Laumės krūtys paauglių jau negąsdina

Populiariausios praėjusių metų knygos paaugliams „Trise prieš mafiją“ autorė Daiva Vaitkevičiūtė negali skųstis panevėžiečių dėmesiu. Muzikiniame teatre vykusioje Vaikų knygos šventėje rašytoją apsupęs būrys jaunųjų gerbėjų tiesė rankas su jos knygomis ir prašė autografo.

Viena mergaitė tiesiai šviesiai pareiškė, kad rašytojos kūriniai pranoksta netgi pasaulyje šiuo metu garsiausios anglų rašytojos J.K.Rowling knygas apie Harį Poterį.

Įdomu, kaip nedidukai gerbėjai būtų sureagavę, jei būtų išgirdę, kad D.Vaitkevičiūtė yra ir jų dabar kone mėgstamiausio ir dabar labiausiai mokyklose mergaičių aptariamo lietuviško serialo „Nekviesta meilė“ viena iš scenarijaus autorių?

Šito Panevėžyje per susitikimą jauniesiems skaitytojams niekas nepasakė. Taip pat ir to, kad jų pamėgtoji rašytoja yra ir populiariausių vadinamųjų moteriškų arba erotinių romanų autorė.

Suaugusieji, matyt, manė, kad to sakyti vaikams dar nereikia. Tačiau pati D.Vaitkevičiūtė mano kitaip.

Panevėžyje D.Vaitkevičiūtė jauniesiems skaitytojams papasakojo, kaip kūrė knygą „Trise prieš mafiją“.

Šioje knygoje atkuriamas paauglių gyvenimas vaikų globos namuose, kai į juos patenka berniukas iš geros šeimos. Jis staiga neteko abiejų tėvų, nes jie – pagrobti.

Paraginti naujoko, vaikai kyla į kovą prieš mafiją. Ta mafija, kaip savo skaitytojams susitikime Panevėžyje paaiškino pati autorė, – tai ne ta, tikroji, bet ne ką baisesnė – neteisingo suaugusiųjų pasaulio sistema, kurianti neteisybę ir vaikų namuose.

Ta neteisinga sistema šalyje vis gausina tėvų meilės nebepatiriančių ir į valdiškus namus pakliūvančių vaikų gretas. D.Vaitkevičiūtė teigia ir knygą rašiusi tik todėl, kad troškusi kaip nors sušvelninti tokių vaikų dalią.

Panevėžyje rašytoja tiesiogiai ragino ir įkalbinėjo savo skaitytojus pasiryžti nuvažiuoti į globos namus ir bandyti susirasti ten draugų, pasikviesti bent savaitgaliams į namus.

Nuošalioje Šilalėje gyvenanti itin kukli ir simpatiška 37 metų kūrėja pati prisipažino, kad į vaikų globos namus ją nuvedė darbo reikalai – bibliotekininke dirbusi moteris vykdė labdaros projektą.

Tačiau vieną kartą ten nuvykusi rašytoja pamiršti tų namų nebegalėjo – susidraugavo su keliomis mergaitėmis ir jų susitikimai tapo įpročiu.

Dabar šios mergaitės jau tikros panelės, greit išeis iš valdiškų namų ir D.Vaitkevičiūtė tikisi, kad tikro gyvenimo beveik nemačiusios jos vis dėlto nepražus.

D.Vaitkevičiūtė anksčiau yra pasakojusi, kad jau nuo penktos klasės ji turėjo gyventi viena mieste ir lankyti mokyklą. Tėvai pasilikę nuošaliame kaime ir laukdavę dukros tik savaitgaliais.

Tada ji pajutusi visą vienatvės siaubą. Kartais mergaitė bute taip bijodavusi, kad net užmigdavusi ne lovoje, o tiesiog kuriame nors kampe – ten, kur bandė gelbėtis nuo baimės.

„Panevėžio ryto“ žurnalistei D.Vaitkevičiūtė prisipažino, kad ir gyvenimas kaime nebuvęs saldus: keliauti į mokyklą tekdavę vienai po 7 kilometrus. Ji taip bijojusi šunų, kad norėdama užsimiršti kurdavusi ketureilius ar kokias istorijas.

Vėliau tas istorijas ji bandydavusi pastatyti savo kaimo vaikų teatre. Už tai, kad šie vaidintų ir išmoktų tekstus, autorė mokėdavusi jiems savais žaislais.

Vaikystės patirtis padarė rašytoją vieniše.

Knygoje apie vaikų namus yra sočiai paaugliško žargono, nes kitaip atkurti natūralios vaikų kalbos rašytoja neįsivaizduoja galimybės. Tačiau čia nėra net ir užuominų apie erotiką.

Tačiau ankstesnėse D.Vaitkevičiūtės knygose vaikams apie Marių Pietarį yra ir šio to pikantiškesnio.

Kritikai kibo prie meilės romanų autorės, kam ji vaikams skirtoje knygoje rašo „laumių krūtys“ arba tai, kad „malūno ašies taukais galima panaikinti nepageidaujamą nėštumą“.

D.Vaitkevičiūtė tokių priekaištų nesureikšmina. Pirmiausia ji pareiškia, kad nėra jokia erotinių romanų autorė, romanai esą tiesiog moteriški, pilni jausmų ir romantikos. O spalvos sutirštintos tik tam, kad knygos būtų geriau išreklamuotos.

„Mano 90-metė mokytoja perskaitė ir klausia: „Palauk, o kur čia ta erotika?“ – juokėsi rašytoja.

O dėl „krūtų“ ar „nėštumo“ tai, anot pašnekovės, nieko nėra nepadoraus. Vaikai šiuos žodžius šiais laikais puikiai žino ir niekur nuo to neverta bėgti, kaip mano kai kurie suaugusieji.

„O jūs paskaitykite mūsų klasiko Jono Basanavičiaus raštus – dar ne to išvysit“, – atsikerta pašnekovė.

Kartu ji prisipažįsta, kad galbūt net ir tokių žodelių pagal savo natūrą vengtų, bet redaktoriai patys pataria pasūdyti.

„Kad tave skaitytų, turi sumokėti tam tikrą kainą“, – neslepia itin kukli, tyliu balsu kalbanti rašytoja.

D.Vaitkevičiūtė dabar kuria tiek populiarius moteriškus romanus, tiek ir knygas vaikams. Ji yra sakiusi, kad rytą atsibudusi jau žino, ką tą dieną rašys – ar vaikams, ar suaugusiesiems.

Jos knygų leidėja panevėžietė Regina Magilienė negali atsistebėti rašytojos produktyvumu: per 6 metus parašyta net 10 knygų. Moterų itin skaitomi romanai yra „Monikai reikia meilės“, „Kamilė trokšta mirti“, „Pasimatymas su žudiku“, „Moterys meluoja geriau“.

Panevėžiečiai vaikai taip pat prašė rašytojos kuo daugiau naujų kūrinių. Viena mokytoja scenoje prisipažino, kad turėjo tokį užsispyrėlį dešimtoką, kuris nepripažino knygų. Tačiau ji įbrukusi jam „Trise prieš mafiją“. Kitą dieną atlėkęs vaikinas grąžino perskaitytą knygą ir, netverdamas džiaugsmu dėl patirtų įspūdžių, prašė atnešti dar.

„Bet jis man nurodė, kad kitos knygos taip pat būtų tokios įdomios kaip šioji“, – juokėsi mokytoja.

Panevėžio vaikų bibliotekos „Žalioji pelėda“ darbuotoja Nijolė Vidugirytė patvirtino, kad D.Vaitkevičiūtės knyga „Trise prieš mafiją“ ir ankstesni jos kūriniai vaikams yra tiesiog graibstomi. Paaugliai šių knygų laukia kantriai eilėje ilgus mėnesius.

Ar rašytoja, sulaukusi tokio populiarumo, jau mėgaujasi išskirtiniu dėmesiu? Ar ją gatvėje jau atpažįsta skaitytojai?

„Kur ten jausi tą populiarumą? Sėdi Šilalėje savo namuose ir nuo ryto iki vakaro nesitrauki nuo kompiuterio, o kai išeini pasivaikščioti – galva svaigsta“, – aiškino viešnia.

Vienintelė privilegija, kurią ji užsitarnavo rašydama ir geriau uždirbdama, ta, kad galėjo mesti bibliotekininkės darbą. Dabar moteris, be visų užsiėmimų, dar studijuoja Klaipėdos universitete.

„O Klaipėdoje išties mane atpažįsta gatvėje“, – netikėtai prisimena pašnekovė.

Iš provincijos išvykti į didesnį miestą D.Vaitkevičiūtė galimybės dar nesvarsto.

Kai prieš 7 metus išsiskyrė su vyru – irgi rašytoju, pasirašinėjančiu Edvino Kalėdos pseudonimu, D.Vaitkevičiūtė ėmė kurti pati. Dabar ji gyvena tik su 16-mečiu sūnumi – šis skaito jos knygas paaugliams, bet nuo „bobiškų“ romanų atsiriboja.

Dėl sūnaus moteris prisipažįsta pradėjusi rašyti ir vaikiškas knygas. Tiesiog sūnus tada labai sirgo, ji budėjo ligoninėje prie jo lovos. Sūnus prašė vis naujų knygų, ypač apie Harį Poterį, bet atsargos greit išseko. Tada motina suvokė, kaip trūksta kūrinių vaikams.