Ant Sąjūdžio bangos 1988 metų spalio mėnesį iškilęs į Lietuvos SSKP vadovo postą, A.Brazauskas sugebėjo tapti pirmuoju tautos išrinktu Lietuvos prezidentu. Vėliau jam pakako stiprybės savo noru atsisakyti beveik garantuotos antrosios kadencijos ir pasitraukti iš didžiosios politikos, bet po poros metų jis vėl į ją sugrįžo ir ilgiausiai – net šešerius metus – ėjo Vyriausybės vadovo pareigas.
Kada kuris kitas Lietuvos politikas sugebės nueiti panašų politinės karjeros kelią?
Tiesa, pirmoji šio kelio pusė buvo gerokai įspūdingesnė už antrąją. Vienintelis iš Lietuvos sovietinės kompartijos funkcionierių nepabijojęs kalbėti šimtatūkstantinėms minioms A.Brazauskas sugebėjo įtikinti Maskvą, kad mūsų šalyje prasidėjusio Atgimimo sąlygomis jis geriausiai tinka vadovauti kompartijai, ir vėliau sumaniai laviravo tarp Kremliaus diktato ir Lietuvos nepriklausomybės siekių.
Neseniai miręs pirmasis Rusijos prezidentas B.Jelcinas bene labiausiai įsiminė stovintis ant tanko 1991 metų rugpjūčio pučo dienomis, o Lietuva neturėtų pamiršti A.Brazausko, per Sąjūdžio suvažiavimą 1988 metų spalio mėnesį tūkstančiams žmonių priešais Arkikatedrą pranešančio, kad ši šventovė grąžinama tikintiesiems.
A.Brazauskas pasitraukia jau nebūdamas tautos numylėtinis, o toks buvo 1997 metų rudenį, kai pareiškė nesieksiąs antrosios prezidento kadencijos, ir ne tik verkiančių gerbėjų minios, bet ir savo amžinojo oponento V.Landsbergio įkalbinėtas, kad dar persigalvotų ir užtvertų kelią tuomet į šalies vadovo postą besiveržusiam A.Paulauskui.
Dabar daugiau žmonių A.Brazauską vertina neigiamai nei teigiamai.
Tai primena pirmojo Rusijos prezidento B.Jelcino, kuris traukdamasis iš posto jau buvo visiškai praradęs populiarumą ir tik jo mirtis privertė rusus vėl prisiminti jį su pagarba, likimą.
Šie vienas kitą neblogai pažinoję ir, atrodo, vienas kitam simpatizavę politikai net ir išoriškai panašūs. Jie abu karjerą padarė M.Gorbačiovo „perestroikos“ metais, abu perėjo kompartijos nomenklatūros mokyklą, abu tapo pirmaisiais savo šalių prezidentais.
Tačiau su savo „motinine“ partija jie elgėsi skirtingai. B.Jelcinas ne tik demonstratyviai išstojo iš SSKP, bet ir po 1991 metų rugpjūčio pučo uždraudė šią partiją, o vėliau nesėkmingai mėgino ją pakeisti „Kremliaus partija“.
Tik jo įpėdiniui V.Putinui, įkūrusiam net dvi absoliučiai Rusijos parlamentą kontroliuojančias valdžios partijas, pavyko su kaupu įgyvendinti šį planą.
A.Brazauskas pasirinko savo vadovaujamų komunistų prisitaikymo prie naujų sąlygų kelią ir turbūt vienintelis ir galėjo tai padaryti sėkmingai.
Nepaisant istorinės kupros, ši su A.Brazausko vardu siejama partija sugebėjo visus nepriklausomybės metus išlikti svarbiausia šalies politine jėga greta konservatorių.
Todėl net ir pikčiausi A.Brazausko priešai turėtų pripažinti, kad jis – puikia intuicija pasižymintis politinio slalomo meistras.
Matyt, intuicija padėjo jam pasirinkti euroatlantinę politikos kryptį, be to, ne mažiau nuosekliai nei ją savintis mėgstantiems konservatoriams.
Nemažai abejonių sukėlė A.Brazausko grįžimas 2001 metais prie partijos vairo, po to, kai atsisakydamas siekti antrosios prezidento kadencijos jis buvo pasakęs tai, ko dar nesiryžo pasakyti joks kitas Lietuvos politinis veikėjas, – kad jo laikas praėjo ir atėjo metas užleisti vietą nomenklatūrinės praeities neslegiamiems naujos kartos politikams.
Vis dėlto ir šis grįžimas vargu ar reiškė vien tai, kad A.Brazauskas pasiilgo valdžios.
Tuometei LDDP prisijungiant socialdemokratus ir perimant jų vardą neišvengiamai būtų kilęs lyderystės klausimas, o A.Brazausko autoritetas padėjo išvengti trinties ir leido sklandžiai ištirpdyti savo struktūrose V.Andriukaičio ir A.Sakalo partiją.
Be A.Brazausko jo partijai būtų buvę daug sunkiau ir grįžti į valdžią, kai Seime socialdemokratai jau nebeturėjo daugumos, ir išlaikyti ją po 2004 metų rinkimų net ir nebūnant didžiausia parlamentine frakcija.
A.Brazauskas galutinai išeina, kai partijoje jau iškilo naujas lyderis, o jam delsiant pasitraukti tik būtų tęsusis dvivaldystė.
Dar anksti spėlioti, ar po dvidešimties metų bus galima kalbėti apie G.Kirkilo erą Lietuvos politiniame gyvenime. Jį savo įpėdiniu A.Brazauskas pasirinko ne iš karto.
Tačiau turbūt ir šį kartą intuicija patriarcho neapgavo, pasufleravusi, kad laikas partijos vairą perduoti savo sugebėjimus išsilaikyti valdžioje jau įrodžiusiam premjerui.