Į LSDP ateities perspektyvas galima žvelgti keliais pjūviais: partijos konsolidacijos, rinkėjų išlaikymo ir pritraukimo, koalicinės politikos bei ideologinės partijos orientacijos kaitos/tęstinumo.
Iš LDDP, bet tinka ir LSDP
Per šešerius metus, praėjusius po LDDP ir LSDP susijungimo į vieną partiją, neretai pasigirsdavo kalbų, kad egzistuoja priešprieša tarp „senųjų“ socialdemokratų ir buvusių komunistų, kuri dalija partiją į dvi grupes, kad buvusi LDDP absorbuoja partiją, stumdama iš vadovaujančių postų „tikruosius“ socialdemokratus.
Bet aiškėja, kad partijoje yra susiformavę ne dvi, o mažiausiai keturios grupės, kurios skiriasi požiūriu į partiją ir jos ateitį, koalicinę politiką, tačiau kai kuriose srityse turi sąlyčio taškų.
Pirmoji grupė, konservatorių apibūdinama kaip „trys B“ (B.Bradauskas, J.Bernatonis, A.Brazauskas) yra labiausiai artima buvusiai LDDP, linkusi remtis 1996 metais už ją balsavusiu elektoratu. Ši grupė tęsia buvusios LDDP neoliberalią ir į buvusią nomenklatūrą bei stambųjį verslą orientuotą politiką, palaiko partijos deideologizaciją. Būtent jos vyravimas Vilniaus miesto taryboje 2003–2007 metais lėmė ir suartėjimą su A.Zuoko ekonominį liberalizmą propaguojančiais liberalcentristais, įskeliant nesutarimų kibirkštis partijoje.
Antrąją, Gedimino Kirkilo grupę galima apibūdinti kaip visiška Lietuvos politinio sistemiškumo produktą. Šiai grupei būdinga neoliberali ekonominė politika ir populistinis vertybinių nuostatų rinkinys, kurį galima apibūdinti šūkiu „pataikauk rinkėjui“.
Nuo pirmosios ši grupė skiriasi daugiausia savo koalicinės politikos prioritetais. Jei buvusi LDDP labiau linkusi išlikti 1992 nustatytuose politinės skirties rėmuose, tai G.Kirkilo grupė orientuojasi į skirtį susiformavusią 2002-2004 metais palaikydama koalicijas su tradicinėmis partijomis.
Trečioji grupė - „senieji“ socialdemokratai, kuriems buvo būdingas didesnis ideologinis angažuotumas ir kurie ragina partiją pasukti į vakarietišką kairę. Šiai grupei priskirtinas A.Sakalas, A.Sysas, V.Andriukaitis. Nuo ketvirtosios socialdemokratų grupės, vadovaujamos A.Paleckio, šioji skiriasi polinkiu į koalicijas su tradicinėmis partijomis, priešingai nei panašias idėjas keliantys, bet laisvesnę koalicinę politiką palaikantys A.Paleckio šalininkai.
Nepaisant palyginti ryškių nesutarimų partijos viduje kiekvienos grupės nuostatos persidengia tarpusavyje sudarydamos nuoseklią sistemą, kuri padeda socialdemokratams pritraukti skirtingų nuostatų rinkėjus. G.Kirkilo išrinkimas partijos lyderiu yra dėsningas minėtų keturių grupių tarpusavio santykių rezultatas, kadangi A.Paleckio ir A.Brazausko grupės sudaro kraštutinius polius ir nesutaria tarpusavyje.
Šiuo atveju G.Kirkilas yra kompromisinis kandidatas, kuris labiau nei kitų dviejų kairesniųjų grupių kandidatai patenkina A.Brazausko vadovaujamą buvusią LDDP dalį ir žada pasukti LSDP politiką labiau į kairę, kas atitiktų „senųjų“ socialdemokratų ir A.Paleckio grupės siekius. Ir norsmenkai tikėtina, jog tai bus padaryta, G.Kirkilo likimą partijos lyderio poste nulems ne tiek ideologinė–programinė orientacija, kiek 2008 metų Seimo rinkimai, pirmiausia rinkimų sąrašų sudarymas ir rinkimų rezultatai.
Bandymas visiškai išstumti A.Brazausko ar A.Paleckio įtaką privestų prie partijos skaldymosi ir dalies rinkėjų praradimo. Taip pat tai nebūtų naudinga ir strategiškai, kadangi pernelyg stipriai įtvirtinus skirtį tarp tradicinių ir populistinių partijų socialdemokratai taptų pernelyg priklausomi nuo konservatorių taip apribodami savo platų koalicinį potencialą, dabar leidžiantį jiems sudaryti sąjungą iš esmės su bet kuria partija.
Todėl siekdamas išlaikyti partijos vienybę G.Kirkilas turės laviruoti tarp kelių grupių pernelyg nei nuo vienos nenutoldamas. Reikia pripažinti, kad lyderio pasirinkimas vykęs, nes tai sudaro sąlygas partijos konsolidacijai ir judėjimui kairesnio sparno link. Esamoje situacijoje pasirinkus kitos grupės kandidatą partijos vienybei grėstų kur kas didesnis pavojus nei pasirinkus G.Kirkilą.
Vakarietiškos kairiosios politikos nebus
Iš lyderių kaitos pirmiausia tikimasi LSDP atsinaujinimo ir posūkio į europinę kairę, kuri šiuo metu Lietuvoje neegzistuoja. Apie LSDP atsinaujinimo ir posūkio į kairę poreikį prieš suvažiavimą ir jame kalbėjo tiek LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas, tiek maištingojo Vilniaus skyriaus jau greitai ekspirmininkas Algirdas Paleckis bei dalis kitų socialdemokratų. Kita vertus, posūkis į kairę Lietuvoje dažniausiai yra suvokiamas labai siaurai – kaip oponavimas šiuo metu vykdomai neoliberaliai ekonominei politikai, dar - progresyvinių mokesčių įvedimas. Platesnių diskusijų apie kitas socialdemokratinės politikos kryptis, tokias kaip emancipacinė kultūrinė ir socialinė politika, kuri būdinga Vakarų socialdemokratams suvažiavime buvo kur kas mažiau.
Tačiau nepaisant padažnėjusių kalbų apie partijos atsinaujinimą ir posūkį į kairę, kurio pageidautų A.Sakalo ir A.Paleckio grupės, menkai tikėtina, kad toks posūkis įvyktų. Visiškai gali būti, kad partija įtrauks į savo programą punktą apie progresinius mokesčius bei kai kurias kitas šių sparnų siūlomas nuostatas, tačiau praktinė politika ir toliau išliks neoliberali mažiausiai visą G.Kirkilo vadovavimo kadenciją, kadangi siekiant išlaikyti esamą Vyriausybę teks taikytis prie dešiniąsias ekonomines nuostatas propaguojančių partnerių.
Iš to galima daryti išvadą, kad kalbos apie A.Brazausko epochos pabaigą Lietuvos socialdemokratijoje gerokai perdėtos, o kairiosios politikos dar teks palaukti.
Alternatyvos LSDP šalyje nėra
A.Brazausko parama G.Kirkilui rodytų, kad siekiama ir toliau išlaikyti partiją neoliberalios ir populistinės politikos vėžėse, tačiau su sumažėjusia komunizmo ir antikomunizmo skirtimi. Taip Socialdemokratų partija išliktų ir toliau patraukli nomenklatūrai bei iš dalies gebėtų perimti už populistus balsuojančius rinkėjus.
Vargu ar G.Kirkilo išrinkimas atstumtų ir rinkėjus, pasiilgusius tikresnės socialdemokratinės politikos, kadangi šiandien alternatyvos socialdemokratinių pažiūrų žmogui iš esmės nėra – arba tenka rinktis LSDP, kuri nors ir labiau liberali, bet artimiausia Vakarų socialdemokratams, arba pasirinkti kurią nors autoritarines vertybes propaguojančią partiją, žadančią progresinius mokesčius.
Kadangi juos siūlančios partijos idėjiškai yra ypač atgrasios nelinkusiam į nacionalizmą ir klerikalizmą rinkėjui, alternatyvos iš esmės nelieka. Kitą vertus, tyrimų duomenimis nemažai daliai socialdemokratų rinkėjų progresiniai mokesčiai neturėtų būti pirmojo aktualumo dalykas.
Ateityje LSDP galėtų laimėti ir dalį liberalių rinkėjų balsų, kadangi tiek liberalcentristai, tiek Liberalų Sąjūdis tampa vis labiau konservatyvūs, palikdami laisvą nišą toje pusėje, kuri įvardijama kaip liberalus kosmopolitizmas.
Būtent pastarojo trūkumas yra ir pagrindinė nuo LSDP atskilusių buvusių dutūkstantininkų silpnybė, kadangi pastarieji, nors ir besiskelbdami „tikraisiais socialdemokratais“, iš esmės nesiskiria nuo kokių nors centristų ar krikščionių demokratų. Šis trūkumas taip pat stiprina LSDP pozicijas tarp kairiųjų pažiūrų rinkėjų.
Didžiausia rinkėjų nubyrėjimo rizika išlieka buvusio LDDP elektorato grupėje, kuri labiausiai siejo LSDP su A.Brazausku. Tačiau būtent jais nuspręsta rizikuoti. Matyt, todėl, kad A.Brazauskas per premjeravimo metus iššvaistė nemenką dalį savo politinio kapitalo, be to, ši rinkėjų grupė vis labiau sensta, o jos pasipildymo tikimybė - vis mažesnė.
Būtent ši rinkėjų grupė mažiausiai patenkinta sąjunga su konservatoriais ir tikėtina, kad reitinguojant kandidatus ji silpnintų esamos partijos vadovybės pozicijas. Pagaliau liberalus ekonominės politikos kursas taip pat nėra tai, kas patiktų šiai LSDP elektorato daliai. Greičiausiai A.Brazausko parama G.Kirkilui kilo ir iš suvokimo, kad partijai būtinas atsinaujinimas, jei norima sėkmingai tęsti tą politiką, kurią vykdė jis pats.
Pasibaigus A.Brazausko „epochai“ nepanašu, kad įvyktų fundamentalūs pokyčiai politinėje kairėje. Apie tai liudija tiek sociologinių apklausų duomenys, tiek grupė, kurios lyderis perima vadovavimą partijai, tiek neproautoritarinių alternatyvų LSDP nebuvimas.
Stipresnį sukrėtimą LSDP greičiau galėtų suduoti naujos vakarietiškos kairiosios partijos atsiradimas nei lyderių kaita. Tačiau kol jokios alternatyvos nėra, o politikoje vyrauja debatai dėl 1992 metų aktualijų, o ne rimtesnės politinės diskusijos, LSDP galimybės išlikti įtakinga jėga Seime be jokio posūkio į kairę ir išlaikyti koalicinį patrauklumą yra palankios.