Nors sriubų nemėgstu, tą kartą šovė mintis užsisakyti baravykų sriubos. Ši gastronominė ekstravagancija buvo nebloga: tirštas, gana kvapnus, sodraus aromato viralas. „Patys džiovinate baravykus?“ - su viltimi paklausiau padavėjo. „O argi valgiaraštyje parašyta, kad čia - džiovintų grybų sriuba?“ - perklausė vaikinas.
Daugiau neklausinėjau. „Tikėk, užmerk akis ir įsivaizduok“, - įsakiau pats sau. Štai jis, etnografiškai romantiškas baravykų sriubos gamybos ciklas: Dzūkijos pušynas, samanų drėgmė, monumentalus baravyko torsas, šiurkščios, bet šiltos kaimiečio rankos, iš vytelių pintas krepšys, kelionė sukiužusiu autobusu į miesto turgų, paskui - į restorano virtuvę, į išmoningo virėjo rankas ir galų gale - į puodą. Ir į lėkštę ant stalo prie lango, už kurio sūkuriuoja rudens lapai.
Rudeniška baravykų sriubos impresija pragaišo pavasarį. Po kelių mėnesių vėl buvau Kaune ir vėl užsukau į tą patį viešbučio restoraną. Už lango - beveik ištirpęs sniegas. Ir štai tada netikėtai vėl pakvipo rudeniu: ponia prie gretimo staliuko valgė tą pačią baravykų sriubą.
„Ar turite baravykų sriubos?“ - ramiai paklausiau to paties padavėjo. „Yra viskas, kas yra valgiaraštyje“, - atsakė vaikinas. „Bet juk baravykai pavasarį neauga?“ - pasiteiravau. „Lyg ir neauga. Na, ir kas?“ - nusišaipė pašnekovas.
Ką padarysi, mintyse teko perkurti rudenį susigalvotą sriubos gamybos schemą. Ji tapo nebe etnografiškai romantiška, o pramoninė non stop: Dzūkijos pušynas, grybautojo rankos, maisto perdirbimo fabrikas su grėsmingai burzgiančiais įrenginiais, plovyklomis, džiovyklomis, šaldytuvais. Toliau - baravyko mirtis, užšaldymas, hibernacija. Grybas - nei gyvas, nei negyvas, šaldyta mumija, kuri pasilieka teisę bet kada vėl tapti „šviežiu baravyku“, aplenkdama vieną ar net kelis metų laikus.
Šią pavasarinės baravykų sriubos istoriją pasakoju, nes visas likęs pasaulis jaučia nenugalimus ir vis labiau stiprėjančius sentimentus metų laikams. Tradiciniams valgiams ir maisto produktams. Archajiškiems, bet mieliems sezono atradimams-praradimams. Juk kartais valgio reikia visai ne skrandžiui, o sielai, reikia kūniškų potyrių, lakiųjų kvapo ir skonio molekulių, kurios išjungtų ar įjungtų tam tikrą psichologinę būseną, sugrąžintų tikėjimą kasdienybe, esamuoju laiku.
Šią žavią teoriją man išdėstė vienas Toskanos restorano savininkas. Jo restorane nebuvo šaldiklio. Negalėjau patikėti: žuvies ir jūrų gėrybių restorane nėra šaldiklio? „Klausyk, - atsakė man bičiulis. - Kam valgyti šaldytus moliuskus, šaldytas žuvis, šaldytus šparagus, šaldytas braškes, jeigu galima valgyti šviežias, ką tik iš jūros ištrauktas žuvis, moliuskus, ką tik nuskintus šparagus ir braškes? Kokia prasmė norėti šviežių baravykų tada, kai jų negali būti?“
Beje, restoranų valgiaraščių sezoniškumas - tai visai ne teorija. Tai sąmoningas grįžimas prie tos archajiškos situacijos, kai žmogus valgė tik tai, ką jam GALI patiekti gamta ir metų laikai. Sugrįžimas prie ekologiškų, šviežių, sveikų produktų. Arba prie etnografinių papročių ir liaudiškos išminties patikrintų džiovinimo, rauginimo, sūdymo būdų.
Oto kepsnys su voveraitėmis. Skamba žavingai ir elegantiškai. Bet tik tuo atveju, jeigu už lango - rugpjūtis. O jeigu sausis, jeigu sninga, tai „oto kepsnys su voveraitėmis“ skamba kaip gastronominis anachronizmas. Pasaka apie našlaitę, kurią pamotė išvarė viduržiemį ieškoti gėlių.
O jeigu lauke - lietuviškas sausis, tada geriau jau tvarkingai rauginti kopūstai lėkštėje, o ne reanimuoti baravykai, voveraitės, šparagai.
Galiausiai niekas nedraudžia norėti baravykų sriubos per Velykas. Žemuogių torto - per Kalėdas. Šparagų troškinio - viduržiemį. Norintys hibernacinių maisto mutantų gali bet kada pasinaudoti maisto pramonės laimėjimais, šaldymo įrenginių technologijomis, sunkvežimiais-refrižeratoriais ir kitokia TECHNIKA. Juk amerikietiškose greitojo maisto įstaigose metų laikų, sezono valgiaraščių kaitos nėra. Ten - amžinas pavasaris.
Kitas dalykas - stilingai įrengti restoranai su įmantriais patiekalų pavadinimais ir kvapą gniaužiančiomis kainomis. Geros virtuvės šventovėse voveraitės ir baravykai kiaurus metus nedygsta. O jeigu dygsta, jeigu „pramoniniu būdu šaldytų baravykų sriuba“ tampa „šviežių baravykų sriuba“, vadinasi, restoranas ne šiaip sau pamiršo patikslinti realųjį baravyko būvį. Nepaisyti metų laikų - tai verslas.