirmininkams, rengiami kvalifikacijos kėlimo kursai.

- Tačiau teko girdėti, kad darbdavys, sužinojęs, jog darbuotojas priklauso profsąjungai, pradeda jį engti?

- Pasitaiko. Žmonės turi žinoti, kad jie gali būti atleisti iš darbo, nors įstatymas ir draudžia diskriminuoti dėl narystės profsąjungoje. Aiškiname žmonėms, kad bendradarbiams reikia apsijungti ir vieningai stoti į profsąjungą, visų juk negalės engti.

- Iškilus problemoms žmonės neretai pasimeta ir kreipiasi pagalbos visur, kur įmanoma. Kokiais atvejais reikėtų kreiptis į SIPTU?

- Į mus reikėtų kreiptis susivienijus bendradarbiams, kurie yra nepatenkinti darbo sąlygomis ir nori derėtis su darbdaviu, jeigu asmuo pageidauja konfidencialiai tapti profsąjungos nariu.

Noriu pabrėžti, kad tai yra atsargumo priemonė, nes realią pagalbą bus galima gauti tik patekus į bėdą ar susidūrus su problemomis darbe.

Dažniausiai tenka spręsti problemas dėl neteisėto atleidimo iš darbo, P 45 ar kitų mokesčių formų negrąžinimo (dažniausiai tai reiškia, kad darbdavys slepia mokesčius), nesiskaitymo darbe, atlyginimo nemokėjimo, vertimo dirbti viršvalandžius. Dažniausiai kreipiasi statybų sektoriuje, viešbučiuose, mėsos pramonėje, grybų fermose dirbantys žmonės.

Neretai per valandą tenka sulaukti iki trisdešimties skambučių.

- Tai - atleidimas iš darbo be priežasties, prastos darbo sąlygos: trumpos pertraukos, ilgos darbo valandos, nemokėjimas už viršvalandinį darbą, sveikatai kenkiančios sąlygos, nesiskaitymas. O ką lengviau apgauti ir nuskriausti, jei ne angliškai nekalbantį bei šalies įstatymų nežinantį imigrantą?

Dažnai darbdaviai verkšlena, kad negali savo darbuotojams mokėti didesnių atlyginimų, sudaryti geresnių darbo sąlygų. Apmaudu, kad žmonės tuo tiki ir taikstosi net tada, kai parodome, kad jų darbdavys gauna keliolikos milijonų eurų pelną per metus, kuris buvo pasiektas jų darbu.

- Nuo airių ar savo tautiečių dažniau nukenčiama?

- Kadangi daugiau lietuvių dirba pas airius, tad dažniau ir nukenčia nuo jų. Tačiau visokių situacijų pasitaiko. Nuo tautiečių dažniausiai kenčiama tuomet, kai kažkuris iš jų gauna vyresniojo pareigas („supervisor“). Neretai gavę vadovaujamą darbą žmonės išpuiksta ir pradeda engti savo tautiečius.

Kartais nesuvokiama situacija, pavyzdžiui, dvidešimt suaugusiųjų žmonių bijo vienos piemenės. Juokinga tai, kad dažniausiai vadinamieji „supervisor“ patys yra išnaudojami, nes už naujas pareigas daugiau nemokama, o jeigu jie ir gauna didesnį atlyginimą, tai vis tiek mažiau negu tokioje pat pozicijoje dirbantis airis. Paskirdami lietuvį lietuvių „supervisor“ - darbdaviai nusikrato budelio darbo.

- Kokie įvykiai tau labiausiai įsiminė per darbo metus SIPTU?

- Labiausiai įsiminė eisena Airijos sostinėje dėl „Irish Ferries“ konflikto. Šio kelto savininkai norėjo atleisti visus profsąjungai priklausančius airius darbuotojus, perregistruoti keltą kitoje šalyje ir įdarbinti imigrantus iš Lietuvos bei Latvijos, kurių valandinis darbo užmokestis būtų vos 3 eurai. Buvo surengta eisena – daugiau nei 100 tūkst. žmonių ėjo iš solidarumo prieš imigrantų išnaudojimą. Šioje eisenoje buvo ir Lietuvos trispalvė, bet prie savo valstybės vėliavos priėjo tik vienas lietuvis.

Taip pat įsiminė įvykis vienoje grybų fermoje, kai neteisėtai buvo atleista apie dvidešimt latvių ir lietuvių moterų. Per valandą jos uždirbdavo vos po 2,5 euro. Teismas darbdavį įpareigojo kiekvienai iš šių moterų išmokėti maždaug po 30 tūkst. eurų, tačiau kadangi darbdavys buvo iš Šiaurės Airijos, jis pabėgo ir realiai nebuvo galima tų pinigų išreikalauti.

Kreipėmės į aukštesnįjį teismą, jis dvylikai darbuotojų priteisė po 10 tūkst. eurų, pinigus moterys turėtų gauti netrukus.

- Vadinasi, profsąjungai priklausantis žmogus gali jaustis saugesnis?

- Būna ir tokių situacijų, kai negalime apginti žmogaus. Kartais į mus kreipiasi statybose pas lietuvius darbdavius dirbantys tautiečiai ir skundžiasi, kad jiems nesumoka už darbą. Tačiau kai pradedi gilintis, paaiškėja, jog žmogus net nežino firmos, kurioje dirbo, pavadinimo, adreso, pinigus gaudavo vokelyje, jis gali pasakyti tik darbdavio vardą (kuris dažniausiai būna netikras) ir mobiliojo telefono numerį. Tokiais atvejais mes esame bejėgiai padėti - vadinamasis darbdavys paprasčiausiai išmeta telefono kortelę ir... „gaudyk vėją laukuose“.

- Ar pasitaiko situacijų, kai žmonės būna nepatenkinti jūsų darbu?

- O kur nebūna? Aš sulaukiu be galo daug piktų lietuvių skambučių, kurie, prastai mokėdami anglų kalbą, negali išsakyti savo nepasitenkinimo airiams. Neretai žmonės paprasčiausiai nežino, kas yra profsąjunga ir kaip ji veikia, dėl to ir kyla nesusipratimai, pasipiktinimas. Dažnai lietuviai teigia, jog darbdaviai sakė, kad mus papirko.

Kvaila, kai žmonės tuo tiki.

Lietuviai taip pat nepatenkinti, kad reikia ilgai laukti atsakymų iš teismo. Tačiau Darbo santykių teismuose per metus ieškinių padaugėjo nuo iki 10 tūkst., o lietuviai visko nori dabar. Airijoje nėra „dabar“, yra tik „rytoj“.

Pasitaiko atvejų, kad lietuvis ateina į SIPTU būstinę ir pareiškia, jog turiu jo vardu skambinti ir išsiaiškinti dėl pašalpų gavimo. Bandau paaiškinti, kad tai ne mano darbas ir pasakau, kur reikėtų kreiptis. Tačiau tuomet išgirstu priekaištą, kad esu lietuvė ir privalau padėti.