Interviu „Ekstrai“ STT vadovas Povilas Malakauskas nuogąstavo, kad šalies įstatymų bazė sukuria galimybę teisėtai supirkti visą Lietuvą.
- Kas atsitiko, kad dvi valstybės institucijos visiškai skirtingai vertina tą patį įstatymą? Žemės ūkio ministerija įtikinėja, kad nepradėjus jo vykdyti ūkininkai negalės pasinaudoti dosnia ES parama žemės ūkiui. Tuo tarpu STT perspėja dėl visai tautai kylančios grėsmės.
- Esminis dalykas tas, kad žemės grąžinimo savininkams proceso finišo tiesiojoje susikirto du interesai, dvi viena kitai prieštaraujančios idėjos. Vienas interesas - tai žemės grąžinimas, o kitas - žemės pardavimas ūkininkams. Kadangi ir vieni, ir kiti suinteresuoti, kad ginčas baigtųsi kuo greičiau, buvo sudaryta darbo grupė. Jos nariai analizavo visapusišką informaciją, bendravo su ūkininkais ir žemės savininkais, ekspertais. Apibendrinus gautą informaciją ministro pirmininko nutarimu sudarytoje darbo grupėje susiformavo trys alternatyvios nuomonės.
Problema susijusi su Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu. Įstatyme nurodyta: jeigu jaunieji ūkininkai iki 40 metų, įregistravę ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, ne mažiau kaip vienerius metus naudojantys žemės ūkio paskirties žemės sklypus, už perkamą žemės sklypą sumoka iš karto, nustatytai be aukciono perkamo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo rinkos kainai taikomas 0,6 koeficientas. Jeigu jaunasis ūkininkas žemės sklypą perka išsimokėtinai, nustatytai be aukciono perkamo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo rinkos kainai taikomas 0,75 koeficientas.
Taigi valstybinė žemės ūkio paskirties žemė gali būti parduota tam tikromis lengvatinėmis sąlygomis tam tikram socialiniam sluoksniui - ūkininkams. O jie, jeigu atsisako lengvatinio koeficiento, mažesne nei rinkos kaina įsigytą žemę gali perparduoti jau kitą dieną. Jei neatsisako to koeficiento - gali perparduoti po penkerių metų. O naujasis savininkas jau gali pakeisti žemės paskirtį ir pradėti joje statyti namus ar ką kita. Vienu žodžiu, daryti ką nori. Mes to įstatymo vertinimą atlikome pernai ir pateikėme savo rekomendacijas.
- Atrodo, kad valstybės sąskaita kuriamas dar vienas mechanizmas, kaip susikrauti turtų iš įstatymo spragų. Ar ne todėl sujudo socialliberalai - kreipėsi į Vyriausybę, kad būtų sustabdytas Laikinojo žemės įstatymo galiojimas?
- Viena įstatymo jautrių vietų ta, kad apribojimas dėl žemės naudojimo numatytas ūkininkui, o ne valstybės parduodamam žemės sklypui. Galėjo būti numatyta tokia tvarka, kad valstybė parduoda žemės ūkio paskirties žemę ir jos negalima keisti, nes sąvoka pririšta prie sklypo, o ne prie savininko. Deja, tokio sprendimo nebuvo.
Skirtumas tarp aukciono ir ne aukciono kainų, vidutinės rinkos kainos gali būti gana ryškus, koeficientai svyruoja nuo 2 iki 10, priklausomai nuo to, kur yra tas sklypas. Vilniaus mieste ir apskrityje kartu paėmus turto, susijusio su grąžinimu, kurį reikėtų perskirstyti, yra apie 30 milijardų litų vertės. Pritaikius koeficientą, susidarytų 100 milijardų litų suma. Patikslinus ši suma galėtų būti keliais milijardais didesnė ar mažesnė, tačiau Laikinasis žemės įstatymas įsiterptų į šios sumos paskirstymą.
Ūkininkai tikrai yra jautrus klausimas, bet man nepriimtina, kad valstybė lengvatinėmis sąlygomis valstybinę žemę ketina parduoti vienai socialinei grupei - ūkininkams. Čia yra problema, ir gana rimta. Žemė - bendras visų Lietuvos piliečių turtas, sakykime, ir mokytojų, kurie taip pat yra labai svarbi socialinė grupė.
- Kai kurie politikai nuogąstauja, kad nesimokoma iš klaidų, padarytų žemės reformos metu. Ar yra tikrai rimtų priežasčių, dėl kurių verta skubiai parduoti valstybei priklausančią žemę? O gal dar galima neskubėti?
- Mūsų pasiūlymas paprastas, susidedantis iš akivaizdžių tiesų: baigti žemės grąžinimo procesą, lygiagrečiai išnuomojant valstybės žemę pagal ilgalaikes 20-25 metų sutartis. Tai, kas lieka, turi būti parduota tik tuomet, kai bus sudarytas žemės fondas, įteisinta pirmumo teisė valstybei pirkti žemę. Finansų rinkoje aukso luitai yra stabilizatorius, kuriais reguliuojama finansinė rinka. O žemės rinkoje valstybė turi turėti tam tikrą žemės fondą, per kurį galėtų daryti įtaką svarbiausiems procesams. Parduoti valstybės žemę galima tuomet, kai bus atkurta nuosavybė, kai bus apsispręsta dėl žemės poreikio strateginiams ir visuomeniniams interesams, kai bus patvirtinti detalieji miestų, rajonų planai, išnuomota žemė ūkininkams, atlikti esminiai konsolidavimo darbai.
- Pagal įstatymus savininkams galima grąžinti iki 150 hektarų bendrojo ploto, įskaitant žemės ūkio paskirties žemę, miškus ir vandenis. Tuo tarpu pagal Laikinąjį įstatymą fiziniams ir juridiniams asmenims galima parduoti 300 hektarų. Tikrieji ūkininkai neturi pinigų nusipirkti žemės net lengvatinėmis sąlygomis, jau nekalbant apie rinkos kainą. Tačiau yra bendrovių, kurios steigia filialus, o kiekvienas filialų įsigyja po 300 hektarų žemės. Ar realu, kad, susitarus su kaimo žmonėmis, įkalbėjus juos įregistruoti ūkius, į vienas rankas gali patekti visa valstybės žemė? Juk panašių precedentų jau buvo, kai skustagalviai supirkinėjo bendrovių pajus, priversdami paklusti net tuos kaimo žmones, kurie pajų neketino parduoti?
- Ir man svarbus klausimas, ar gali vienas Lietuvos pilietis įsigyti visą Lietuvos žemę? Klausimas jau susijęs ne tik su ekonominiais žemės ūkio reikalais, bet ir valstybės saugumo reikalais. Kiek valstybės žemės gali būti sukoncentruota vienose rankose? Ir čia reikalingi labai griežti apribojimai. Problema, kad Lietuvoje yra įteisintas blogis, ir žmonės tai puikiai supranta. Premjeras sustabdė Laikinojo įstatymo vykdymą ir tam tikrai reikėjo labai daug ryžto. Bet dabar jau pasigirsta kritika, kodėl nevykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai. Deja, tų netikrųjų ūkininkų, pavadinčiau juos taip, yra gana nemažai ir jų įtaka didelė. Vienas klausimų - kodėl Lietuvoje yra tiek daug ūkininkų? Atsakymas galėtų būti toks - užsiregistravus jaunuoju ūkininku, atsiveria galimybės naudotis nemenka parama žemės ūkiui, o netrukus ir proga pigiai nusipirkti valstybinės žemės.
- Ar jūs matote kokių nors Laikinojo žemės įstatymo trūkumų, kurie pasijus ne iš karto, o po kelių dešimčių metų?
- Vienas didžiausių mūsų šalies turtų yra gyventojų tankis. Mažas tankis. Atrodytų keista - neturime naftos, dujų, nacionalinių resursų, o štai gyventojų tankis yra didžiulis privalumas, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Tai reiškia, kad mūsų žemė ateityje turės labai didelę vertę. Taigi sprendimai, kuriuos šiuo metu priimame dalydami bendrą valstybės turtą vienai socialinei grupei, ateityje jai sudarys išskirtines sąlygas. Tai jau yra konstituciniai dalykai, labai rimti strateginiai sprendimai. Neturime elgtis skubotai.