Netrukus, 2004 m. laikinai prezidento pareigas ėjęs Naujosios Sąjungos lyderis Artūras Paulauskas viešai iškėlė tos pačios partijos deleguoto užsienio reikalų ministro Antano Valionio aplinkoje sukurtą 10 punktų programą.
Dalis joje išdėstytų minčių buvo įtraukta į 2004 m. spalio 5 d. pasirašytą politinių partijų susitarimą „Dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004–2008 metais“. Pagrindinė naujovė – regioninės lyderystės ambicija ir deklaruotas užsienio politikos aktyvumo siekis.
Praėjus dvejiems metams, Raimundas Lopata – tikėtina, vienas iš regioninio centro idėjos autorių – konstatavo, kad ši vizija netampa realybe.
Pasak jo, Lietuva neatitinka nė vieno iš centro apibrėžčių: nesutvarkyta tarptautinio susisiekimo infrastruktūra – tarptautinis oro uostas, greitkeliai, geležinkelis; kontaktai su užsienio šalių politikais, diplomatais ir piliečiais lieka fragmentiški; neskiriama pakankamai išteklių tarptautinio mastelio rezultatams (pvz., euro įvedimas) pasiekti, neįgijome didesnio autoriteto kitų šalių akyse. Deja, Lopata nepateikia atsakymų, kodėl ši ambicinga mintis netapo politiniu kūnu.
„Naujajame Židinyje-Aiduose“ Kęstutis K. Girnius mėgino įžvelgti sunkumus Lietuvai kuriant „savitą ir reikšmingą“ užsienio politiką. Jo nuomone, mums kliudo dvi objektyvios ir viena subjektyvi aplinkybė: 1) Lietuva yra „mažutė šalis ir plotu, ir gyventojų skaičiumi, ir ūkio pajėgumu“; 2) ES ir NATO narystė riboja savarankiško Lietuvos veikimo galimybes; 3) Lietuvos vadovai ir žmonės šiuo metu nesidomi užsienio politika.
Tiesa, pastarasis teiginys autoriaus suformuluotas kiek kitaip – „nesidomi moralia politika“, nes ir pats straipsnis skirtas aptarti (ir pakritikuoti) siūlymą, kad naujosios užsienio politikos ašimi galėtų tapti moralios politikos tarptautiniuose santykiuose įtvirtinimas. Kitoje savo analizėje Girnius konstatuoja, kad Lietuva neturi galimybių dalyvauti didžiojoje politikoje kaip nepriklausoma veikėja, o kurti „mažąją“ politiką, t. y. patraukliai pristatyti savo šalį pasauliui, trukdo tai, kad mūsų lyderiai nemoka raiškiai kalbėti angliškai3.
Pirmąjį autorių kartu su būriu kitų, rašančių užsienio politikos temomis, galima būtų priskirti romantinei, antrąjį – realistinei mokyklai. Pirmieji siekia kurti naujoviškos, „savitos ir reikšmingos“ užsienio politikos vizijas ir strategijas.
Tekstuose ir veikloje vyrauja noras mąstyti plačiai ir būti žaidėjais, jei ne pasaulinio, tai bent regioninio lygio. Antrasis, dėl minėtų priežasčių skeptiškai vertindamas siekius dalyvauti „didžiojoje politikoje“, siūlo vadinamosios viešosios diplomatijos priemones (garsinti savo šalį), o visą kitą veiklą regi tik kaip kasdienį biurokratinį darbą, kurio užsienio politika nevadinsi.
Tačiau abi šios kryptys turi vieną esminį trūkumą – į užsienio politiką žvelgiama kaip į intelektinį ar net estetinį uždavinį, savotišką aukštąjį pilotažą svaigiose geopolitikos erdvėse, kaip į kažkokią ezoterinę veiklą kažkur toli užsieniuose. Nepaisoma, kad užsienio politika – tai tas pats savo interesų įgyvendinimo ir interesų derinimo menas, kaip ir vidaus politikoje, tik jis realizuojamas santykiuose su kitomis valstybėmis.
Skrajodami minties erdvėse romantinės mokyklos atstovai savo strategijose sąmoningai ignoruoja, regis, akivaizdžias Girniaus nurodytas aplinkybes. Pradėkime nuo minties, jog geras tonas reikalauja nepasiduoti mažos šalies savimonei. Esą tai kursto nepilnavertiškumo kompleksą, menkina mūsų ambicijas ir rezultatus. Tačiau, atvirkščiai, yra populiaru remtis LDK paveldo, imperijos darymo, barbarų prieš Romą, regiono centro ir panašiais romantiškais mitais. Mąstydami apie savo vaidmenį geopolitiniuose konstruktuose jau įpratome lygiuotis į didžiąsias valstybes – JAV, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Lenkiją ar Ukrainą.
Todėl po to sunku mums nuslėpti apmaudą ir nusivylimą, kai susiduriame su kurioziškais savęs vertinimo neatitikimais su tuo, kaip į mus žiūri kiti. Tenka tik apgailestauti, kad didieji užsienio politikos strategai niekada neturėjo progos padirbėti kurioje nors Lietuvos ambasadoje ir pajusti, kaip toli prasilenkia „Šiaurės Atėnų“ ambicijos su tuo, ką apie Lietuvą žino ir kaip ją vertina kitose sostinėse.
Lopata cituoja tyrimą, kad net mūsų istorinėje kaimynėje Lenkijoje 88 proc. piliečių neturi jokios nuomonės apie Lietuvą. Tad ką kalbėti apie kitas šalis, – nesvarbu, didelės jos ar mažos, bet kiekviena jų pirmiausia žiūri savo reikalų. Jau nereikia nė priminti to fakto, kad per visą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuva taip ir nepajėgė įgyvendinti nė vienos kryptingos šalies įvaizdžio kūrimo strategijos.
Kai tekstuose ir veikloje įsivyrauja romantiški norai susireikšminti, būti aktyviais žaidėjais, tada paaiškėja pavojingas dalykas. Sunkiai pasiekta Lietuvos narystė NATO ir ES tampa ne svarbiausiais Lietuvos pagrindinių tikslų siekimo įrankiais, o kliuviniu, ribojančiu „savarankiško Lietuvos veikimo galimybes“.
Netgi justi savotiška mentalinė opozicija šių organizacijų tikslams, vidinei tvarkai ir kultūrai, ir moralinis pasitenkinimas mindant ant nuospaudų „didiesiems“. Čia norisi prisiminti Lietuvos atstovės Europos Komisijoje Dalios Grybauskaitės perspėjimą, kad ne toje pusėje Lietuva ieško sau draugų. Neišnaudojamos visos galimybės stiprinti partnerystės ryšius su svarbiomis ES valstybėmis, siekiant Lietuvai palankių sprendimų.
Dar didesnis neatitikimas yra tarp deklaruojamų vizijų ir joms įgyvendinti skiriamų išteklių. Akivaizdu, kad Lietuvos gyventojų skaičius ir ūkio pajėgumas turi įtakos sprendžiant, kiek finansinių ir intelektinių išteklių ji gali skirti savo užsienio politikos tikslams įgyvendinti. Kartais mes savo užsienio politiką vykdome už svetimus (ES ar JAV) pinigus. Pavyzdžiui, Lietuva ėmėsi vadovauti Afganistano Goro provincijos atstatymui tik gavusi JAV finansinę ir logistinę paramą. Lieka klausimas, kiek tokia politika yra savarankiška.
Regis, turėtų būti savaime aišku, kad ribotus išteklius reikėtų paskirstyti svarbiausiems prioritetams. Neįmanoma kokybiškai dalyvauti visur ir daryti viską. Deja, mūsų prioritetų sąrašas visada be galo ilgas, o neturint pajėgų rimtai veikti diplomatinėmis priemonėmis, lieka vienintelė išeitis – daug kalbėti.
Kalbų ir nusikalbėjimų tarptautinių santykių klausimais būta daug. Prisiminkime pagrasinimus pradėti geležinkelio remontą, atsakant į naftotiekio Družba uždarymą, prisiminkime ministro pirmininko idėjas pasiūlyti kaimyninės Baltarusijos lyderiui pasitraukimo strategiją. Viskas liko kalbomis. Jokių veiksmingų priešnuodžių naftotiekio „politiniams gedimams“ rasta nebuvo, o Lietuvos pozicija Baltarusijos atžvilgiu nors ir itin aktyvi (t. y. visi labai suaktyvėja, vos išgirdę žodį „Baltarusija“), tačiau paviršutiniška.
Tokias kalbas galima vertinti ir kitu kampu – o kas tie įsivaizduojami klausytojai? Įprasta, kad kalbėjimas žiniasklaidai skiriamas pirmiausia šalies vidaus auditorijai, piliečių nuomonei paveikti.
Tačiau Lietuvoje, regis, yra kitaip. Čia „savo pavardės nepanorusių skelbti“ pareigūnų kalbos spaudai yra naudojamos perduoti tam tikrą žinią tam tikriems adresatams – politikams, Vyriausybei, užsienio partneriams, žvalgyboms?
Antai po paskutinio premjero pasažo apie A.Lukašenką liko nustebę ir supykę prezidento patarėjai, kad naujos iniciatyvos skelbiamos viešai, prezidento neinformavus. Galima numanyti, kad įprastiniai vadinamieji „diplomatiniai kanalai į išorę“ bei santykiai tarp diplomatijos vadovų ir politinės valdžios yra sutrikę. Arba trūksta tarpusavio pasitikėjimo, arba neveikia formalūs sprendimo priėmimų mechanizmai.
Todėl matome akivaizdų kalbų ir politinės valios neatitikimą. O tai jau visos lietuviškos politikos bėda. Neturime demokratinės skirtingų interesų derinimo kultūros, politinė valdžia yra grupuočių intrigų ir kovos įkaitė. Ten, kur įtakingos verslo grupuotės didesnių interesų neturi, politinė valia taip pat neturi ką veikti ir jos vietą užima administravimas.
Užsienio politika čia nukenčia dukart – ne tik nuo valdžios politinės valios neveiksnumo apskritai, bet ir nuo to, kad pati valdančioji dauguma ją nustumia į politinės galios paraštę. Jau tapo tradicija, kad užsienio reikalų ministerijos vairas atiduodamas mažesniajam koalicijos partneriui: Algirdas Saudargas buvo krikščionis demokratas, kai pagrindinė partija buvo Tėvynės Sąjunga, Antanas Valionis – socialliberalas socialdemokratų Vyriausybėje, o Petras Vaitiekūnas netgi nėra jį į Vyriausybę delegavusios Valstiečių liaudininkų partijos narys, kitaip tariant – politinis benamis.
Jo galimybės būti išgirstam Seime ar Vyriausybėje yra menkos, o politinės ambicijos – kuklios. Ko galima tikėtis iš ministro, kuris inauguracinėje kalboje išsikėlė uždavinį netrukdyti dirbti ministerijai, „nekišti pagalių į ratus“.
Pasekmės dvejopos: pirma, svarbiausius užsienio politikos sprendimus (ir dėl veiksmų, ir dėl personalo) priima ne prezidentas, ne ministras, o kiti žmonės, antra, daugelyje siauresnių sričių, nesant aiškesnės politinės linijos, lieka daug erdvės pareigūnų saviraiškai, nelygu jų ambicija, kompetencija ar aktyvumas. Todėl iniciatyvos įgyvendinamos ir rezultatų siekiama ne pagal iškeltus uždavinius ir prioritetus, o pagal tai, ar konkrečiame poste dirbantis pareigūnas nori greičiau tapti ambasadoriumi.
Žinoma, metams bėgant, ši sritis siaurėja, ambicijos ir motyvacija blėsta, nes kaip ir bet kurios biurokratinės įstaigos darbuotojai, diplomatai yra linkę galvos pernelyg aukštai nekelti, idant netektų jos prarasti. Savarankiškas mąstymas čia niekam neįdomus, kritika netoleruojama. Į Prezidentūrą, Vyriausybės kanceliariją ar Seimą deleguoti diplomatai nenori prarasti savo vietos sistemoje.
Kadangi rotacijos sistema suteikia tikriesiems žinybos vadovams plačių galimybių neskausmingai parinkti ne tik savo pavaldinius, bet ir viršininkus, tai diplomatai yra jau mokyti ir nedaro tokių klaidų, kaip Valstybės saugumo departamento darbuotojai (šie, pasak sparnuoto Mečislovo Laurinkaus posakio, suklydo manydami, kad turi dirbti Lietuvai, o ne savo vadovybei).
Šiandien nebėra nė vienos nepriklausomos valstybės institucijos, kuri galėtų kritiškai įvertinti, ar visi veiksmai užsienio politikoje yra atliekami Lietuvos labui. Meistriškai pripūsta miglos, esą tai sritis, savo prigimtimi besiskirianti nuo visų kitų politinių klausimų, kurie turi būti atviri demokratinės visuomenės diskusijai ir kritiniam vertinimui.
Idėjas, išteklius ir valią veikti galima būtų suderinti tik vienu būdu – užsienio politika turi tapti politinės valdžios struktūrine dalimi, o svarbiausia, jos vairą iš slaptųjų patarėjų ir jų diriguojamo diplomatinio korpuso turi atsiimti demokratiškai išrinkti ir visuomenei atskaitingi politikai.
Tada užuot svaičiojus apie Vilnių kaip tarptautinių konferencijų centrą, kai mieste nėra nė vienos aukšto lygio susitikimams pritaikytos salės, užuot šokinėjus kaip blusa apie dramblį, siekiant žūtbūt sudalyvauti sprendžiant krizę Ukrainoje, gal pavyktų iškelti adekvačius tikslus ir skirti jiems atitinkamus resursus, žiūrint pirmiausia savo, bet ir partnerių interesų. Tada būtų visiškai teisėta į užsienio politiką žiūrėti instrumentiškai, vertinant, ar – atsižvelgiant į kintančias vidaus ir tarptautinės politikos aplinkybes – pasirinkti žingsniai yra veiksmingi, ar užsienio politika yra efektyvi.
Šiuo atveju nesvarbu, ar efektas pasiekiamas puikia anglų kalba išrėžiant pasaulinę iniciatyvą, ar kur kukliai papietavus su reikalingais žmonėmis. Konkrečioje situacijoje, siekdama konkrečių tikslų Lietuva gali dalyvauti ir „didžiojoje“, ir „mažojoje“ politikoje, o svarbias mintis, esant reikalui, galima išsakyti ir per vertėją. Pasak Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, jeigu turi ką pasakyti, tai makiažo nereikia.
Be abejo, išliks svarbiausia politinė problema: kaip tuos interesus – pragmatinius ir vertybinius – apsibrėžti. Deja, šiandien to padaryti nėra kam. Užsienio politika nesidomi nei žmonės, nei politikai. Visi tarsi suvokia, kad politikos tikslai – šalies saugumas ir piliečių gerovė – nesikeičia. Keičiasi jų įgyvendinimo priemonės.
Tikslai ir priemonės turėtų atsispindėti oficialiuose dokumentuose. Pažvelkime į Užsienio reikalų ministerijos 2007–2009 m. strateginį veiklos planą4 (čia nenagrinėdami, kiek šis planas atspindi realią veiklą). Krenta į akis trys dalykai: pirma, daugiausia dėmesio skiriama „Rytų politikai“, kuri tampa Lietuvos veiklos ES ir NATO prioritetu; antra, nors plano įžanginėje dalyje „situacijos analizė“ minimi svarbūs Lietuvos interesai energetikos, transporto srityse, prisijungimas prie euro zonos ir Šengeno erdvės, tačiau pasirengimas spręsti šias problemas neatsispindi strateginiuose tiksluose; trečia, santykiai su JAV iš Lietuvos užsienio politikos dingo, jų veiklos plane nėra.
Taip pat nerasime nieko apie tai, kaip Lietuva įsivaizduoja ES ir NATO raidą, ko ketina siekti šiose organizacijose, nieko nepasakyta apie tai, kaip stiprinti santykius su šalimis partnerėmis, siekiant jų paramos Lietuvai svarbiais klausimais.
Turimą istorijos atokvėpį privalome išnaudoti savo valstybės kūrimui ir stiprinimui. Formaliai tapome Vakarų struktūrų dalimi, tačiau dar reikia daug padaryti, kad Lietuva, jos visuomenė, verslas, demokratinė sąranga ir kultūra taptų vakarietiška.
Įeiti į Vakarus galime naudodamiesi užsienio politikos instrumentais. Tačiau šis kanalas gali veikti ir į kitą pusę – dalyvaudami, girdėdami, perimdami tam tikrą elgesio ir bendravimo kultūrą ir problematiką galime padėti Lietuvai greičiau tapti Vakarais, tikruoju klubo nariu. Tik reikia turimą laiką, žmones ir pinigus naudoti sprendžiant savo, o ne svetimas ar išgalvotas problemas.