Kodėl, pavyzdžiui, lietuviai emigruoja iš Lietuvos? Matyt todėl, kad ieško geresnio gyvenimo ne Lietuvoje. O Jėzaus mokinių lūkestis buvo gersnis gyvenimas nuo Romos valdžios nepriklausomame Izraelyje: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“. Taigi koks yra jų lūkestis? Ko jie tikisi? Matyt trokšta ne tik nepriklausomybės ir tautinės garbės, bet ir valdžios turėjimo privilegijos. Religinis lyderis jiems patrauklus ne tik dėl religijos teikiamos palaimos, bet ir valdžios.
Įvertinkime valdžios troškimo atsparumą: jis “išgyvena” net viešą Kristaus paniekinimą ir žeminančią mirtį! Atrodytų, kad bet koks mokinių valdžios lūkestis galingos Romos valdžios mašinos ir įtakingų fariziejų yra jau sužlugdytas. Tačiau Viešpaties prisikėlimas vėl atgimdo mokiniuose valdžios troškimą. Nesugeba žmogus Viešpaties religijos atsieti nuo valdžios troškimo ir tiek.
Štai neseniai bendravau su itin religingu ir itin katalikišku žmogumi. Kalbėjome apie liturgiją. Anas savo religingumą vainikavo tokiais žodžiais: “Roma turi atsiversti”. Mat jis mano esąs religiškai teisesnis nei Roma. Vadinasi, anas daro išvadą, Roma turi kažko išsižadėti, kažkam paklusti. Galvojau, kad su šiuo žmogumi galėsime ramiai pasimelsti. Neišėjo. Jis, pasirodo, irgi nori valdžios. Net Roma turi į jį atsiversti (sic!).
„Nieko naujo po saule”, - byloja Šventojo Rašto išmintis. Nieko naujo ir po Lietuvos saule - religiškai valdingų žmonių yra apstu. Juk kaip patenkinsi save, jei gausiai neuždirbi pinigų, jei nesi “narys”, jei esi tik paprastas mažutėlis tarpe kitų mažutėlių. Kyla pagunda šiųjų tarpe mažutėliu būti labiau “apšviestu” ir tapti mažutėliams religingai kalbančiu autoritetu. O kuo mažesnis bus „apšviestųjų” tarpas, tuo daugiau džiaugsis mažutėliai religijos sutelktumu “žinančiojo” autoritete ir, aišku, pačiu autoritetu, ir tik tuomet - pačia religija. Ir bus religija žmogiškai autoritetinga ir žmogiškai religinga, žmonėms artima ir priimtina; kaip pas žmones, kaip buvo ir yra “nieko naujo po saule”.
O Viešpats paima ir emigruoja iš šios saulės apšviesto gyvenimo pas Tėvą. Ir Jo religija bus liudijama Jo auką Tėvui liudijančiais gyvenimais, t.y. išpažinimo kankinyste. Religija taps maža su Viešpaties Auka sujungta mažutėlių širdies auka. Ir nieko daugiau. Nes tik Auka, kurioje atsiskleidžia Dievo Meilės turinys, yra greičiau “kažkas”, o ne “kažką” žinančiųjų niekas. O kiek daug religingų niekalų aplink, ir kiek mažai aukos Dievui ir artimui!
“Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1,9-11).
Ar autorius nori pasakyti, kad religija yra vėpsojimas į dangų?! Tikrai taip. Tikrai ne vienas į kitą: “O, mielas žodi, koks tu pigus; tai dabar paplepėkim”, - žaismingai, bet teisingai eiliniai eterio chuliganai apdainuoja po šia saule visuotinai priimtiną tiesą.
Taip. Krikščionybė pirmiausiai yra vėpsojimas į dangų; o ne vienas į kitą - kuo religingiau ir autoritetingiau. Gal jau nebesuprantame, gal jau atpratome vėpsoti? Juk šventose Mišiose dažniau graibomės vienas kito rankelės, idant religiškai smagiau dalyvautume; o ne individualiai širdyse išgyvename Kristaus aukos didybę.
O norisi, pagaliau, šito: “kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti; kad apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai” (Ef 1,17-19).
Kad apšviestų mano „širdies akis“! Ar žinote, kad yra toks daiktas – „širdies akys“? Dvasios nuskaistintos šios akys nuolat stebi save mūsų širdyse ir ant altorių Tėvui ir už mus besiaukojantį, prisikeliantį ir pas Tėvą žengiantį Sūnų. Viešpaties religija yra tada, kada burnos užsičiaupia, o širdies ausys įsiklauso ir širdies akys mato - Dievo gyvenimą mumyse. Daug kam (man taip pat) jau laikas prasikrapštyti akis ir bent „kažką“ pamatyti.
Apibendrinu: norime, pagaliau, autoritetų, kurie labiau žvelgtų į dangų; kurie rodytų kelią pas Mylimąjį Viešpatį ir pas Jo Tėvą, kurio vaikai esame.
„Intoibo ad altare Dei, ad Deum, qui laetificat iuventutem meam“ (Ps 43,5).
Kviečiame dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis. Daugiau informacijos: www.fsf.vu.lt.