Knygoje „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ analizuodamas R.Pakso fenomeną pasitelkė „Drag Queen“ metaforą. Anglų kalboje šiuo žodžių junginiu įvardijamas vyras, persirenginėjantis moterimi (pažodžiui išvertus reikštų „persirenginėjimo karalienė“). Anot mokslininko, savo prezidentavimo laikotarpiu R.Paksas nebuvo tikras prezidentas, jis tik „persirenginėjo“ prezidentu.
- Kodėl savo naujausiose knygoje rašote, kad R.Paksas nesijautė patogiai savo kaip prezidento kūne?
- Straipsnyje, skirtame R.Paksui, analizuojamas ne tik jo politinis kalbėjimas, kurį aš vadinu nuostabos ir sentimentalumo retorika, bet ir tai, kaip jis niekada nesijautė patogiai savo kaip prezidento kūne. Atrodė, kad dažnai visas prezidento kūnas priešindavosi jo sakomiems žodžiams.
Stilizuotai atkartodamas išmoktus judesius, gestus ir žodžius, Paksas atskleidė, kad jo vaidinimams trūko politinės prasmės. Kartu rodė, kad jo kuriama prezidento tapatybė buvo dirbtinė, susvetimėjusi ir netikra. Mano manymu, pašalinto prezidento kūnas ir jo kūniškas elgesys išdavė jo politines bei pilietines nesėkmes. Jis buvo ne itin vykęs prezidentas-transvestitas. Neatsitiktinai paksogeito metu internete sklandė net keletas R.Pakso, persirengusio moterimi, vaizdinių.
- Ar tai nėra per daug drąsi metafora?
- Tai, kad metafora nėra per drąsi, įrodo ir politinė tikrovė. Lietuvos žmonės tai atsisuka veidu į R.Paksą ir jo politiką, tai po kelių mėnesių, kaip rodo apklausos, vėl nusigręžia. Pašalinto prezidento politiniai vaidinimai neįtikina.
Kita vertus, galėtume sakyti, kad kiekvienas iš mūsų yra savotiškas transvestitas, tik vieniems sekasi vaidinti, o kitiems ne. Juk kasdieniame gyvenime vaidiname moteris ir vyrus, tėvus ir vaikus, baltuosius ir juoduosius, darbininkus ir dėstytojus. Mūsų persirenginėjimai bei vaidinimai kelia ir malonumą (jei jie pasiseka), ir skausmą (kai mums nesiseka). Nesu politologas, R.Pakso fenomeną analizavau remdamasi šiuolaikine kultūrine teorija.
Žvelgiant į R.Pakso kūną paksogeito metu, atrodė, kad kažkas negero vyksta jam ir jame. Ypač pažeidžiamas ir keistas buvo jo veidas, kuris, cituojant amerikiečių populiariosios kultūros tyrinėtoją Laurą Kipnis, buvo panašus į „ilgalaikį liudijimą apie komplikuotas apgaulės ir sulaužyto pasitikėjimo arba netekties ir kančios, jaudulio ir malonumo ar net tam tikrų nesiderinančių sentimentų ir patirčių susikirtimo istorijas“.
- O kiti politikai jaučiasi patogiai savo kūnuose? Gal apskritai mūsų politikoje vyrauja tie žmonės, kurie nesijaučia patogiai savo politiniuose kūnuose?
- Specialiai nesigilinau į kitus politikus, tačiau nebūtų per drąsu teigti, kad dauguma politikų nesijaučia patogiai savo kūnuose. Ir dėl to jie nėra kalti. Kūnas yra įkūnytos gyvenimo istorijos dalis.
Įsivaizduokime: šaltkalvis tampa prezidentu. Kol jis sugebės pakeisti savo įkūnytą istoriją – gestus, kūno laikyseną, pagaliau kalbėjimo įgūdžius – praeis labai daug laiko.
Nepatogumo jausmas, atsispindintis dažno politiko kūne, išduoda neišsilavinimą, politinių normų ir konvencijų neišmanymą, profesionalaus politiko elgesio taisyklių nepaisymą. Tai tas pats, kas matyti žemdirbį, vaidinantį karalių, arba šlavėją, kalbantį Seime.
- Grįžkime prie platesnės kūno problematikos, kurią analizuojate knygoje. Kodėl vieni kūnai vertinami, o kitų stengiamasi nepastebėti?
- Kiekvienas kūnas yra kultūriškai įkoduojamas. Taip jau yra, kad paribinių arba marginalinių asmenų ir grupių kūnai yra įkoduojami kaip prastesni, nepilnaverčiai, ligoti, purvini. Tokie yra ir neįgaliųjų, ir prostitučių, ir homoseksualų kūnai.
Akivaizdu ir tai, kad kūno vertė priklauso ir nuo asmens socialinio statuso. Kuo aukščiau visuomeninėje ar kultūrinėje hierarchijoje esi, tuo vertingesnis tavo kūnas. Šiuo požiūriu sveikų, vidutinio amžiaus, savo karjeros aukštumas pasiekusių vyrų kūnai mūsų visuomenėje vertinami labiausiai. Kaip ir jaunų simpatiškų moterų kūnai, nes juos labai lengva parduoti ir transformuoti į kitokio tipo kapitalą, pvz., ekonominį.
- Vadinasi, kūnas ir kūniškumas susijęs su socialine padėtimi ir statusu?
- Be abejo. Dominuojančių klasių kūnai labiausiai vertinami. Tereikia pasižiūrėti į mūsų politinio elito atstovus A.Brazauską, A.Paulauską ar V.Uspaskichą. Kadangi šie žmonės turėjo ar turi daug ekonominio, socialinio ir politinio kapitalo, jų kūnai itin vertinami. Ilgą laiką Lietuvos moterys juos laikė seksualiausiais, vyriškiausiais ir geidžiamiausiais.
- Bet visuomenė nėra pakanti asocialių ir neturinčių visuomeninio statuso kūnams...
- Taip. Pavyzdžiui, vyresnių žmonių arba pensininkų kūnai – tarsi viešosios sferos atlieka. Apskritai dalies mūsų visuomenės piliečių kūnai nuolat sekami, juos stengiamasi paversti normaliais, teigiant, kad jiems reikia nuolatinės kontrolės ir bausmių. Čia jau mano minėtos sekso darbuotojos ar benamiai yra labai geri pavyzdžiai. Skirtingi kūnai mūsų visuomenėje dažnai yra gėdinami. Paprastai gėdinami tie, kurie yra bejėgiai, neįgalūs ir kurie neatitinka paprasčiausių visuomeninių normų (nuo menininkų iki prostitučių, nuo homoseksualų iki neįgaliųjų). Tačiau bet kokią akimirką tie „pasišlykštėtini“ kūnai gali „išsprogdinti“ viešosios sferos normalumą ir atverti itin stiprius socialinius antagonizmus.
- Jūsų knygos įvadas labai lyriškas ir politiškai angažuotas. Atrodo, kad rašote apie tai, kas jums labai rūpi. Ar intelektualas gali padėti tiems paribiniams žmonėms ar grupėms, apie kurias kalbate savo knygoje?
- Kltūros analitikas atsiduria keistoje padėtyje: žiūrėdamas į skirtingus kūnus, jis negali paleisti iš akių ir esančių valdžioje kūnų, arba galingųjų. Kita vertus, tyrėjas turi reflektuoti ir save bei savo kūną, siekdamas suvokti ne tik kodėl jis domisi socialinėmis ir kultūrinėmis problemomis, bet ir kokiu būdu jis apie jas rašo. Iš tikrųjų kultūros kritiko kūnas gali tapatintis ir su begaliais, ir su galingaisiais, tačiau iš esmės jis lieka „tarp“.
Kita vertus, manau, kad kiekvienas tyrinėtojas turėtų būti bent šiek tiek utopistas. Reikia tikėti utopijomis. Todėl savo knygos įvade šalia gėdos politikos aprašymo aš taip pat kalbu apie įvairias socialines bei kultūrines teorijas ir apie tai, kad jos gali padėti kurti teisingesnę visuomenę, kurioje skirtingi kūnai galėtų atsiskleisti visu gražumu.
- Kokia tuomet intelektualo atsakomybė šiuolaikiniame pasaulyje? Romantizuoti skirtumus ir skirtingus kūnus?
- Sudėtingas klausimas. Dalis intelektualų paprastai tyli, užsidarę savo profesiniuose cechuose. Esame barbės devyndarbės: reikia užsidirbti pragyvenimui dirbant ne vieną ir ne tris darbus.
Kalbėti viešai yra prabanga, kadangi tu nesi įdomus tol, kol nesakai to, ką visi nori girdėti visiems priimtinais žodžiais. Tokių intelektualų Lietuvoje irgi yra. Tačiau jie prisideda prie egzistuojančios tvarkos įtvirtinimo ir patvirtinimo.
Pastaruosius garsus prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu yra pavadinęs doksosofais, arba to, kas akivaizdu, mokslininkais. Mano manymu, yra ir kitokių būdų būti intelektualu. Žinoma, gali tylėti ir manyti, kad tai yra savotiškas pasipriešinimas. Tačiau savirefleksyvus intelektualas gali padėti plėtotis skirtingoms ir antagonistinėmis kultūrinėms formoms bei praktikoms. Šiuo požiūriu jis, kaip ir menininkas, privalo kurti vaizdinius, kurie ir erzintų, ir kviestų susimąstyti, ir išjudintų iš kasdienio status quo.