Bebrai užmena vieną mįslę po kitos

Bebrai - vieni protingiausių ir gudriausių gamtos padarų.

Tuo įsitikinęs biržietis Jonas Jarusevičius, šiuos gyvūnus medžiojantis jau 15 metų.

Vos pradėjęs gaudyti bebrus vyras iš pradžių patyrė ne vieną skaudų pralaimėjimą. Porą metų savo paspęstus spąstus jis nuolat rasdavo tuščius.

Tačiau J.Jarusevičius nenuleido rankų. Perskaitęs kalnus literatūros, gerai išstudijavęs šių graužikų įpročius, jis pagaliau atrado būdų, kaip pergudrauti bebrus.

Tačiau 48 metų biržietis prisipažįsta, kad šie gyvūnai jam ir dabar dar - iki galo ne-įminta mįslė.

Biržų komunaliniame ūkyje dirbantis vyras yra atsakingas už bebrų naikinimą miesto teritorijoje.

Tačiau nuo ilgadančių krečiamų eibių jis gelbėja ne tik miesto, bet ir rajono gyventojus.

Medžiotoją galima sutikti Apaščios ir Agluonos upių pakrantėse, prie Širvėnos bei Kilučių ežerų.

Kadangi gyvenviečių teritorijoje šaudyti bebrus draudžiama, J.Jarusevičiui ir jo pagalbininkui tenka spęsti spąstus.

Tačiau ateityje ir spąstų nebebus galima naudoti. Juos, pagal Europos Sąjungos gamtosaugos reikalavimus, pakeis gaudyklės.

Bebrų medžioklės sezonas tęsiasi ne ištisus metus. Ji draudžiama nuo balandžio 15 iki rugpjūčio 1 dienos, nes tuo metu šie gyvūnai veda jauniklius.

J.Jarusevičius neskaičiuoja darbo valandų, neretai aukoja ir dalį miego.

Spąstus į bebravietes tenka išvežioti vėlai vakare, o juos apžiūrėti ir susirinkti laimikį - vos pradedant aušti.

Vienas iš sudėtingiausių darbų yra taip pastatyti spąstus, kad bebras jų nepastebėtų. Anot J.Jarusevičiaus, jei iš vandens bus išlindęs nors vienas centimetras metalo, toje vietoje nors visą gyvenimą sėdėk, nieko nepagausi. Gudrus gyvūnas pastebės spąstus ir iš tolo aplenks tą vietą.

Pats spąstų veikimo principas nėra labai sudėtingas, tik gana žiaurus.

Jei bebras užmina ant spąstų, jie užsitrenkia suspausdami koją. Kadangi spąstai nuleidžiami giliai į vandenį ir pritvirtinami grandine, įkalintas žvėrelis nebegali išnerti ir nuskęsta.

Šis vandens gyvūnas be oro gali išgyventi daugiausia 15 minučių.

Ateityje spąstus pakeisiančios gaudyklės bus humaniškesnės - gyvūnas įkris į savaime užsidarantį narvą ir nuskęs, tik jam nebus sužalojama koja.

Kartais pagautus šiuos gyvūnus vyras paprasčiausiai užmuša.

Bebro viršugalvis yra labai trapus - pakanka užduoti vytele ir gyvūnas žūva. Tačiau kailis toks kietas, kad į kuprą gali nors kirviu duoti - nepramuši.

Juokdamasis vyras sakė, kad sugautam laimikiui įkelti į automobilį reikia kviestis pagalbininkus. Suaugęs 3 metų bebras dažnai sveria net 40 kilogramų - tokį padarą vienam sunku panešti.

Yra buvę atvejų, kad per vieną reidą iš bebraviečių vyras parsigabena 4-5 bebrus.

Balandžio mėnesį, dar nepasibaigus sezonui, J.Jarusevičius Širvėnos ežere visiškai atsitiktinai aptiko iki šiol nežinomą bebravietę.

Vyras, su kitais komunalinio ūkio darbuotojais bandydamas išgriebti chuliganų į ežerą įmestą šiukšlių konteinerį, pamatė aštriadančių buveinę.

Joje pastatė spąstus. Laimikis pranoko lūkesčius - per kelias dienas įkliuvo net 7 bebrai.

Per praeitą sezoną iš viso biržietis sumedžiojo 20 bebrų.

J.Jarusevičius pasakojo privalantis griežtai atsiskaityti už kiekvieną sugautą gyvūną. Nulupęs kailį kaukoles jis pristato į komunalinį ūkį, kur vedama griežta apskaita.

Upių ir ežerų pakrantes užkariavę gyvūnai yra nepaprastai įžūlūs ir nė kiek nebijo žmonių.

J.Jarusevičius pamena, kaip pernai paskambino Biržuose ant Apaščios upės kranto gyvenanti moteris ir pradėjo šaukti į ragelį, kad ji bijo išeiti į kiemą, nes ten vaikšto bebras.

„Nuvažiuoju, o jos sode po obelimi sau ramiausiai tupi didžiulis bebras ir graužia obuoliukus. O šeimininkė, užsidariusi name, bijo nosį iškišti, gal kad ir jos nesuvalgytų“, - juokėsi vyras.

Po kiek laiko netoli tos vietos biržietis per kelis kartus pagavo keturis bebrus.

Medžiotojas žino daugybę atvejų, kai bebrai pridarė nemažai nuostolių gyventojams.

Vienam Likėnų kaimo gyventojui sode nugraužė aštuonias obelaites, o kiek pakrantėse augančių medžių nuvertė, jau nebesuskaičiuosi.

J.Jarusevičius pasakojo kartą anksti rytą dviračiu važiavęs pro „Tylos“ viešbutį prie Kilučių ežero ir pamatęs per kelią į užtvankos pusę sau ramiausiai pėdinantį riebų bebrą.

Gyvūnas tik dėbtelėjo į vyrą ir nė kiek nesibaimindamas nuėjo savo keliu.

Bebrų naikintojui paslaptis, kaip šie gyvūnai sugeba į savo užtvankas sutempti didžiausius akmenis, kuriuos sunkiai įveikia net žmogus.

„Kartą ant vienos Nemunėlio upėje buvusios bebrų užtvankos radau užridentą didžiausią akmenį. Aš jį abiem rankomis vos įstengiau pajudinti, o kaip tą padarė bebras, niekaip nesuprantu“, - stebėjosi J.Jarusevičius.

Pasak žinovo, šie vandens gyvūnai savo bebravietes įrengia ne bet kaip, o pagal griežtą sistemą. Vieni urvai yra skirti įeiti, kiti išeiti. Šios tvarkos gyvūnai griežtai laikosi.

Savo namų paviršiui sutvir-tinti bebrai sutempia viską, ką randa pakelyje, - šakas, tuščius plastikinius, stiklinius butelius. Visi daiktai taip suklojami į krūvą ir sutvirtinami, kad patys niekaip neiširs.

Pasak vyriškio, einant per bebrų namo paviršių reikia saugotis, kad nepersidurtum kojų į švirkštus, nes ir juos bebrai susirenka namo statybai.

Griežta tvarka vyrauja ir bebrų šeimoje. Atsivedus jauniklių, ankstesnės vados paaugę bebriukai iš karto išvaromi ir turi pradėti gyventi savarankiškai.

J.Jarusevičiui naikinti bebrus padeda medžiotojas Žygimantas Zorba ir keturkojė pagalbininkė - 9 metų taksų veislės kalytė Musė.

Jos aistringas medžioklinis azartas kartais net juokina šeimininką. Musės kūnas ir ausys paženklintos žiaurių kovų su bebrais randais.

„Musė įlindusi į urvą gali jame duotis kelias valandas, kol iškrapšto gyventojus. Ji nebijo nieko - net ir aštrių bebro dantų. Kartą vos nežuvo, kai gindamasis bebras perkando jai kaklą“, - augintinės drąsa didžiavosi biržietis.

Kad kalė - azartiška medžiotoja, savo akimis įsitikino ir „Panevėžio ryto“ korespondentė.

Su J.Jarusevičiumi ir Muse vaikščiojant Agluonos upės pakrante, augintinė tiesiog veržte veržėsi į vandenį.

Šeimininkas juokėsi, kad jei dabar ją paleistų nuo pavadėlio, tai į vandenį nertų kaip kulka ir niekaip neprisišauktum.

Pats Musės šeimininkas taip pat yra skaudžiai nukentėjęs nuo bebrų.

Kartą melioracijos griovyje gaudant įsikūrusius bebrus, vieną jis nutvėrė už uodegos. Tačiau pasitaikė jaunas gyvūnas. Jis atsigręžęs dantis suleido vyrui į plaštaką.

„Jauni bebrai yra lankstūs, bet vėliau stuburas sukaulėja ir jie nebegali susilenkti. Todėl galima drąsiai griebti už uodegos, jis tau nepajėgs įkąsti“, - pasakojo biržietis.

Nors iš pažiūros atrodo gremėzdiški, bet šie gyvūnai yra nepaprastai vikrūs.

Medžiotojas kvatodamasis prisiminė tai paliudijantį vieną kuriozišką atvejį.

„Kartą su pagalbininkais gaudėm bebrus. Vieną užmušėm ir palikom ant upės pakrantės. Po kiek laiko paprašiau kartu buvusio vaikino nueiti ir jį atnešti. Staiga žiūrim, anas lekia per pievą kiek įkabindamas tolyn. Pirma mintis buvo, kad vaikinas išprotėjo. Tačiau pasirodo, kad tas bebras atsigavo ir puolė sugrįžusį skriaudiką. Šiam nieko kito neliko kaip nešti kudašių“, - juokėsi J.Jarusevičius.

Paklaustas, ar nesuskausta širdies naikinant tokius įdomius ir protingus gyvūnus, vyras nuo tiesaus atsakymo išsisuko.

Jo teigimu, kitos išeities nėra. Jeigu nenaikinsi, šiems įsigalėjus vandens telkinių pakrantėse, žala gamtai ir gyventojams bus nesuskaičiuojama.

Tačiau biržietis prisipažino, kad vis dėlto kartą gailestis paėmė viršų.

Pievoje pagavęs du mažus bebriukus, vyras susižavėjo jų grožiu ir širdis neleido jų sunaikinti.

„Tokios grožybės dar gyvenime nebuvau matęs. Nei šuniukas, nei kačiukas, toks apvalus padarėlis, o kailiukas švelnutis kaip aksomas, taip žvilga, kad net akyse šviesu. Paleidau juos į pievą, tegul toliau gyvena, vis tiek kada nors paklius į spąstus“, - šyptelėjo vyras.

Biržietis prisipažino, kad bebrienos jo šeimoje niekada netrūksta. Ją mėgsta visi šeimos nariai, įskaitant ir kalytę Musę.

Mėsa medžiotojas aprūpina ir draugus, jei tik jie pasiryžta tokį neįprastą maistą skanauti.

Patys Jarusevičiai dažniausiai valgo bebrienos šašlykus. Jį ruošia medžiotojo žmona Lionė.

„Mano darbas - sugauti bebrą, nudirti kailį ir supjaustyti mėsą. O toliau viskuo rūpinasi žmona. Ji ir marinuoja mėsą šašlykams, aš kulinarija neužsiimu“, - sakė pašnekovas.

Pasak jo, skaniausia yra jauno žvėrelio mėsa - ji minkšta ir šviesi.

Tuo tarpu seno bebro skerdiena daug kietesnė ir tamsios spalvos. Ją ilgiau reikia marinuoti.

„Bebrienos skonis gana įdomus - mėsa yra ajerų skonio. Šio gyvūno mėsa labai sveika, beveik dietinė, nes bebrai minta tik augaliniu maistu“, - pasakojo J.Jarusevičius.

Vyras prasitarė tik negalįs valgyti delikatesu laikomos bebro uodegos.

„Kad ten - vienas lajus. Kartą perpjovęs uodegą ir išvydęs neapetitiškai atrodančius taukus, net nusipurčiau ir daugiau nė žiūrėti nenoriu“, - raukėsi biržietis.

Nors bebro kailis laikomas gana vertingu, pašnekovas sakė juo nesižavintis ir jo žmona bebro kailinių neturi.

„Per daug sudėtinga yra kailius paruošti kailiniams - nėra kas juos tinkamai išdirba. Todėl susūdau ir atiduodu draugams. O kur jie juos deda, ne mano reikalas. Man pakanka vargo, kol juos nulupu“, - numojo ranka J.Jarusevičius.

Šiam darbui biržietis yra įsigijęs keliolika brangių užsienietiškų peilių.

Vieną bebrą jis nulupa maždaug per valandą. Po to tenka iš naujo galąsti peilį, nes jis kaipmat atšimpa į kietą kailį.