Įsipyko lėkštas ir vulgarus humoras
Anykštėnas 59 metų Rimantas Vanagas turi dvi aistras – jis yra rašytojas ir užkietėjęs žvejys.
Galima būtų juokauti, kad R.Vanagas gimęs su meškere rankoje, nes tėvų namai, kuriuose ir dabar jis gyvena, stovi vos keli metrai nuo vandens.
Ilgus metus vyras rašė rimtas knygas bei straipsnius. Kai lentynoje išsirikiavo keliolika solidžių leidinių, R.Vanagas akis nukreipė į šiuo metu beveik nebepuoselėjamus lietuviško humoro dirvonus.
„Lietuviško humoro situacija yra tragiška. Dažniausiai visa, kas pateikiama kaip humoras, tėra nešvankios blevyzgos.
Yra gyvasis klasikas Juozas Erlickas, o daugiau – nė vieno, nėra iš ko rinktis. Bet man asmeniškai J.Erlicko humoras nepriimtinas“, – sako anykštėnas.
Lėkšti ir vulgarūs televizijos humoro laidų personažai taip įsipyko R.Vanagui, kad jis panūdo įrodyti, jog juokauti galima gerokai subtiliau.
Plunksną nutaikė į medžiotojus ir žvejus
R.Vanagas rašytojo plunksną nutaikė į medžiotojus ir žvejus, nes šie, jo manymu, yra smagūs pokštautojai, šmaikščius, sodria kalba paporintus jų pasakojimus galima laikyti šiandienine tautosaka.
Anykštėnas įgyvendino savo sumanymą – išleido dvi linksmas 300 puslapių knygas: „Vyriški bei žvėriški nutikimai“ ir „Niurksi plūdė ir širdis“.
Paties rašytojo santykiai su medžiokle ne kažin kokie, jis negalėtų jokio gyvūno kulka užmušti, tačiau su žvejyba, kaip ir su humoru, R.Vanagą sieja ypatingi saitai.
Kad ir kur važiuotų R.Vanagas, jo automobilyje visada yra valtis, irklai, guminiai batai, sauja kabliukų bei krūva meškerių.
Nuo svetimų akių namų nedangsto
Anykščiuose, palei Šventąją, nusidriekusi tyki privačių namukų gatvelė, regis, ir negali kitaip vadintis, kaip tik Žvejų. Vienoje pusėje, skendėdami žydinčių vaismedžių baltume, kūpso stogai ir kaminai, kitoje – už siauros pievos ir krūmokšnių juostos gurga upės vanduo.
Net nekyla abejonių, kad tas keistas, su iki žemės stogu namas ir yra rašytojo būstas.
Durys atlapos, langai be užuolaidų, viduje ant palangės sėdi aiškiai per riebi katė ir smalsiai apžiūrinėja atvykėlę.
Spaudžiu skambutį, bet namuose – nė krepšt. Matyti atviros kambarių durys, vešliomis gėlėmis nukrautos palangės, gausiai paveikslais nukabinėtos sienos.
Nesiryžtu eiti į tuščią namą, suku prie vartelių. Iš gatvės pusės prie jų protekiniais skuba žilaplaukis vyriškis, pats namų šeimininkas.
R.Vanagas paaiškina, kad namai ne tušti, žmona Violeta kažkur turėtų būti. Ir iš tiesų, tarpduryje mus pasitinka liekna, smulki 11 metų už sutuoktinį jaunesnė tamsiaplaukė. Sako, plepėjusi telefonu, todėl į durų skambutį ir nereagavusi.
Pomėgį atskleidžia džiovinta žuvies uodega
Ieškau akimis ko nors, kas liudytų, jog čia gyvena aistringas žvejys. Linksmos knygos apie žūklę ir meškeriotojus autorius telefonu gyrėsi esąs fanatiškas meškerių, vandenų ir žuvies mėgėjas.
Pirmas įspūdis, – jog čia menininkų buveinė, regis, kiekviena smulkmena guli kažkaip labai jaukiai. Ant medinio balkio supasi balti sparnuoti angeliukai, paprasčiausias bulvių krepšys paverstas dėklu pelargonijoms, ant židinio atbrailos besirikiuojančios žvakidės, senutėlė komoda – viskas surikiuota ypač skoningai.
Pasak rašytojo, tai V.Vanagienės nuopelnas. Ilgametė Anykščių ligoninės gydytoja biologė iš visko, prie ko prisiliečia, sugeba sukurti grožį.
R.Vanagas kvatojasi: o kaipgi, yra namuose ir liudijimų apie žvejybos pomėgį, net rašomasis stalas pastatytas taip, kad pakėlęs nuo kompiuterio akis matai visą paupį ir prie vandens palinkusias su meškerytėm sėdinčių vyrų nugaras.
O jei nuo kompiuterio žvilgsnį mestelėtum į kitą pusę, akys apraibtų nuo prie lentynėlės prikaltų blizgių mirgėjimo.
Tos blizgės – pats maloniausias dalykas, kurį ryte pakirdęs R.Vanagas pirmiausia pamato, o tada jau ir keltis norisi, nuotaika pakyla, diena gražesnė atrodo.
Virš blizgių ant lentynėlės išrikiuotos net kelios teleskopinės meškerės, o virš jų prikalta džiovinta žuvies uodega.
Juodaplaukė vienu sakiniu paguldė ant menčių
Nors R.Vanagas gimė Anykščiuose, 30 jo gyvenimo metų prabėgo Vilniuje.
Kai baigęs vidurinę mokyklą išvažiavo studijuoti, namo nebegrįžo – po lituanistikos studijų universitete liko dirbti sostinėje, sukūrė šeimą su anglų kalbos filologe, susilaukė 3 vaikų.
12 metų R.Vanagas dirbo sovietmečiu populiaraus jaunimo žurnalo „Moksleivis“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Pūstelėjus nepriklausomybės vėjams, „Moksleivis“ sunyko savaime, jį, pasak anykštėno, nukonkuravo neregėtai drastiškas, visus tabu laužantis leidinys „Panelė“.
„Jie spausdino tai, apie ką mes niekada nebūtume rašę“, – ekstremalių pokyčių metą prisiminė R.Vanagas.
Gimtinėn, į tėvų namus, jis grįžo prieš dešimtmetį, po skyrybų su pirmąja žmona. Sako buvęs vienišas, piktas ir nelaimingas.
Nei apie naujas meiles, nei apie naujas vedybas R.Vanagas tuomet negalvojęs, tėvų name gyveno su dukra ir dviem šunimis.
Bet nežinai, žmogus, kada ir kur žaibas trenks, kokiame amžiuje nauja meilė apakins.
„Ji mane vienu sakiniu nupirko“, – šelmiškai juokiasi žvejys.
Grįžęs į Anykščius rašytojas ėmė bendradarbiauti su vietos spauda, kartais rašydavo reportažus iš kultūrinių renginių. Tą kartą koplyčioje vyko koncertas, po jo organizatoriai pakvietė puodelio arbatos.
„Vos pasidėjau diktofoną, staiga prilekia prie manęs tokia juoda moteris ir, išplėtusi akis, puola kaltinti, jog spauda mažai rašo apie kultūrą. Aš, žinote, esu jautrus, ji taip plėšriai užsipuolė, mane juokas paėmė – nei aš ten dirbu toje spaudoje, nei ką.
Bet, matyt, tai buvo planas iš dangaus. Nespėjau atsikvošėti, rankose atsirado šampano taurės, tada iš kitos pusės užsipuolė renginio organizatoriai, kad eiles savo paskaityčiau. O aš nė vieno parašyto eilėraščio mintinai nemoku.
Ir čia ta juodoji moteris staiga pareiškia, kad moka mano eilėraščių, ir ima deklamuoti.
Aš buvau parblokštas ant menčių, mane sukrėtė, kad šiais laikais atsiranda besidominčiųjų poezija ir net mintinai mokančių būtent mano eiles. Taip ir buvau okupuotas. Net minčių neturėjęs vesti vedžiau antrą kartą, dabar per abu turime keturis vaikus“, – pasakojo R.Vanagas.
Pasimokė iš jaunystės klaidų
„Pirmosios vestuvės dažniausiai būna atsitiktinės“, – daugelį papiktinti galintį sakinį išrėžia anykštėnas.
Pasak jo, jaunatviški įsimylėjimai – ne kas kita kaip nevaldomos hormonų audros. Vienu metu užeina „morčius“, jūra būna iki kelių, nesvarbu silpnybės, požiūrių skirtumai.
Vestuvės brandžiame amžiuje R.Vanagui padarė daug didesnį įspūdį nei pirmosios jaunystėje. Gal todėl, kad šįkart pora tuokėsi bažnyčioje.
„Antrą kartą vesdamas jau turėjau pamoką, turėjau daugiau proto, stengiausi nedaryti ankstesnių klaidų“, – labiau išmanantį šeimyniniuose reikaluose bando vaizduoti rašytojas.
Klaida R.Vanagas laiko tai, kad nuolat keliaudavo po užsienius vienas, vaikus auginanti žmona dėl to jausdavosi neįvertinta, esanti tik vyro šešėlyje. Jis po svečias šalis klajodavo ne vien tokio savo pomėgio genamas, o ir dėl kūrybinės veiklos.
Užtat su Violeta rašytojas tuoj po vestuvių leidosi į keliones kartu, vienu sykiu apkeliavo šešias Europos šalis.
Viengungiams savo pažįstamiems rašytojas mėgsta priminti kinų patarlę: nevesk žmonos, kuri nesijuokia iš to, kas tau juokinga.
Tačiau paklaustas, ar pats vadovavosi išminčių patarimu, R.Vanagas užsikvatoja ir prisipažįsta, kad ne.
Moterų žvejybos ypatumai
Beje, R.Vanagas su mylima moterimi ne tik po pasaulį keliauja, bet kartu važiuoja ir į žvejybą.
V.Vanagienė vyrą lydi ne iš pareigos, ji tikra žvejė, moka pati slieką ant kabliuko užmauti, o jos laimikis kartais būna nė kiek ne prastesnis nei kitų meškeriotojų.
„Aš gal labiau iš savanaudiškų tikslų noriu, kad ji kartu važiuotų: man patinka, kai yra liudininkas, kuris mato, kaip aš traukiu žuvį“, – pasakoja R.Vanagas.
Pasak jo, paprastai žvejai yra vienišiai ir pavyduoliai, nė vienas kitam neparodys vietos, kur gerai kimba.
Moteriškas žvejojimas rašytojui irgi kelia nuostabą. Sėdi Violeta su meškere rankoje, viena akimi seka plūdę, kita naršo po meldus, pakrantės krūmus, žydinčius žolynus ir vis šūkčioja iš susižavėjimo, koks grožis aplinkui.
„Be to, ji sugeba pačiu netinkamiausiu metu pasiteirauti, ar neišalkau, sumuštinį pasiūlyti. Kai aš žiūriu į plūdę, nieko daugiau pasaulyje nematau. Gal net nematyčiau, jei nuoga undinė į krantą išplauktų“, – vyriško ir moteriško meškeriojimo ypatumus lygina R.Vanagas.
Vis dėlto jis sutuoktinei negalėtų suteikti tikros žvejės titulo jau vien todėl, kad ši niekada neskuta pagautų žuvų. Valyti žuvis – grynai vyriškas darbas.
„Ot, pagavai 100 ešerių – pabandyk visus nuvalyti ir iškepti. Bet ji labai mėgsta ešeriukus valgyti“, – tokiu pasidalijimu visai patenkintas R.Vanagas.
Prie vandens gena ir gobšumas
„Medžiotojai būna mėsininkai ir entuziastai. Panašiai ir žvejai: vieni žvejoja iš sportinės aistros, kiti – iš gobšumo“, – medžioklės ir žvejybos mėgėjus klasifikuoja rašytojas.
Savo nuomonę jis iliustruoja pavyzdžiu iš sovietmečio.
Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus žmonai vienos iškylos metu davė meškerę.
Vietą, savaime suprantama, parinko žuvingą – moteris kiek merkia meškerę, tiek kimba. Ji vis traukia, traukia į krantą žuvis ir krauna į bagažinę.
Vienas šalia buvęs žmogus neištvėrė garsiai nenusistebėjęs: „Kam jums tiek reikia? Juk turite ką valgyti, tiek visokių delikatesų gaunate“.
Gaudė barakudą, o pagavo žuvėdrą
Paprašytas prisiminti įspūdingiausią žūklę R.Vanagas papasakoja apie žvejybą vandenyne.
Tą kartą jis kelis mėnesius gyveno Amerikoje, viešėjo pas draugus Kalifornijoje. Žinodami apie begalinę svečio aistrą žvejybai, gimtadienio proga draugai jam išpirko žūklės reisą į vandenyną.
Laivas, kuriame telpa apie 80 žmonių, į atvirus vandenis išplaukė tik su 10 žvejų. Netrukus prie jo susirinko didžiulis būrys žuvėdrų.
Kaip masalą žvejai ant kabliukų kabino ančiuvius. Kiekvienas stengėsi kuo toliau užmesti.
Vyriškai užsimojęs ir iš visos jėgos sviedęs masalą R.Vanagas staiga pamatė, kad vandens dar nepasiekusį kablį prarijo žuvėdra.
Toks vaizdas rašytoją sukrėtė, bet greit paaiškėjo, kad tai įprastas reiškinys. Šalia jo stovėjęs kitas meškeriotojas lygiai taip pat galynėjosi su užkibusia ant kabliuko žuvėdra.
Kartu su žvejais plaukę patarnautojai žuvėdras nukabino. Kabliai buvo įsmigę į snapus, juos ištraukus paukščiai nuskrido lyg niekur nieko.
„Vandenyne pagavau didžiausią savo gyvenime žuvį. Barakudą. Ji buvo 68 centimetrų ilgio, tačiau privalėjau paleisti, nes pagal tenykščius įstatymus galima imti ne mažesnes nei 70 centimetrų“, – nepamirštamais įspūdžiais dalijosi R.Vanagas.
Kai amerikietis draugas, pažadėjęs atvykti į Lietuvą, paklausė R.Vanago, ar šis galėsiąs suorganizuoti žvejybą, rašytojas tik nejaukiai pasimuistė.
Jo manymu, po vandenyne patirtų įspūdžių meškeriojimas ramiuose mažai žuvinguose mūsų ežeruose svečią tikrai nuviltų.