Popiežiaus Jono Pauliaus II įpėdinis Benediktas XVI pradėjo trečiuosius pontifikato metus. Tad nuo pasikeitimo Romos Soste praėję dveji metai turbūt yra jau pakankamai ilgas laikas, kad būtų galima, negretinant išties skirtingų Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI temperamentų, bandyti atsakyti į nuo pat pradžių keliamą klausimą: kas nauja naujo popiežiaus vadovaujamoje Bažnyčioje?
Nuo pat išrinkimo Benediktą XVI bandyta vertinti ir gretinti su jo pirmtaku naudojant žiniasklaidinį „metrą“, tačiau greit susivokta, kad vis dėlto šitas „metras“ neadekvatus. Iš tiesų neadekvačiai ir netgi nepagarbiai nuskambėjo kai kurių laikraščių rytojaus dieną po išrinkimo skelbtos antraštės: „Panzerkardinal“ ar „Pastore tedesco“ (it. vilkšunis, vokiečių aviganis, bet taip pat ir „ganytojas vokietis“).
Pasirodo, populiarioji spauda apie Josephą Ratzingerį žinojo tik tiek, kad jis vadovavo buvusiai (o, siaube!) inkvizicijai. Dabar tie patys laikraščių „vatikanistai“ pripažįsta, kad „žiniasklaidai šitas popiežius yra paslaptis; juo labiau jis nestengia mėgdžioti savo pirmtako, juo labiau jis ima patikti“.
Kalbant apie Bažnyčią, masinės komunikacijos žargone nuo seno naudojama pažangos – konservatyvumo schema. Jos taikiniu šiandien tampa ir Benediktas XVI. Schemos „pažangu – gerai, konservatyvu – blogai“ nesilaiko pirmaisiais naujo pontifikato mėnesiais (ne iš žiniasklaidos) išgirstas įdomus ir, sakyčiau, taiklus pasvarstymas apie tai, iš kur Bažnyčioje atsiranda tas „konservatyvumas“ ir „pažangumas“.
Pasirodo, viską lemia operavimo magisteriumo turiniu ir ganytojiškos atsakomybės pusiausvyra. Jei ganytojas jaučia, kad jis nėra pakankamai „rafinuotas“ teologas, idant galėtų be žalos sielų išganymui kai ką pagreitinti, o kita pristabdyti, tuomet ta ganytojiškos atsakomybės našta lemia atsargumą, o atsargieji ir vadinami „konservatoriais“.
Tuo tarpu „rafinuotas“ teologas, neturintis jokios ganytojiškos atsakomybės, kartais sau per daug leidžia ir šitaip atsiranda „pažangumas“, kartais peržengiantis ribą tarp teologijos kaip mokslo laisvės ir bažnytiškumo kriterijuose netelpančio nusišnekėjimo. Jei ši teorema būtų teisinga, tai Benedikto XVI asmenyje turėtume ir „rafinuotą“ teologą, ir pačią didžiausią atsakomybės naštą prisiėmusį ganytoją.
Kad ir kokį „metrą“ naudotų visi vienokių ar kitokių intencijų skatinami Bažnyčios gyvenimo komentatoriai, tikrasis šiuolaikinės Bažnyčios gyvenimo „metras“ yra Vatikano II Susirinkimas arba kaip pats Benediktas XVI pontifikato pradžioje pasakė – teisinga Susirinkimo „hermeneutika“.
Benedikto XVI biografija (nuo kunigo iki kardinolo Ratzingerio, o dabar ir popiežiaus) sutampa su visomis pagrindinėmis susirinkiminės dinamikos stadijomis. Susirinkimą sušaukęs popiežius Jonas XXIII kunigą Ratzingerį paskyrė Susirinkimo ekspertu. Susirinkimą užbaigęs ir formalųjį – konstitucijų, dekretų ir deklaracijų pavidalą jam suteikęs Paulius VI paskyrė jį Miuncheno ir Freisingo arkivyskupu ir kardinolu. Jonas Paulius II kardinolą Ratzingerį pasiskyrė artimiausiu pagalbininku tikėjimo paveldo saugojimo misijos vykdymui.
Kokie Susirinkimo rezultatai? Ar Susirinkimo mokymas teisingai suprastas ir įsisavintas? Kas gera, kas netobula, o kas galbūt klaidinga? – prieš pirmųjų savo pontifikato metų Kalėdas susitikęs su Romos Kurija klausė popiežius. Viskas priklausą nuo Susirinkimo interpretacijos arba, kaip šiandien mėgstama sakyti, nuo teisingos hermeneutikos. Problemos įsisavinant Susirinkimo mokymą atsiradę dėl to, kad atsirado dvi, viena kitai prieštaraujančios, tarpusavy besipykstančios hermeneutikos.
Viena vertus, bandyta aiškintis Susirinkimo mokymą naudojant nevientisumo arba lūžio hermeneutiką. Tai būtent ji dažniausiai susilaukdavusi žiniasklaidos, o kartais ir moderniosios teologijos simpatijų. Antra vertus, esama ir reformos hermeneutikos, Bažnyčią suprantančios kaip vientisą subjektą, kuris auga ir vystosi laike, tačiau visuomet yra sau tapatus subjektas, visuomet yra keliaujanti Dievo tauta.
Nevientisumo ir lūžio hermeneutika bando nubrėžti ribą tarp priešsusirinkiminės ir posusirinkiminės Bažnyčios, bando įtikinti, kad Pauliaus VI paskelbti dokumentai ne iki galo įkūnija tikrą Susirinkimo dvasią, kad jie tėra kompromiso rezultatas, kad siekiant vienbalsio pritarimo, reikėjo nusileisti senų ir nereikalingų dalykų gynėjams. Tačiau kas tai teigia, pasak Benedikto XVI, tas nesupranta, kas iš tiesų yra Susirinkimas. Bažnyčios Susirinkimas juk negali būti suprantamas kaip Konstituanta, tai yra tokia asamblėja, kuri susirenka tam, kad panaikintų seną konstituciją ir priimtų naują. Tokiai asamblėjai juk reikia mandato, kurio niekas negali suteikti, nes Bažnyčia priklauso ne vyskupams, bet Viešpačiui.
Toje pačioje, tam tikrais bruožais programinėje kalboje, Benediktas XVI taip pat palietė kai kuriuos Susirinkimo mokymo antropologinius ir kultūrinius aspektus, kurie, atskirti nuo Bažnyčios kaip vientiso subjekto sampratos, gali virsti lūžio hermeneutiką pateisinančiais argumentais. Šia prasme Susirinkimas iš tiesų turėjo lemtingos įtakos jau įsisenėjusių Bažnyčios nesusipratimų sprendimui ar net ištaisė kai kurias istorines klaidas.
Tačiau jei ir visiškai teisėtai įžvelgiame tam tikrą nevientisumą tarp to, kas buvo prieš ir po Susirinkimo, vis dėlto tas nevientisumas paliečia konkrečias istorines sąlygas, o ne Bažnyčios esmę. Kas manė, jog atsvėrimas pasauliui pagaliau atneš lauktą visišką susitaikymą su juo, tas nepakankamai įvertino ir pačioje modernioje visuomenėje glūdinčias problemas ir įtampą, pagaliau, nepakankamai rimtai žiūri į įgimtą žmogaus pažeidžiamumą. Nuo pat pradžios Bažnyčia pasaulyje yra „prieštaravimo ženklas“. Susirinkimas nenorėjo ir negalėjo panaikinti Evangelijos prieštaravimo žmogaus klaidoms.
Reikia pridurti dar du Susirinkimo pradėtus procesus, kurių, jau gana toli pažengusių, administravimą iš savo pirmtako perėmė Benediktas XVI – tai naujos kokybės santykiai su „atsiskyrusiais broliais“ ir su kitomis tikybomis.
Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II laikais daug laimėta – visiškai nuoširdžiai atsisakyta „klaidatikių“ kategorijų, užmegztas dvišalis teologinis dialogas beveik su visomis Rytų Bažnyčiomis ir pagrindinėmis protestantizmo srovėmis. Suprantama, kad su kai kuriomis protestantiškomis žengti toliau sunku, tad tenkinamasi užsimezgusiais šiltais, bičiuliškais santykiais ir akcentuojama bendradarbiavimas „agapės“ dvasia.
Su Rytų Bažnyčiomis, išsaugojusiomis tuos pačius sakramentus, tą patį tikėjimą ir tą pačią apaštalų įpėdinystę, bene rimčiausia neišspręsta problema – šv. Petro pirmumo interpretacija, kuriai neretais atvejais kenkia nacionalizmu arba tiesiog išdidumu atmieštos ambicijos. Jonui Pauliui II nepavyko nuvykti į Kazanę. Nepavyko ir kitoje, „neutralioje“ vietoje „broliškai apkabinti“ Trečiosios Romos vyskupo. Šia prasme Benedikto XVI pozicijos gal kiek tvirtesnės, nes, tuoj po jo išrinkimo, buvo duotas, tiesa, gal kiek arogantiškai spaudoje nuskambėjęs signalas, kad į vokiečių tautybės naują popiežių dedamos didesnės geresnių santykių viltys.
Matyt dėl to Maskvoje tuo metu juokauta: popiežius – vokietis, patriarchas – vokiečių kilmės, o ir prezidentas dirbęs Vokietijoje, vadinasi – tikrai susitars. O jei rimtai, tai visai neseniai vėl atgijo kalbos apie susitikimą „neutralioje“ vietoje ir netgi nurodyta konkreti tokia vieta – Rumunijos Sibiu, kur rudenį vyks Trečioji Europos ekumeninė asamblėja.
Vis dėlto turbūt per daug optimistiška tikėtis, kad jau rudenį Rumunijoje galėtų įvykti tas spėjamas ar tariamas susitikimas. Tačiau jei ta idėja apskritai priimtina ir jei jos dar neatsisakyta, tai tų neutralių vietų galėtų būti tiek ir tiek. Pavyzdžiui, kad ir Vilnius. (Kodėl gi ne? Europos Sąjunga, bet ir Rusijai netolimas užsienis. Katalikiška šalis, bet ir stačiatikiška Maskvos patriarchato vyskupija. Nėra jokių nacionalistinių poteksčių. Įsivaizduokime – Popiežius ir Patriarchas nusilenkia šventųjų Jono, Antano ir Eustachijaus relikvijoms! Tai bent „Vilniaus konferencija“ būtų!).
Iš Jono Pauliaus II paveldėtą religijų dialogą Benediktas XVI, nemaža dalimi sensacijų besivaikančios žiniasklaidos dėka (tąkart visą dėmesį sukoncentravusios ne į tą citatą), pakėlė į visiškai naują kokybinę plotmę. Regensburgo paskaita sudrebino pasaulį. Nors tas „drebėjimas“ įvyko dėl neproporcingai pagarsintos iš konteksto išimtos seno teksto citatos, buvo išprovokuota diskusija ir dėl kur kas rimtesnės problemos, kuri tos pačios paskaitos tekste suformuluota keletu eilučių žemiau pateiktoje kitoje islamo vidaus diskusijas liečiančioje citatoje: Dievo nevaržąs net jo paties žodis ir kad jo niekas neįpareigojąs apreikšti tiesą. Jei jis panorėtų, žmogus turėtų praktikuoti ir stabmeldystę. Ar Dievas gali būti visagalesnis už savo absoliutų protingumą?
Jei gali, vadinasi, vykdant Dievo valią, galima nesiskaityti su racionalumo reikalavimais. Krikščionybė šitą potencialią priešpriešą išsprendė nuo pat pradžių „įsikultūrindama“ klasikiniame pasaulyje, į filosofų dievo vietą pastatydama Logosą, kuris buvo pas Dievą ir kuris buvo Dievas. Tikėjimo ir racionalumo susitikimas aną priešpriešą iš viso pavertė tuščiu sofizmu.
Regensburge suformulavęs klausimą, atsakyti į jį Benediktas XVI nuvyko į Stambulą. Ir ten gana greit paaiškėjo, kad po Regensburgo kalbos pagal žiniasklaidinį „metrą“ sukurpti vertinimai nebuvo užčiuopę problemos esmės. Pakako keleto pasisakymų, kelių paprastų, bet visiškai nuoširdžių gestų, to, vėl tos pačios žiniasklaidos žodžiais tariant, „nuginkluojamai paprasto“ apsilankymo Mėlynojoje Mečetėje ir, iš pradžių abejonių kėlusi, kelionė į Turkiją virto rimtu laimėjimu mezgant ryšius su rimtais musulmonais.
Dar rimtesnis to paties proceso etapas turėtų įvykti netolimoje ateityje. Popiežiaus kvietimą atvykti į Romą neseniai priėmė Kairo Al Azharo islamo universiteto mečetės imamas šeichas Muhammadas Sayeddas (t. y. Pranašo palikuonis) Tantawi. Nors islamas neturi vienos institucijos, kuri saugotų vieną autentišką tikėjimo doktriną, Kairo universiteto mečetė, nuo pat Šiaurės Afrikos užkariavimo laikų, musulmonams sunitams yra labai svarbus autoritetas.
Jei nemaža dalis islamo pasaulio dar neapmąstė savo santykio su modernybe, nepatyrė nei helėnizacijos, nei iliuminizmo, tai tradiciškai krikščioniška Europa, nors ir didžiuodamasi, kad jau seniai išaugo iš tų bėdų, kurios dabar kamuoja islamą, atsidūrė tarsi priešingoje civilizacinės raidos ašies pusėje.
Dar prieš išrinkimą į Petro Sostą, Italijos Senate surengto seminaro metu kardinolas Ratzingeris gana drastiškai kalbėjo apie šiandienės Europos išsekimą. Vakarų civilizacija tarsi patologiškai nekenčianti pati savęs. Vakarų kultūra labai geranoriška kitoms kultūroms ir kitoms religinėms tradicijoms, o to kas sava, kas jai pačiai būdinga – nekenčia. Šitie kardinolo žodžiai skambėjo gana „karštu“ metu, kai Europos Konventas svarstė konstitucinės sutarties projektą. Tuo pat metu ne kartą ir dar garsiau kalbėjo ir Jonas Paulius II.
Šiandien tas anam metui būdingas „įkarštis“ jau praėjęs, juo labiau kad be krikščioniškų šaknų preambulėje priimtą konstitucinę sutartį jau atmetė dviejų šalių referendumai ir nežinia kas iš viso teksto liks. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar Benediktas XVI „santūriau“ ar „atsargiau“ kalbėtų apie europietiškumo krizę. Skirtumas gal tik tas, kad jei Jonas Paulius II turbūt labiau akcentuodavo istorinį savivokos momentą, tai Benediktas XVI europiečiams pirmiausia diagnozuoja vertybinę „apostazę“ ir savanorišką lig šiol turėtos „lyderystės“ pasaulyje atsisakymą. Pasauliui dar reikia Europos, tik, deja, kažkodėl Europai gėda savęs pačios ir ji kapituliuoja.
To priežastis, pasak Benedikto XVI, yra „dehelėnizacija“, tai yra nykstantis gebėjimas racionaliais argumentais pagrįsti tai, ką tikime, ką darome ir ko siekiame, ar net nenoro žinoti „kodėl?“ diktatūra, pasireiškianti reliatyvizmu, laicizmu ir kitokiais „-izmais“.
Grįžtant prie konstitucijos ir prie „šaknų“, būtinai dar reikia pridurti ir vieną viešose diskusijose lyg ir nutylėtą, o gal pražiopsotą momentą – 52 straipsnį, kuris pirmajame paragrafe labai aiškiai sako, kad ES valstybės pripažįsta religinių bendrijų vaidmenį savo visuomenių gyvenime, o trečiajame – įsipareigoja su jomis bendradarbiauti.
Tad kodėl tiek daug diskusijų dėl preambulėje nepaminėto istorinio vaidmens, o čia, kai kalba apie labai konkrečius dalykus, niekas neprotestuoja? Nejaugi ir čia galioja šiandien vis akivaizdesnis bendras dėsnis – žiniasklaidinės aistros ir viešieji debatai „putoja“ tik paviršiuje, o užgriebti giliau neįdomu arba paprasčiausiai trūksta kompetencijos.
Per pastaruosius dvejus Benedikto XVI pontifikato metus, nepaisant pradžioje girdėtų kalbų apie „cunamį“ Romos Kurijoje, apie pasikeitimus vyskupijų sostinėse ir apskritai „einamųjų“ reikalų administravimo stiliaus ir formų kaitą, nieko staigaus ir stebinančio neįvyko. Žinoma, šis tas Kurijos sudėtyje pasikeitė. Visų pirma jau greitai po išrinkimo reikėjo paskirti kardinolo Ratzingerio įpėdinį Tikėjimo mokslo kongregacijoje. Vėliau buvo paskirtas pas svarbiausias bendradarbis – Valstybės sekretorius. Beje, Tarcisio Bertone anksčiau buvo ir svarbiausias kardinolo Ratzingerio bendradarbis.
Tam tikro dėmesio ir interpretacijų sulaukė jėzuito Federico Lombardi paskyrimas Spaudos salės direktoriumi. Nuo tėvo Arrupe laikų jėzuitai tarsi buvo šiek tiek nustumti į šalį, o štai dabar jėzuitui skiriama svarbi vieta, kurioje lig šiol buvo Opus Dei žmogus. Tad komentarų būtų įvairių.
Kelionės, kurios buvo tarsi regimiausias Jono Pauliaus II pontifikato bruožas, atrodo panašiai ženklins ir šitą pontifikatą.
Turiu prisipažinti, – sakė popiežius televizijai duotame interviu prieš kelionę į Vokietiją, – kad nesijaučiu taip stipriai, jog galėčiau planuoti daug ilgų kelionių, tačiau ten, kur reikia pasisakyti, kur yra toks poreikis, ten norėčiau keliauti, žinoma, „dozuodamas“ pagal galimybes.
Gal iš esmės ne itin svarbi, bet regima naujovė buvo beatifikacijų decentralizavimas. Kitaip negu prie Jono Pauliaus II, kai naujus palaimintuosius visada asmeniškai skelbė popiežius, dabar beatifikacijos vyksta ne Romoje, bet vietinėse Bažnyčiose.
Pasak Benedikto XVI, taip geriau – jei palaimintojo kultas skirtas tam tikrai teritorijai, tai ir beatifikacija tebūnie pirmiausia tos vietinės bendruomenės šventė. Kitaip su šventaisiais. Jie įrašomi į visos Bažnyčios kalendorių, tad ir skelbimui šventaisiais visos Bažnyčios akivaizdoje vadovauja pats popiežius.
Kalbat apie šventuosius, neįmanoma nepaminėti svarbiausio mūsų dienų šventojo. „Santo subito“, – šaukė Jono Pauliaus II laidotuvėse dalyvavusi minia. „Jonas Paulius II žiūri į mus pro Tėvo namų langą“, – atsakė miniai tuo metu dar kardinolas Ratzingeris, vadovavęs savo pirmtako laidotuvėms. Ir šitą sakinį jau galima laikyti tarsi skelbimo šventuoju formule. Vėliau būta ir kitų panašių pareiškimų. Benediktui XVI Jonas Paulius II yra šventasis.
Iš tiesų, ką gi iš esmės pakeistų įprastinės tvarkos nesilaikantys precedentai? Pagreitintų procedūrą, paankstintų naujo šventojo kulto patvirtinimą. Bet jei čia kalbama tik apie laiką, tik apie reikalavimą paankstinti beatifikaciją, kuri ir įprasta tvarka įvyktų po vienerių, o gal po kelerių metų, tai vargu ar galima tikėtis, kad vien dėl „laiko“, vien dėl nekantrumo būtų ryžtamasi nesilaikyti nuo šimtmečių galiojančios procedūros.
Žiniasklaidos horizonte gana dažnai šmėžuoja masinantis žodis „celibatas“. Jis keliskart buvo garsiai kartojamas ir per pastaruosius dvejus Benedikto XVI pontifikato metus. Pernai popiežius buvo sukvietęs specialų celibatui skirtą Kurijos kardinolų ir vyskupų pasitarimą.
Po jo paskelbtas pareiškimas, žinoma, žiniasklaidą nuvylė. Vos po kelių dienų vėl visi puolė komentuoti naujuoju Kunigų kongregacijos prefektu paskirto Brazilijos kardinolo Claudio Hummeso žodžius, kad celibatas „nėra dogma“. Tuos, kas ir santuokinėje ištikimybėje nemato nieko amžina, vargu ar įtikins Benedikto XVI žodžiai, kad celibatas – tai kunigo meilės ir ištikimybės forma.
Vis dėlto, kalbant apie celibatą, galbūt verta atkreipti dėmesį į kitą dalyką, įvykusį pačioje Benedikto XVI pontifikato pradžioje. 2005 m. spalį Romoje į Sinodą susirinkę vyskupai svarstė ir vadinamųjų viri probati (tai yra vedusių vyrų, jau turinčių nuolatinio diakonato patirties) šventinimo kunigais galimybę. Sinodas nusprendė „šituo keliu neiti“, tačiau pats faktas, kad tokia galimybė buvo įtraukta į Sinodo dienotvarkę, liudija, kad, jei kada nors tektų konstatuoti rimtesnes kunigų stygiaus keliamas problemas, tie „rimti vyrai“ (viri probati) galbūt galėtų būti ateities resursas.
Pabaigai dar apie Benedikto XVI aštuoniasdešimtąjį jubiliejų ir pontifikato dvejų metų sukaktį šventiškai vainikavusią jo knygą „Jėzus iš Nazareto“, iškart pasirodžiusią trimis kalbomis – vokiškai, itališkai ir lenkiškai (turėjo būti ir dar kitomis kalbomis, bet vertėjai ir redaktoriai nesuspėjo).
Vėl pagal tą pačią žiniasklaidinę logiką ją pasiskubinta pavadinti replika „Da Vinčio kodui“. Jei tokiu bendru vardu vadintume ne tik Dano Browno bestselerį ir jo ekranizaciją, bet visą tą šiandienį kalbėjimą apie apokrifus ir biblinę archeologiją, žemiško Jėzaus „silpnybių“ paieškas, „šventą“ tikėjimą visokiais „atradimais“ ir visišką ignoravimą to, kas juoda ant balto parašyta vadinamosiose „kanoninės“ knygose, tai repliką šitai madai popiežiaus knygoje gal ir būtų galima įžvelgti.
Vis dėlto jei knygoje ir polemizuojama, tai ne su pastarosiomis nesąmonėmis, o su vadinamojo istorinio kritinio egzegezės metodo ribotumu, dėl kurio istorinis Jėzus atskirtas nuo tikėjimo Jėzaus. Dėl to atskyrimo mes imame abejoti: ar mes teisingai supratome ką Jėzus sakė, ar tikrai jis mums norėjo pasakyti, jog jis yra Dievas? O gal tai tik Bažnyčioje įsivyravusi Jėzaus žodžių ir veiksmų interpretavimo klaida, kurią kartojame jau du tūkstančius metų? Ką nauja Jėzus atnešė, ko prieš jį jau nebūtų skelbęs judaizmas ir po jo islamas? Kodėl mes tikime, kad jis yra Dievas, o ne tik pranašas? Į šituos klausimus popiežius stengiasi atsakyti griaudamas istorinio Jėzaus ir tikėjimo Jėzaus priešpriešą ir egzegezės bei teologijos srityje spręsti tą pačią, platesniame kontekste jau kiek anksčiau suformuluotą fides ir ratio santykio problemą.
Naujoji knyga turi dar vieną įdomų bruožą – jos autorius yra ne neklaidingumo katedroje sėdintis šv. Petro Įpėdinis, bet teologas Josephas Ratzingeris. Viena vertus, kitaip gal ir būti negalėjo, nes jei popiežius nori diskutuoti su savo (profesoriaus Ratzingerio) kolegomis biblistais ir teologais, tai nėra kitos išeities kaip eiti į, knygos pristatyme Vatikane kalbėjusio Vienos kardinolo Schoenborno žodžiais, „agorą“, tą aikštę, kurioje diskusijos vyksta. Tačiau šitame popiežiaus-teologo visiškai nedualistiniame binome įdomiausia yra turbūt tai, kad jis tokiu lengvu ir grakščiu „nukopimu“ nuo katedros tarsi dar kartą primena, kaip vis dėlto lėkšti ir naivūs buvo vertinimai tų, kas išrinkimo dieną jį pavadino Panzerkardinal.
Rūta Tumėnaitė: Popiežių dovanos
Kai prieš gerus dešimt metų viena pažįstama žurnalistė, tuo metu dirbusi Vatikano radijo vokiečių redakcijoje, papasakojo, kad ėmė interviu iš kardinolo Josepho Ratzingerio, taip ir pamenu, kad iš karto paklausiau, ar tikrai jis panašus į Didįjį Inkvizitorių.
„O, ne, nieko panašaus, – atsakė mano bičiulė, – jis be galo puikus ir malonus žmogus.“ Akivaizdu, kad šių eilučių autorė pasidavė tuo metu tvyrojusiam Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto įvaizdžiui, kad tai esąs kone cerberis, akylai saugantis katalikiško tikėjimo grynumą.
Todėl juo nuostabiau buvo skaityti tekstus, skirtus popiežiaus Benedikto XVI 80-mečiui ir antrosioms jo pontifikato metinėms, kurių leitmotyvu tapo viešojo kardinolo Ratzingerio įvaizdžio virsmas „tikruoju Ratzingeriu“. Kartu tai buvo proga užmesti akies kraštelį į žurnalistų, akredituotų prie Šv. Sosto, virtuvę.
Pasirodo, daugybę metų tarp jų galiojo savotiškos lažybos – pakalbinti visus ad limina vizito atvykstančius vyskupus ir sužinoti, kuris apsilankymas Vatikano dikasterijose jiems paliko geriausią įspūdį. Jei kuris nors vyskupas nepasakys, kad maloniausia buvo apsilankyti pas kardinolą Josephą Ratzingerį, tai likusieji pavaišins tą žurnalistą pietumis.
Tačiau per beveik dvidešimt kardinolo Ratzingerio kadencijos metų niekam nepavyko laimėti to prizo. Dažniausiai vyskupų įspūdžiai apie susitikimus su Vatikano įstaigų vadovais būdavo nekokie: kongregacijos vadovas tik įžengia, perskaito ilgiausią pareiškimą ir išeina, o štai kardinolas Ratzingeris visada ir leidžia išsakyti savo nuomonę, ir apskritai yra dėmesingas, malonus ir atviras žmogus.
Akivaizdu, kad tarp viešo kardinolo Ratzingerio įvaizdžio ir privačių nuomonių apie jį kaip apie žmogų plytėjo milžiniška spraga. Ir nors prieš porą metų žiniasklaida kone vienbalsiai šaukė, jog nuo šiol Bažnyčiai vadovaus Panzerkardinal, tačiau tie 115 kardinolų, kurie išrinko Benediktą popiežiumi, buvo įsitikinę, kad iškėlė į Apaštalų Sostą „tikrąjį“ Josephą Ratzingerį.
Tad koks yra tas tikrasis Ratzingeris? Iki šiol jis nesiėmė jokių staigių veiksmų, galima sakyti, laikosi vidurio ir vadovaujasi kolegialumo principais – gerokai labiau, negu būtų leidęs prognozuoti jo ankstesnis įvaizdis. Aišku, stebėtojai jau spėjo suskaičiuoti ir visus naujojo popiežiaus „išsišokimus“, tačiau jų sąrašas yra stebėtinai trumpas: tai 2005 m. Vatikano įsakymas, draudžiantis homoseksualams stoti į kunigų seminarijas, musulmonų pasaulį papiktinusi paskaita Regensburgo universitete, kaltinimai Europai „atsimetimu nuo tikėjimo“ vos ne tą pačią dieną, kai Europos Parlamento prezidentas, praktikuojantis katalikas Hansas Gertas Pötteringas vargais negalais išrūpino kvietimą popiežiui pasakyti kalbą parlamente – kai kas tą frazę spėjo pakrikštyti „Europos Regensburgu“, perspėjimas garsiam išlaisvinimo teologui Jonui Sobrino, nors Lotynų Amerikos hierarchai prašė palaukti iki gegužę vyksiančio regiono vyskupų konferencijų susitikimo Brazilijoje.
Ypač įsimintinas yra pernykštis Benedikto XVI vizitas į Ispaniją, kur daugelis tikėjosi, kad popiežius pratrūks apokaliptine retorika ir ims grasinti ugnimi ir siera – dėl socialistų vyriausybės vykdomos politikos, ypač dėl homoseksualų santuokų ir teisės įsivaikinti įteisinimo.
Tačiau atvykęs į susitikimą su premjeru Rodriguezu Sapatero, Benediktas XVI kalbėjo labai pozityviai, tiesiogiai neminėdamas nei gėjų santuokų, nei kitų lytinės moralės klausimų. Kai vėliau vienas vokiečių televizijos žurnalistas paklausė Benedikto XVI, kodėl jis Ispanijoje negrasino pragaro kančiomis, popiežiaus atsakymas buvo daugiau negu iškalbingas: „Krikščionybė, katalikybė nėra draudimų rinkinys; tai – pozityvus pasirinkimas.
Labai svarbu, kad mes iš naujo į jį pažvelgtume, nes ši idėja šiandien baigia išnykti. Mes tiek daug girdėjome, ko negalima daryti, jog atėjo laikas pasakyti: mes gali pasiūlyti pozityvią idėją... Žmogaus asmuo turi būti visada gerbiamas kaip žmogaus asmuo. Bet visa tai tampa aiškiau, jei pirmiausia tą pasakai pozityviu būdu“.
Žurnalistas ir Vatikano stebėtojas Johnas Allenas šią popiežiaus frazę pritaikė pačiam Benediktui XVI, kuris, anot jo, ištisus du dešimtmečius buvo atsakingas už visus Katalikų Bažnyčios ištartus „ne“, o dabar, tapęs popiežiumi, stengiasi išreikšti gerokai stipresnį Bažnyčios „taip“.
Antroji proga viso pasaulio akivaizdoje ištarti tokį „taip“ pasitaikė per Benedikto XVI kelionę į Turkiją, kur susitaikinimo retorikos viršūne tapo netikėta bendros maldos su didžiuoju imamu akimirka Stambulo Mėlynojoje mečetėje.
Pasaulietinė spauda nešykštėjo dėmesio ir popiežiaus gimimo dieną pasirodžiusiai jo knygai „Jėzus iš Nazareto“, dėl kurios esą Benediktą XVI turėtų pamilti ir antiglobalistinio sąjūdžio atstovai, mat popiežius, aptardamas palyginimą apie Gerąjį samarietį, jo asmenyje mato Afrikos tautas, o abejingus praeivius, nekreipiančius dėmesio į apiplėštą ir sumuštą pakeleivį, lygina su žemyną išgrobsčiusiomis turtingomis šalimis.
Netikėtų komplimentų naujoje knygoje sulaukė ir Karlas Marxas, tiksliau, marksistinė šiuolaikinio žmogaus kaip susvetimėjimo aukos analizė. Anot popiežiaus, Marxas, kalbėdamas apie žmonijos susvetimėjimą, „nupiešė aiškų paveikslą žmogaus, tapusio plėšikų auka“, tačiau nesugebėjo užčiuopti šio klausimo esmės, nes „vystė savo mintis vien materialinėje plotmėje“.
Benedikto XVI nuosaikumas ir kolegialumo principų paisymas išryškėjo ir jo požiūryje į vidinius Bažnyčios reikalus. Svarbiausi paskyrimai – ir prie Šv. Sosto, ir didžiosiose arkivyskupijose – atskleidė popiežiaus polinkį rinktis nuosaikius ganytojus, o ne ideologus. Iki šiol nesiimta jokių sisteminių priemonių prieš Magisteriumui prieštaraujančius teologus. Ko gero, visai ne to tikėjosi vieni karščiausių Benedikto XVI išrinkimo rėmėjų, amerikiečių neokonservatyviojo sparno atstovai, nusiskundžiantys dėl tariamo Benedikto XVI neryžtingumo: „Mes manėme, kad išrinkome Ronaldą Reaganą, o paaiškėjo, kad turime reikalų su Jimmy’iu Carteriu“.
Daugiau kaip dvidešimt metų buvęs Jono Pauliaus II dešiniąja ranka ir padėjęs įkūnyti savo pirmtako viziją – ieškoti būdų, kaip Bažnyčia galėtų paveikto socialinius, kultūrinius ir politinius to meto klausimus, – dabartinis popiežius tokio ištikimo pavaduotojo neturi, jo pontifikato vizija daugiausia kyla iš jo paties su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Minėtasis Allenas straipsnyje britų katalikų savaitraštyje Tablet iškėlė klausimą, koks galėtų būti Benedikto XVI palikimas? Pasak jo, popiežių Jono XXIII ir Pauliaus VI, taigi Vatikano II Susirinkimo laikais, didžiausias pavojus grėsė kartu su nešvariu vandeniu išpilti ir prausiamą kūdikį, o nūdienos tapatybės politikos laikais pavojus ateina iš priešingos pusės – kaip nenukrypti į nelankstumą ir perdėtą gynybiškumą, savotišką „katalikišką talibaną“, mokantį tik kritikuoti ir smerkti.
Žurnalisto teigimu, šiandienos Bažnyčioje matyti ir tokios dvasios apraiškų, todėl dabartinis popiežius galįs parodyti kelią, kaip apeiti tokias kliūtis. Turint omenyje jo pontifikato tikslą – atgaivinti krikščionišką tapatybę – šis popiežius kaip joks kitas gali parodyti, jog įmanoma priimti fundamentinius katalikybės dalykus, netampant fundamentalistu, kad protas ir tikėjimas vienas kitam ne prieštarauja, o yra neatskiriami. Beje, tą jis ir mėgino pasakyti Regensburge. Taigi tie, kurie vis dar laukia, kada iš po mąslaus ganytojo išorės pasirodys „tikrasis“ Ratzingeris, turėtų suprasti, kad toji išorė ir yra tikrasis Ratzingeris, kuris nesisvaido liepsnomis, o veikiau pučia į žėruojančias tikėjimo anglis.
Kadangi Benediktas XVI nėra tokia charizmiška žiniasklaidos figūra, koks buvo Jonas Paulius II, neaišku, kiek jo skelbiami dalykai pateks į platesnį kultūrinį kontekstą ir išsilaikys jame. Bet kuriuo atveju, viską parodys laikas, juolab kad ir ketvirtį amžiaus trukęs jo pirmtako pontifikatas dar tebėra pernelyg arti, kad būtų galima parašyti galutinę jo istoriją.
Gali būti, jog šalia asmeninio jubiliejaus ir pontifikato sukakties kai kas tikėjosi dovanos ir iš paties Benedikto XVI pusės – palaimintojo titulo prieš dvejus metus mirusiam Jonui Pauliui II.
Pagrindo tokiems lūkesčiams suteikė tai, kad balandžio 2 d., minint antrąsias mirties metines, Romoje buvo oficialiai užbaigtas pirmasis, diecezinis, Jono Pauliaus II šventumo bylos etapas, o sukaupta medžiaga perduota Vatikano Šventumo bylų kongregacijai. Vis dėlto rekordiškas proceso tempas jau verčia sunerimti.
Žurnalistas Jonathanas Luxmoore straipsnyje Tablet pastebi, kad visa kampanija pradeda įgauti masinės isterijos požymių. Pasak autoriaus, nuo pat tos akimirkos, kai per Jono Pauliaus II laidotuvių Mišias pasigirdo šūksniai, raginantys jį kuo greičiau paskelbti šventuoju, Lenkijos bažnyčia visais įmanomais pavidalais ėmė stumti Jono Pauliaus II beatifikacijos procesą. Tribunolo atidarymą iš Romos tiesiogiai transliavo Lenkijos valstybinė televizija. Lenkų dvasininkai figūruoja beatifikacijos procese, kuriam vadovauja monsinjoras Sławomiras Oderis. Jų gausu ir Vatikano Šventumo bylų kongregacijoje.
Popiežiaus gimtinėje jau pradėta statyti Palaimintojo Jono Pauliaus II bažnyčia, iškilsianti Zakopanės kalnų kurorte. Praėjus devyniems mėnesiams po popiežiaus mirties, jau išleista knyga apie šimtus jo užtarimu įvykusių stebuklų. Buvęs popiežiaus sekretorius, dabartinis Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanisławas Dziwiszas spaudai teigė, jog tai esanti išskirtinė byla, todėl beatifikacijai tereikia oficialaus popiežiaus Benedikto XVI patvirtinimo, juolab kad Benediktas XVI pats padarė išimtį ir leido pradėti bylą, nepraėjus penkeriems metams po Jono Pauliaus II mirties.
Kaip ir buvo galima tikėtis, Lenkijoje šventumo bylos medžiaga buvo parengta per rekordinius penkis mėnesių, nors jau tada suabejota, ar tyrimas buvęs nuodugnus. Spaudimą dėl skubios beatifikacijos darė ir kardinolas Dziwiszas, audringai reagavęs į bet kokius bandymus suabejoti savo buvusio viršininko procesu.
Tablet teigimu, 2005 m. gruodį Dziwiszas atmetė ispanų ir italų teologų atvirą laišką, kritikuojantį Jono Pauliaus II „negatyvią politiką“ įvairiais klausimais, pradedant lytiškumu ir baigiant Bažnyčios valdymu ir raginantį visus panašiai abejojančius išsakyti savo mintis Romos tribunolui.
Tokios iniciatyvos „turėtų būti iš principo ignoruojamos“, – sakė Dziwiszas Lenkijos katalikų naujienų agentūrai KAI ir pavadino jas „dar vienu įrodymu klaidingų ideologijų“, su kuriomis kovojęs popiežius. Kai praėjusį mėnesį lenkų spauda paskelbė, jog kai kurie Vatikane dirbantys aukšto rango lenkų dvasininkai šnipinėję saugumui, kardinolas apkaltino tyrėjus dirbant „šėtono darbus“ ir mėginant sukliudyti kanonizacijai.
Pasak Tablet žurnalisto, nuo pat Dziwiszo paskyrimo į Krokuvą (nepaisant vietos dvasininkų būgštavimų), buvęs popiežiaus sekretorius kiekvienoje savo kalboje ir pamoksle remiasi Jono Pauliaus II autoritetu ir šventumu.
Kaip jo testamento vykdytojas, jis kontroliuoja popiežiaus archyvą, taip pat ir asmeninius Jono Pauliaus II užrašus, nors velionis ir prašė juos sunaikinti. Lenkijos Bažnyčios vadovai gali sakyti, kad jie tik atsiliepia į visuotinę tautiečių pagarbą Jonui Pauliui II.
Luxmoore’o teigimu, hierarchai puikiai suvokia, kad jų prestižas taip pat priklauso nuo Jono Pauliaus II liaupsinimo, todėl stengiamasi išlaikyti tokį įkarštį kiek įmanoma ilgiau, mat parama garsiojo tautiečio beatifikacijai gali būti pateikta kaip patriotizmo išbandymas. Be to, tai padeda nukreipti dėmesį nuo problemų, kurios išplito Bažnyčioje po Jono Pauliaus II mirties.
Savo progos nepražiopsojo ir apsukrūs verteivos, liturginių reikmenų krautuvėlėse aplink Vatikaną pradėję prekiauti sutanos atraižomis, neva paimtomis iš popiežiaus kapo Šv. Petro bazilikos kriptoje. Lenkijoje Jono Pauliaus II atminimo daiktai jau tapo augančiu verslu: jo pasirašyti laiškai, atvirukai ir knygos pardavinėjamos didžiulėmis kainomis, o Zakopanės kunigai tikisi gauti jo kaulo fragmentą naujajai „Palaimintojo Jono Pauliaus II bažnyčiai“... Šiek tiek ironiška, jog pats paskelbęs rekordinį šventųjų skaičių, Jonas Paulius II dabar rekordiniu greičiu keliamas į altorių garbę. Juk šio popiežiaus pasiekimai byloja patys už save, o tikri dalykai neišblėsta nei po penkerių, nei po penkiasdešimties metų.