Kalbėjome nekaltomis temomis: ar Vladimiras Putinas pasiliks trečiajai kadencijai, ar Hilary Clinton turi šansų tapti pirmąja JAV prezidente moterimi, apie lietuviškos ekomomikos augimą ir – kas be ko – R.Pakso atgimimą Lietuvos politikoje.
Pokalbis buvo malonus, tad mūsų mėgstamo konjako „Martell“ taurių neskaičiavome. Nenuostabu, kad palengva kalba pakrypo apie kur kas globalesnes problemas: jei vyras, turintis merginą/žmoną, gatvėje žvilgsniu nulydi kitas merginas, ar tai yra išdavystė, ar ne?
Taip, aš pastebiu gražias mergiotes. Mano mergina Gabrielė irgi pastebi, kad aš tai pastebiu. Teisindamasis aiškinu, kad kitos merginos man yra tik estetinis objektas. Kaip dailės kūriniai. Gali gėrėtis Miloso „Venera“, bet tai nereiškia, kad nori pasimylėti su skulptūra. Juk tik didelis iškrypėlis svajotų apie G. Klimto merginas kaip seksualinį objektą.
Taip mums bediskutuojant, į barą įlingavo mūsų teorinės diskusijos praktinis elementas: estetinis objektas – aukšta, liekna, įdegusi (kaip vėliau paaiškėjo, Madrido saulėje), blondinė, ilgais plaukais. Akivaizdu, kad mes, kartu su dar trimis prie kito stalo sėdinčiais vyriškiais nevalingai į ją sužiurome. Jei galima valandų valandas nenuleidžiant akių stovėti prie Da Vinčio „Madonos“, tai kodėl negalima nenuleisti akių į gražias lietuves?
Tuo viskas tikriausiai ir būtų pasibaigę, - juk mes esame ištvermingai ištikimi savo antrosioms pusėms vyrai. Bet ji, pasirodo, pažįstama su mano bičiuliu – dirba vienoje iš jo firmų. Tad natūralu, kad bosui pakvietus, mielai sutiko prie mūsų prisėsti. Ir nors turėjau už pusvalandžio susitikti su Gabriele, jai parašiau SMS: „Labai svarbus pokalbis. Būsiu laisvas po valandos“.
Žmonės muziejuose praleidžia dienų dienas, tai kokia nuodėmė su estetiniu objektu praleisti porą menkų valandėlių? Juolab kad tas estetinis objektas juokėsi, koketavo ir vieną po kito gėrė „Mochito“ kokteilius. Visi, kam brangus pasaulinės dailės palikimas, įsisvaizduokite, kad jūsų mylimi paveikslai - nuo Rafaelio iki Piccaso ir Salvadoro Dali, netgi Malevičiaus „Kvadratas“ – prabyla. Negi praleistumėte progą su jais padiskutuoti? Juk tai stebuklas, ar ne? Taip ir aš negalėjau praleisti savo stebuklo. Stebuklo, vardu Rima.
Tad visiškai nenuostabu, kad po valandos Gabrielei rašiau: „Tikrai svarbus pokalbis būsimam verslui. Tikiuosi, atsilaisvinti po dviejų valandų. Lauk manęs namuose“. Aš tikėjausi, kad Gabrielė nelabai pyks dėl mūsų neįvykusio pasisėdėjimo bare: juk verslo kontaktai yra labai labai svarbu, ar ne?
Savo sąžinę raminau tuo, kad estetinį objektą stebėjome kolektyviai - su savo bičiuliu verslininku. Argi tai blogai? Ir visiškai laisvas nuo sąžinės priekaištų likau po Gabrielės žinutės: „Katine, negali susitikti, tai negali. Aš tada bandysiu susitikti su draugėmis“. Ką gi, ji irgi puikiai praleis laiką. Su savo draugėmis.
Laikas bėgo greitai, ir mano vyresnysis kolega pasakė: „Man jau metas, deja. Žmoną reikia parvežti.“ Ką darysi, pagalvojau aš, išsiskirsime kaip vieniši laivai plačiose jūrose. Tačiau mano bičiulis pasielgė kaip senas suvedžiotojas, nes pridūrė: „O jūs tai pasėdėkite, niekur juk neskubate“. Teisingai, o kur man skubėti, jei dabar jau Gabrielė su savo draugėmis bendrauja?
Ir dar nupirko man taurę „Martell“, o jai – „Mochito“. Negi galėjome paniekinti tokį taurų gestą? Prisipažinsiu, likus dviese kilo įvairiausių minčių. Tačiau aš žinau, kad gyvenu kartu su Gabriele ir turiu jai būti ištikimas. Tad kai tik mane pagaudavo negeras įkvėpimas, save bandydavau įtikinti, kad iš tikrųjų aš kalbuosi su Miloso Venera, o ne su mano bičiulio firmos vadybininke Rima.
Ir kai blondinė angelas-Rima pasiūlė pakeisti dislokacijos vietą, ar galėjau aš tą estetinį objektą palikti vieną? Ne. Negalėjau ir tada, kai ji pasakė: „Rapolai, turiu susitikti su seniai matyta drauge, - gal kokius metus nebuvome susitikę. Kai susirado sau berną, tai ir pradingo. O juk anksčiau neblogai pasiausdavome. Tačiau man būtų malonu, jei tu mane palydėtum iki mūsų susitikimo vietos.“
Kaip tikras džentelmenas ją lydėjau. Argi tai blogai? Pasirodo, blogai, nes juk kas galėjo pamanyti, kad nuėjus iki baro, kur Rima turėjo susitikti su savo seniai matyta drauge, ten atrasime ne ką kitą, bet Gabrielę. Pasirodo, jos ir yra senos draugės.
Nepaisant šio svarbaus fakto, nepasakyčiau, kad susitikimas buvo labai malonus. Gabrielė visiškai nenudžiugo, pamačiusi, kad mes jau pažįstami. Ji labiau klausinėjo apie mano būsimą naują verslą. Sakyčiau, klausinėjo dviprasmiškai ir išaukiančiai. Todėl tuo metu mano estetinis objektas Rima karštligiškai rašė į visas puses SMS. O ką aš galėjau atsakyti? Papasakoti savo teoriją apie estetinius objektus, girdint Rimai, negalėjau.
Tada ir supratau, kad grožėjimasis estetiniais objektas nėra nemokamas. Už bilietą reikia sumokėti. Mano bilieto kaina siekė 3450 lt. Tiek kainavo kelionė dviem į Romą, įvairiausių estetinių objektų sostinę. Neskaičiuojant išlaidų valgiui ir gėrimams bei „Gucci“ rankinei.
O kaip sekėsi Romoje, jau žinote.
Estetinių objektų ekspertas – Rapolas Rakalas (rakalas@yahoo.com)