„Buvo mano diena“, - paklaustas apie ketvirtąsias LKL finalo rungtynes su Kauno „Žalgiriu“, šypsojosi Martynas. Po šių varžybų 22 taškus į priešininkų krepšį įmetęs vilnietis tapo tiesiog didvyriu. Tačiau tuo pasidžiaugti teko neilgai.
Baigiamųjų mokyklos egzaminų sesijos užspaustas krepšininkas pastaruoju metu pluša ne tik aikštelėje, bet ir prie knygų. Be to, netrukus ruošiasi laikyti ir vairavimo egzaminą. Pastaruoju metu jo dienotvarkė tokia užimta, kad net nespėjo atšvęsti savo gimtadienio - gegužės 16 dieną jam sukako 19-ka.
Dinastijos pėdsakais
Krepšinį Martynas pradėjo žaisti būdamas septynerių. Tai, kad jis pasuko šiuo keliu, MŪSŲ nestebina - šiuo metu treneriu dirbantis jo tėtis yra tapęs LKAL lygos čempionu, krepšinį žaidė ir mama bei brolis: „Tėtis visada mane mokė ir patardavo. Be jo nebūčiau tiek pasiekęs. Mama padeda psichologiškai, o brolis prieš varžybas ir po jų visada sugeba gražiai iš manęs pasijuokti“.
Krepšiniui Martynas yra paaukojęs beveik visą savo laisvalaikį, taip pat ir pamokų laiką mokykloje.
Jis niekada nebuvo pirmūnas, tačiau egzaminų nebijo: „Mokytojai man atlaidesni nei kitiems. Pastaruosius metus pamokų ir treniruočių grafikas būdavo suderintas su mokyklos direktore, todėl ir mokytojai leisdavo lengviau atsiskaityti. Viskas bus gerai“.
Uždirba su kaupu
Kad neturi laiko linksmybėms, jis nesigaili. Krepšinis - Martyno Dievas. Tačiau, pasirodo, ne visų krepšininkų svajonė žaisti NBA lygoje. Martynui Europos krepšinis patinka labiau: „NBA man nelabai priimtina. Tokios rungtynės žiūrovams labai patinka, tačiau patiems krepšininkams ten žaisti itin sunku. Kita vertus, NBA - stipriausia lyga, visiems įdomu save ten išbandyti. Gal būtų įdomu ir man, tačiau tikrai ten nesiveržiu. Žinau savo galimybes ir stengiuosi mąstyti realiai, gyvenu realiame pasaulyje“.
Krūvis nėra lengvas, tačiau kai darbas yra malonumas, plušėti aikštelėje nėra taip sunku: „Dirbame nedaug - maždaug šešias dienas po šešias valandas. Pakankamai mažai, palyginti su tuo, kokius didelius pinigus už tai gauname. Net jei krepšininkas žaidžia tik iki trisdešimties, užsidirba visam gyvenimui, tad vėliau netenka sukti sau galvos“.
Net prieš svarbias varžybas Martynas nesivadovauja prietarais ir jokių talismanų į aikštelę nesitempia. Pasitiki tik nuo vaikystės pamėgtu skaičiumi 13: „Kai mokiausi Šarūno Marčiuliono sporto mokykloje, labai džiaugiausi gavęs numerį, kuris kadaise puikavosi ir ant paties Marčiuliono marškinėlių. Visad rinkdavausi jį. Lietuvos ryto komandoje šis numeris buvo užimtas, tad pasirinkau 31. Nors daugelis jo bijo ir privengia, geresnio skaičiaus už 13 nežinau“.
Užsidaro tarp keturių sienų
Baigęs mokyklą, Martynas svarsto galimybę mokslus tęsti. Galbūt rinksis teisę. Tačiau didžiausiai jo svajonei - trenerio darbui - jokio diplomo nereikia. O fizinio lavinimo mokytoju dirbti jis neketina: „Dabar vaikai tokie išlepę, kad nieko negali jiems pasakyti, jiems niekas neįdomu. Jie sunkiai suvaldomi. Toks aš tikrai nebuvau“.
Kad Martynas ramus, MES neabejojame. Tiesa, kartais krepšinio aikštelėje nesusivaldo, tačiau tai būna retai. Ramus jis buvo visąlaik, nuo pat mokyklos laikų. Per dvylika metų neiškūlė nė vieno lango, niekad negavo papeikimo ir nebuvo iškviestas pas direktorę. Martynas įsitikinęs, kad ramus jo būdas - privalumas. Kai varžybų metu susinervini, pradeda dar labiau nesisekti, nes esi įsitempęs ir negali susikaupti.
O kas po sunkių rungtynių geriausiai atpalaiduoja? „Jei varžybos buvo sunkios, bet laimėjome, pabūnu su draugais, lekiu į kiną ar žiūriu namie televizorių. Jei pralaimime, nenoriu nieko matyti, užsidarau ir sėdžiu vienas savo kambaryje. Būnu pavargęs, tad dažniausiai einu miegoti“.
Ilgalaikės meilės krizė
Geriausiai jį atpalaiduoja kinas. Atėjus į kino teatrą, Martyną kartais prajuokina paaugliai, kurie jį atpažinę sveikinasi, o kartais rėkia: „Lietuvos rytas“ yra jėga!“
MUMS Martynas nepuola neigti, kad susilaukia ir daug merginų dėmesio. Juk ne veltui patys krepšininkai pasakoja, kokie jie paklausūs tarp merginų. Ne išimtis ir Martynas:
„Niekaip nesuprantu, kodėl panos taip myli krepšininkus. Mes juk tokie kaip ir visi. O kad neduoda ramybės, girdėjau iš kolegų ir pats tuo įsitikinau. Susilaukiu skambučių, sms žinučių, panos žeria komplimentus ir internete“.
Tačiau MES žinome, kad visos merginų atakos bevaisės. Jau ne vienerius metus Martyno širdis yra užimta. Nors šiuo metu jis nelinkęs atvirai pasakoti apie savo ilgalaikę draugystę su krepšininke Ieva, tačiau iš kalbų galime įsitikinti: tai rimta.
„Dabar sunku apie tai kalbėti, nes mus ištiko šiokia tokia santykių krizė. Tačiau galiu patikinti: tikrai nesu mergišius. Ir nesu nusiteikęs laukti iki trisdešimties, kad sukurčiau šeimą. Santykius vertinu rimtai ir mėgstu stabilumą. Kita vertus, visko būna, juk nėra nieko amžino“.
Ne graži, o linksma
Merginos idealo jis taip pat nėra susikūręs. Ir grožis jam nėra jau toks svarbus. O į pastabą, kad krepšininkai dažnausiai žavisi manekenėmis, Martynas MUMS atsako tik šypsniu. Svarbiausia, kad mergina būtų linksma.
„Nesu apie save tokios puikios nuomonės. Manau, esu negražus, apie manekenes niekad nesvajojau ir nesvajosiu. Kas iš to grožio, jei mergina yra graži, bet visiškai kvaila. Man kur kas mielesnė ta, kuri galbūt nelabai graži, bet labai smagi ir „faina“. Kitam svarbu turėti gražią merginą vien tam, kad, eidamas su ja gatve, galėtų prieš kitus pasipuikuoti. Man to nereikia“.
Martynas - nepralenkiamas optimistas. Net į sudėtingiausias situacijas jis bando žvelgti su šypsena ir ramuma. Todėl būnant su mergina jam svarbiausia, kad ji būtų draugiška ir linksma: „Nekenčiu visokių zirzimų ir aiškinimųsi. Negaliu pakęsti, kai knisa protą, nervina ir priekaištauja. Mėgstu ramius santykius, kai gali su ja atsipalaiduoti, juokauti, tiesiog gerai leisti laiką“.
Į konfliktus žiūri kitaip
Tokie reikalavimai merginai - ne iš piršto laužti. Pasirodo, meilėje Martynas ne kartą buvo nusvilęs sparnus. Ir dėl visko kaltas nesusikalbėjimas bei netolerancija. Išvesti iš kantrybės jį sunku, tačiau kai išveda, baigiasi blogai.
„Visad stengiuosi būti linksmas ir šypsotis. Jei žmogus nesupranta, kad po treniruotės esu pavargęs, noriu miego ir susitikti negaliu, tuomet nebus jokių santykių“.
Gal sportininką geriausiai gali suprasti tik sportininkė? „Tai nėra svarbiausias dalykas, tačiau krepšininkė geriausiai supras, kodėl esu pavargęs, piktas ir noriu tik ilsėtis. Jei nori būti su žmogumi, tiesiog susitari, paaiškini, kokia situacija. Jei supranta, puiku“.
Pyktis su merginomis krepšininkas nelinkęs. Apskritai konfliktai jam atrodo tik laiko švaistymas. Jei susipyksta, iš karto užsiraukia ir laukia, kol jo atsiprašys, tačiau dėl smulkmenų pykčių burbulo nepučia:
„Man 19 metų, tai negi barsiuosi dėl nesąmonių? Visiems gyvenime būna problemų, bet į viską galima žiūrėti gražiai ir šviesiai. Nebendrauju su tais, kurie vis skundžiasi, kaip jiems blogai. Su tokiais žmonėmis man ne pakeliui. Gal tai lėmė atmosfera šeimoje - visi puikiai sutariame ir jokių problemų nekyla“.
Kalbėjosi Jolita Macelytė.