Už akių ją vadina visaip – panke, azartiška lošėja, ekscentriška televizijos laidų vedėja, aštrialiežuve, kurios taikiniu niekam nesinorėtų tapti, beviltiškai atsidavusia kultūros tarnaite.
Ši aktyvi moteris dar suspėja dirbti Vilniaus miesto taryboje.
Kam Zitai Kelminckaitei politikuoti tarybos posėdžiuose? Ji tikina, jog tiesiog myli Vilnių ir nori atiduoti šiam miestui visą save.
55 metų moteris džiaugiasi gyvendama sostinėje ir didžiuojasi, kad Vilnius – ne menkesnis už bet kurį kitą pasaulio miestą.
Pakerėjo jau pirmą akimirką
- Kas jums yra Vilnius?
- Vienintelė, didžioji ir amžina meilė. Čia prabėgo pusė mano gyvenimo. Bet kaip buvau jį įsimylėjusi, taip ir likau.
Vilnius visais laikais buvo ypatingos atmosferos miestas, suteikiantis neužmirštamų akimirkų. Tarkim, kai išeini, o tave pasitinka bažnyčių kuorai. Šis miestas niekad nebuvo provincialus, jame tvyrojo meno dvasia.
Mane būtent toks miesto tipas žavėjo anksčiau ir tebežavi dabar.
Pamenu, pirmąkart iš Klaipėdos atvažiavau į Vilnių 1969 metais dalyvauti konferencijoje. Užteko akimirkos, kad pažadėčiau sau: „Darysiu viską, kad būčiau šiame mieste“. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
- Kada jūs atsikraustėte į šį miestą?
- Atsikrausčiau iš Klaipėdos 1970-aisiais, kai įstojau į tuometinę Valstybinę konservatoriją.
- Kaip Vilnius jus pasitiko?
- Mano studijos buvo gražus jaunystės tarpsnis. Visi tie penkeri metai prabėgo žvelgiant į Leniną, rodantį į mus ranka.
Konservatorija (dabar vadinasi Muzikos ir teatro akademija. – Red.) buvo ir yra priešais Lukiškių aikštę, o ten tuomet stovėjo šio didžiojo sovietų vado paminklas.
Suprastėjo Kijevo kotletai
- Koks tada buvo miestas?
- Žavus. Tiek pastatai, tiek laikas, tiek žmonės. Buvo viena pagrindinė gatvė – Lenino prospektas (dabar – Gedimino. – Red.), kuriame virė gyvenimas.
Visų studentų pramoga buvo kavinė „Rūta“. Joje po taurelę išlenkdavo ir profesoriai, ir mes.
Ten lankėsi tokios asmenybės, kaip šviesaus atminimo muzikologas Vytautas Venskus.
Ten mūsų dėstytojai gurkšnodavo konjaką, o mūsų, studentų, didžiausias atradimas buvo suomiškas likeris. Dieve, net ir dabar prisimenu jo skonį.
Kita svarbi vieta buvo restoranas „Neringa“. Tada netgi studentai galėdavo į jį nueiti. „Neringa“ ypač svarbi buvo konservatorijos studentams. Turėjome tradiciją po kiekvieno išlaikyto egzamino vestis dėstytojus pietauti ir visada valgydavome Kijevo kotletus.
Dar vienas sovietinio laikmečio atributas – demonstracijos, kuriose mes privalėdavome dalyvauti. Jos buvo tikras peilis, nes tekdavo keltis labai anksti ir tarsi bepročiams žygiuoti su transparantais.
Eisenoje visada tekdavo šaukti „valio!“ po „valio!“, kai išgirsdavome šūkį: „Tegyvuoja Lietuvos studentija!“ Tačiau kartą mes iškrėtėme pokštą – vietoje „valio!“ neišleidome nė garso.
- Kuo miesto veidas kitoks dabar?
- Nebėra Lenino paminklo, nebėra „Rūtos“ kavinės.
O senasis Lenino prospektas, palyginti su šiandieniniu Gedimino, tebuvo pilkas, ramus užutekis.
Tačiau didžiausias skirtumas, kad dabar „Neringoje“ Kijevo kotletai nebėra tokie skanūs, kaip tais laikais. (Juokiasi)
O išties didžiausias skirtumas, kad esame laisvesni ir margesni.
Prisimenu, po vieno pasisėdėjimo „Neringoje“ nuėjome su dėstytojais nusifotografuoti prie Lenino paminklo.
Vienas profesorius ištiesė ranką kaip Leninas, nes buvo į pastarąjį panašus. Taip ir nusifotografavome, o kitą dieną dėstytojas jau aiškinosi saugumiečiams.
Dabar nieko negalėtų nutikti.
Turėtų būti švariau
- Kokią sostinę turėtų matyti ateities kartos?
- Įsivaizduoju švarų miestą. Žmonės klysta kaltindami negerai dirbančias tarnybas, kurios privalo sutvarkyti Vilnių. Gal jos išties ne visada laiku išveža šiukšles, tačiau yra kita bėda – patys žmonės.
Būtina pagalvoti kiekvienam apie save. Retas mūsų pakels gatvėje šiukšlę. Juk būna, kad vaikui iš rankų vėjas išplėšia saldainio popieriuką, tačiau jo niekas nepakelia. Ne mano – tai nereiškia, jog nereikia pakelti. Reikėtų suprasti, kad pats kuri savo miestą.
Ir dar vieno dalyko negaliu pakęsti. Galbūt jaunimui tai yra gražu, bet aš kranksėsiu kaip senas vazonas: grafičiai yra blogai. Dar nieko, jei „dailinamos“ gyvenamųjų rajonų blokinės sienos.
Tačiau Senamiestį reikia gerbti. Negalima teplioti keletą šimtmečių menančias sienas. Tai – nepagarba kultūrai.
Trečias dalykas – nauji rajonai. Nesu didelė priešininkė šio architektūros tipo, nesakau, kaip dabar populiaru, kad reikia viską sprogdinti ir nugriauti. Visur yra ir turi būti kaita. Tačiau turi būti darna. Tai – labai svarbu.
Dabar darnos naujuose gyvenamuosiuose kvartaluose stinga. Namai nedera prie aplinkos.
Mėgsta siauras gatveles
- Turite labiausiai patinkančią vietą?
- Senamiestis. Jeigu labai būna liūdna, visada einu pasivaikščioti siauromis gatvelėmis ryte, kai miestas tuščias. Ten tokiu metu galima atsipalaiduoti. Senamiestį tiesiog dievinu.
- O labiausiai atgrasią?
- Naujininkai. Nors studijų laikais ten nuomojausi kambarį, ši vieta man atgrasi. Ten viskas aptriušę ir nemiela. Beveidis rajonas.
Idealios tvarkos nereikia
- Esate nemažai keliavusi. Kaip Vilnius atrodo, jei lygintumėte jį su užsienio miestais?
- Labai gerai. Tiktai lietuviams nereikia būti bambekliams ir verkti, kad viskas blogai. Nė vienas užsienietis nelieka abejingas Vilniui. Jiems niekas nemoka pinigų, kad pasakytų gerą žodį apie sostinę, tačiau pasako.
Manau, žmones žavi kamerinė miesto aplinka ir nenupudruotas Senamiestis.
Nesuprantu tų, kurie reikalauja idealiai sutvarkyto Senamiesčio. Tegul pasidairo aplink. Ta pati Venecija prarastų savo žavesį, jei purvini kanalai būtų išvalyti, o pastatai – naujai nudažyti.
Tačiau vilniečiams kai kuriuose srityse dar reikėtų pasimokyti kultūros. Siaubinga, kai užeini į kavinę, o ten bumbsi muzika, kuri yra per garsi ir visiškai nedera nei prie kavinės interjero, nei prie Senamiesčio dvasios. O personalas prašymus pakeisti įrašą paprasčiausiai ignoruoja.
Dėl to man liūdna, nes Vilnius – ne koks nors Turkijos turgus ir ne vieta, kur muzika gali spiegti.
- Minėjote, kad sostinė visada buvo kupina kultūros dvasios.
- Tai – tiesa. Vilniečiai gali mėgautis ir didžiuotis milžinišku kultūriniu turtu. Čia nuolat vaidinami geriausi spektakliai ir vyksta nuostabiausi koncertai.
Ir vasarą sostinėje vyksta daugybė kultūros renginių.
Maestro Donatui Katkui reiktų padėkoti už Šv.Kristoforo festivalį.
Vilniuje kultūrą galima net ne šaukšteliais, bet samčiais ragauti. Juolab, kad mes turime ypatingų tradicijų. Tarkim, folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“.
Šis fenomenas kitą šeštadienį kvies žmones jau trisdešimt penktą kartą.
Renginys unikalus ne tik sukaktimi, bet ir stiliumi – grynu, o ne stilizuotu folkloru.
Galiu ramiai pasakyti, kad man dėl Vilniaus ir jo kultūros negėda. Čia vykstantys renginiai prilygsta pasauliniams.
Politikos nesureikšmina
- Esate meno žmogus, tačiau dalyvavote rinkimuose ir tapote miesto tarybos nare. Kas lėmė tokį apsisprendimą?
- Esu kultūros tarnaitė. Nesureikšminkite politikos.
Į rinkimus ėjau iš meilės miestui. Negavau nei talono benzinui, nei miškiuko, nei ežeriuko. Viskas, ką gaunu, tai nuo trijų iki penkių šimtų litų. Dėl tokių pinigų netgi ne visi studentai pajudintų pirštą.
Bet aš neabejinga savo kraštui ir, jei galiu padėti, tai ir darau.