„Bohema“: svajonių ir kasdienybės moterys

„Bohema“, priartinusi žiūrovus prie operos, pakoregavusi pačių artistų likimus, stabtelėjo. Kad rudenį, prasidėjus naujam sezonui, su nauju įkvėpimu sugrįžtų į sceną.

Sprogimas įvyko: 20 spektaklių ir 20 tūkstančių žiūrovų per aštuonis koncertinio sezono mėnesius! Režisierės Dalios Ibelhauptaitės, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus ir kostiumų dailininko J.Statkevičiaus tandemo pastatyta Giacomo Puccini opera „Bohema“ sulaukė milžiniškos sėkmės.

Žiūrovų ovacijoms drebinant sostinės Kongresų rūmus, maždaug šimtas operos artistų kaskart, spektakliui pasibaigus, lenkdavosi publikai. Orkestras - taip pat. Tačiau ar visuotinio dėmesio sulaukęs operos pastatymas nepalietė pačių atlikėjų likimų?

„Svajojau kada nors sudainuoti operoje „Bohema“: tai smagus kūrinys. Jauniems personažams jame pakanka ir linksmybių, ir jausmų proveržio, ir bohemiško gyvenimo, - sakė siuvėjos Mimi personažo atlikėja, sopranas Joana Gedmintaitė. Taigi Mimi vaidmuo palytėjo vokalistės likimą, svajonę paversdamas realybe.

Opera, kurioje J.Gedmintaitė Mimi vaidmeniu keitėsi su kitu sopranu, - puikia atlikėja Sandra Janušaite, subūrė draugėn kartu studijavusius, o pastaruoju metu po įvairių šalių scenas išsibarsčiusius vokalistus. Žaviame „Bohemos“ spektaklyje, susibūrę į darnų kolektyvą, jie drauge dainavo apie tai, kuo patys gyvena: apie meilę ir jaunystę.

„Spektaklis tikrai neįkyrėjo. Su malonumu jame dainuosiu ir kitąmet, - suskubo pasidžiaugti J.Gedmintaitė. - O svarbiausia, kad ši opera patiko publikai, kad žiūrovai klausinėdavo, kada bus kitas spektaklis. Mums, atlikėjams, tai pats svarbiausias įvertinimas“.

Šiai vokalistei operos gerbėjai apskritai negaili pagyrų. O štai žiūrėti „Bohemos“ ėjo ir tie žmonės, kurie prie operos gal net nebuvo prisilietę. Ar artistai pajuto publikos išskirtinumą? „Profesionalai visada atidžiai klausosi muzikos: jie vertina ne tik visumą, bet ir atlikimą. Tie, kurie anksčiau nėra buvę operoje, „Bohemoje“ mato bendrą vaizdą. Jiems - gražu, ir jie neieško vokalo klaidų. Tačiau „Bohema“ - tai tokia šventiška, spalvinga ir žaisminga opera, kad ji įtinka bet kokiai publikai. Ji yra vaizdas ir muzika viename, ir tai, ką kūrėme su režisiere Dalia, man buvo ypač priimtina“, - sakė J.Gedmintaitė.

„Bohema“ sezonas pasibaigė, bet Mimi antrininkės, vokalistės S.Janušaitės jau laukia itin rimtas išbandymas.

Darbas statant operą, o kartu - ir gausybė pačių įvairiausių sezono spektaklių vokalistei atvėrė vartus ir į pasaulio jaunųjų solistų konkursą: taip opera, suteikusi naujos patirties, prisilietė prie 33 metų atlikėjos likimo. Sandra kartu su 25 solistais iš viso pasaulio Velso sostinėje Kardife birželį varžysis dėl BBC televizijos rengiamo Kardifo pasaulio dainininkų konkurso („BBC Cardiff Singer of the World“) nugalėtojo titulo. Šiemet konkurse dalyvauti norą buvo pareiškę apie 1000 dainininkų iš 64 pasaulio šalių.

„Esu laiminga ir be galo dėkinga režisierei Daliai: tai ji suteikė galimybę dainuoti ne tik „Bohemoje“, bet ir ankstesniuose operos projektuose, - kalbėjo Sandra. - Kiekvienoje „Bohemos“ repeticijoje stebėjau kitų atlikėjų darbą, žiūrėdavau, kaip dirba Joana, mokiausi ir iš jos, ir kūriau pati.

Mano patirtis - apie 10 vaidmenų operos scenoje, ir kuo toliau, tuo mažiau scenoje kausto baimė, labiau suprantu ir operos specifiką. Man labai patiko režisierės Dalios prašymas vengti bet kokio dirbtinumo: atliekant vaidmenį „Bohemoje“ neužteko vien jį išdainuoti. Reikėjo perteikti personažo būsenas, tikrą gyvenimą. Todėl be galo džiaugiuosi, kad mums tai pavyko“.

Vienu įsimintiniausių „Bohemos“ personažų tapo Asmik Grigorian įspūdingai sukurtas gražiosios Miuzetos vaidmuo. Taigi opera slystelėjo ir šios - jauniausios iš operos atlikėjų likimu: A.Grigorian atsidūrė operai prijaučiančių vyrų dėmesio centre.

Paklausta, ar toks išskirtinis vyrų dėmesys - priimtinas, Asmik nesutriko. „Vyrų dėmesys manęs tikrai per daug neslegia, - nusijuokė A.Grigorian. - Gerai suprantu, kad projektui reklama buvo reikalinga, ir tai, kad mano vaidmuo buvo populiarinamas, tapo viena bendro darbo dalių. Manau, kad esu gana spalvinga asmenybė, ir kol kas nėra sunku persikūnyti: nuo aikštingos Miuzetos iki visiškai priešingo charakterio personažų. O darbas „Bohemoje“, žinoma, patirties davė daug“.

Laimonas Pautienius, muzikanto Šonaro vaidmens atlikėjas, kuriam teko scenoje atlikti ir nuostabių salto, taip pat neišsižada „Bohemos“ „primestų“ likimo vingių. „Ko jau ko, bet praėjusį operos sezoną likimas tikrai nepašykštėjo daug darbo, - nusijuokė L.Pautienius. - O jei rimtai, „Bohemos“ sėkmė įpareigojo susitelkti ateities darbams. Žmonės, kurie pamatė „Bohemą“ ir mus joje, tikiu, ateis ir į kitų operų pastatymus. Nesinorėtų jų nuvilti“.

L.Pautieniaus kuriamam personažui Šonarui scenoje teko ne tik dainuoti. Jis - vienintelis Lietuvoje operos solistas, atliekantis kvapą gniaužiančius baletinius šuolius. „Buvo daug fizinio veiksmo, o suderinti jį su dainavimu nėra paprasta, - sakė dainininkas. - Šonaro vaidmuo yra antraeilis, vokalui tai nebuvo sunki partija, tačiau reikėjo vaidmenį sukurti taip, kad jį žiūrovai pastebėtų ir įsimintų. Gal todėl režisierė Dalia šiam vaidmeniui ir pasirinko mane, nes man patinka vaidinti spektakliuose, kuriuose - daug veiksmo“.

O kaip „Bohema“ įsiterpė į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantų likimą? Ar jie nepradėjo maištauti, greta planuotų sezoninių simfoninės muzikos koncertų repertuaro gavę atlaikyti rekordinį - 20 operos spektaklių maratoną?

„Natūralu, kad publika mato išorinę sėkmės pusę, o vidinė jos pusė - tai darbas. Muzikantams teko daug didesnis darbo krūvis, nei paprastai jo tenka per sezoną“, - orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas G.Rinkevičius, išgirdęs klausimą „apie likimus“, pirmiausia atsiduso: juk reikėjo daug repetuoti, kad premjera įvyktų, vėliau vis dirbti, kad vietoj planuotų trijų-šešių „Bohemos“ spektaklių įvyktų dvidešimt.

G.Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras turi nemenką operinio repertuaro patirtį. Tas pat - D.Ibelhauptaitės, J.Statkevičiaus ir G.Rinkevičiaus tandemas - jau statė R.Leoncavallo „Pajacus“, būta ir koncertinių operos atlikimų. Apskritai pirmasis operos sceninis pastatymas, dar 1995 metais peržengęs Kongresų rūmų sienas, buvo „Skrajojantis olandas“.

„Patirties turėjome nemažai, bet „Bohema“ tapo pirmuoju projektu, kuriam nepristigo populiarumo, - kalbėjo G.Rinkevičius. - Pagal parduodamus bilietus buvo matyti, kad juos dauguma žmonių įsigijo ne Kongresų rūmų kasose, bet prekybos centruose „Maxima“ ar „Akropolyje“. Tai publika, kuri, tikėtina, į Operos teatrą anksčiau nevaikščiojo, kuri gal nėra buvusi ir simfoninės muzikos koncertuose. Tą buvo galima pajusti iš žiūrovų reakcijos: atlikėjui padainavus ariją, stodavo pauzė, nes jie nežinojo, ploti ar ne. Bet labai gerai, kad žmonės ėjo į „Bohemą“. Esu tikras, kad dalis šios publikos vėliau ateis ir į kitus operos spektaklius, ir į koncertus“.

Pernai, kai repeticijos įgavo pagreitį, o gal ir anksčiau, elektroniniu paštu žinutės su antrašte „SOS Bohema“ iš režisierės D.Ibelhauptaitės kompiuterio rytmečiui auštant skriedavo įvairiausiomis kryptimis. Tai nieko nuostabaus - Dalia pati prodiusavo spektaklį. Taip „Bohema“ tapo pirmuoju dideliu kultūros projektu Lietuvoje, įgyvendintu pinigų skyrus privatiems rėmėjams. „SOS Bohema“ žinutės pasiekdavo ir UAB „Švyturys-Utenos alus“ valdybos pirmininko Tomo Kučinsko elektroninio pašto dėžutę. „Dalia mane buvo įdarbinusi projekto visuomeniniu patarėju“, - paklaustas, ar neapimdavo nerimas, kurį nors rytą neradus „SOS Bohema“ žinučių, nusijuokė T.Kučinskas.

Išties iki „Bohemos“ pastatymo ryškesnių privataus mecenavimo tradicijų Lietuvoje nebuvo. Tad ar nekirbėjo abejonių ryžtantis paremti ne poprenginio, bet operos pastatymą?

„Tai, kad nusprendėme remti „Bohemą“, atitiko ir mūsų pačių, ir bendrovę valdančio skandinavų koncerno BBH nuostatas“, - atsakė T.Kučinskas. Bendrovė „Švyturys-Utenos alus“ jau penkerius metus yra viena pagrindinių Nacionalinio operos ir baleto teatro rėmėjų. O ją valdantis skandinavų koncernas BBH yra sukūręs operos mecenavimo tradicijų kitose šalyse.

„Bet yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių parėmėme „Bohemą“. Viena jų - D.Ibelhauptaitės asmenybė, - patikino T.Kučinskas. - Mane žavi jos kūryba, pastatytų operų kokybė, pasiekiama dirbant su jaunaisiais atlikėjais“.

T.Kučinskas pasakojo, kad Dalia apie svajonę pastatyti kitokią „Bohemą“, nei įprasta matyti operos scenoje, prakalbo dar 2003 metais. „Ji visus taip apžavėjo šia idėja, kad patikėjome: reikia tokios operos, į kurią žiūrovai eitų masiškai. Ir tai vyko“, - kalbėjo T.Kučinskas. Tarp kitų priežasčių, paakinusių remti D.Ibelhauptaitės idėją, jis nurodė ir asmeninę pažintį.

„Esame seni draugai: kartu mokėmės mokykloje, kartu, nors ir skirtingas specialybes, studijavome Maskvoje. Daugiau ar mažiau bendraudavome nuolat, nors darbai blaškė po pasaulį, - pasakojo T.Kučinskas. - Žinojau, kokius projektus Dalia kuria Londone, Niujorke, kaip ji dirba, ir man, lietuviui, buvo apmaudu, kad tai, ką Dalia sėkmingai padaro svetur, nepasiekia Lietuvos. Taigi susitikę Londone 2004 metais nusprendėme, kad laikas judinti „Bohemos“ projektą į priekį. Taip Dalios idėja pastatyti kitokią „Bohemą“, nei įprasta matyti operos teatrų scenose, po pustrečių metų trukusių apmąstymų tapo kūnu“.

„Miuzeta - tai svajonių moteris, kurią savo gyvenime kiekvienas vyras nusilipdo pats. O štai Mimi - tai moteris, kuri su vyru lieka visam gyvenimui. Mudu su J.Statkevičiumi ir norėjome sukurti tokią Miuzetą, kurioje vyrai išvystų savo svajonę“, - sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Pokalbis su ja - apie jos pačios likimą palytėjusią „Bohemą“.

- „Bohema“ - tai visai kita mano darbo kokybė. Ją statant pirmąkart dirbau ne tik kaip režisierė, bet ir kaip prodiuserė. Tai, ką išvydo žiūrovai, teko pačiai surinkti nuo nulio. Teko su „Bohema“ gyventi nuolat, todėl šis darbas savaime tapo širdžiai artimiausias.

- Manau, kad labai svarbu sukurti tokią kūrybinę terpę, kurioje žmonės patys norėtų būti. Mūsų tikslas buvo pastatyti ne elitinę operą, bet tokią, į kurią galėtų ateiti įvairių kartų, įvairaus išprusimo žmonės. Tačiau tuo metu, kai ėmėmės statyti „Bohemą“, negalvojome, kad teks tiek daug kartų vaidinti. Pati buvau šešių pasirodymų šalininkė, o maestro G.Rinkevičius - trijų. Taigi visi susitikome darbui, kurio apimtis turėjo būti gerokai mažesnė. Bet mums sustoti neleido žiūrovai. Manau, kad „Bohemą“ ir toliau rodysime tol, kol jai nepristigs publikos.

Be to, ir jauniems solistams buvo labai gera būti kartu, tarsi jie būtų sugrįžę į mokslo metus, nes daugelis jų - studijų draugai ar pažįstami.

Kita vertus, „Bohema“ jiems suteikė galimybių realizuoti save - atlikti tikrų vokalinių ir aktorinių darbų, juos tobulinti ir keisti, apauginti vaidmenis šimtais detalių. Jie išmoko improvizuoti ir darydami tai, kuo tiki, tapo mano idėjos bendraminčiais.

Manau, kad bet kuris autorius, kuris nuoširdžiai tiki savo idėja ir tuo, jog ji reikalinga žmonėms, autorius, kuris sugeba uždegti idėja kitus, sėkmingai gali surinkti komandą. Todėl ir man didžiausias komplimentas ir darbo įvertinimas - tai, kad kitą sezoną dirbsime kartu. Kad statysime W.A.Mozarto „Užburtąją fleitą“, kurioje dalyvaus tie patys solistai, ta pati kūrybinė grupė ir visi žmonės, su kuriais iki šiol dirbome kartu. Ir kad kartu su mumis lieka bemaž visi rėmėjai.

- Esu absoliučiai įsitikinusi, kad dėmesio nestigo nei kitiems vokalistams, nei visam kolektyvui. Tačiau operoje labai daug lemia personažo įvaizdis. Taip jau yra, kad „Bohemoje“ vis dėlto vizualiai ryškiausias yra A.Grigorian kuriamas personažas. Miuzeta nėra vargšė studentė. Ji - mergina, suvokusi, jog savo grožį ir protą galima panaudoti taip, kad pavyktų pasiekti gerą tikslą. O jos gerasis tikslas - surasti tinkamą partiją, kuri suteiktų išsvajotas gyvenimo sąlygas. Tačiau tai tik viena jos pusė. Kita - jautri, mylinti vargingąjį Marčelą mergina, kuri atiduoda viską, kad esant kritinei situacijai išgelbėtų savo draugę Mimi.

Taigi Asmik sukurta Miuzeta yra tokia, kokią mudu su J.Statkevičiumi ir norėjome matyti. Tai - svajonių moteris, kurią kiekvienas vyras gyvenime nusilipdo pats. Tai lyg žvaigždė, kurią pamatęs vyras susižavi, kuria grožisi, kurią įsimyli, išsikrausto iš proto ir... lieka vienas. Kaip su tokia moterimi kaip Miuzeta nugyventi visą gyvenimą? Hm, nežinau...

O štai Mimi - tai tikra moteris, kuri lieka su vyru visam gyvenimui. Todėl ji išoriškai nėra tokia efektinga.

- Mūsų kolektyve - ypač kūrybinga atmosfera, daugybė žmonių galėjo improvizuoti, todėl 20-asis „Bohemos“ spektaklis buvo daug geresnis nei pirmasis: atsirado daugybė detalių. Tačiau nežinojome to, kad Juozas širdyje buvo užsislaptinęs aktorius. (Juokiasi.)

Juozas keliskart buvo minėjęs, kad labai norėtų scenoje pabūti per antrąjį veiksmą, kai visas choras susėda Paryžiaus kavinėje. Jam buvo smalsu, kaipgi viskas atrodo iš scenos vidaus į išorę, į žiūrovą, nes mes visąlaik žiūrime į vidų. Tačiau niekada rimtai apie tai nekalbėjome. O štai jis ėmė, apsirengė labai stilingu kostiumu ir nusigrimavęs išėjo į sceną. Jis vaidino su choru ir, matyt, dauguma žiūrovų nesuprato, kad tai buvo J.Statkevičius. Geriausiu atveju jie pamanė, kad vienas choristų labai panašus į jį. O ką gali žinoti - gal tai jo naujasis amplua?