Humoro mėgėjai pasakytų: “Tyčia nesugalvosi”. Samara sovietmečiu vadinosi SSSR komunistų veikėjo - Valeriono Kuibyševo (1888-1935) vardu, o Valerionas buvo sovietinio “Gosplan” šefas, stalininės ekonomikos sergėtojas. Be to, 1941 metų rudenį, frontui priartėjus prie Maskvos, sovietinė vadovybė pasirinko anuometinį Kuibyševą laikinąja SSSR sostine, jei tektų palikti Maskvą.
Praėjusią savaitė Rusijos-ES viršūnių susitikimui istorija suteikė savitą foną. SSSR-Rusija, kad ir kaip pagarbiai bei baugiai kalbėtume apie jos išteklius, karinę galią, diplomatijos bei žvalgybos sugebėjimus, per pastarąsias dvi dešimtis metų prarado beveik viską, ką tik buvo galima prarasti. Nuo Vokietijos iki Estijos sienų, iš kur ir Maskva ne taip toli. Ar jau evakuojasi?
Susitikimą Samaroje daugelis apžvalgininkų linkę vadinti nesėkme. Iš tiesų, juk nepavyko sutarti dėl esminių bendradarbiavimo dalykų. Rusija neslėpė, kad tikėjosi energetinio sandėrio ir tikėjosi, kad didžiosios ES senbuvės nusispjaus į mažą Estiją bei aikštingą Lenkiją.
Tačiau Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barossas perspėjo Rusiją, kad bet kokios problemos, susijusios su kuria nors iš Europos Sąjungos (ES) narių, yra visos bendrijos problemos - 27 šalių blokas remiasi solidarumo principais. Principais neprekiaujama.
Vokietija jau atsisakė vilčių derybas dėl naujos strateginės partnerystės pradėti dar iki birželio pabaigos, o kanclerė Angela Merkel jau primirštu R.Reagano stiliumi išsakė susirūpinimus dėl pranešimų, kad Rusijos opozicijos aktyvistams, įskaitant buvusį Pasaulio šachmatų čempioną G.Kasparovą, neleista atvykti į miestą, kuriame vyko viršūnių susitikimas.
Bet kokia strateginio bendradarbiavimo sutartis su Rusija neatsiras, jei bus vertinama kaip turgaus sandėris, neparemtas fundamentaliomis europinėmis vertybėmis.
Tad, jei susitikimas – nesėkmė, tai pirmiausia Rusijos nesėkmė, nes joje gyva ne tik gosplaninė V.Kuibyševo dvasia, bet ir pralaiminčios valstybės nuotaikos. Ar išties Rusijai reikėjo taip neskoningai elgtis dėl Bronzinio kario paminklo, juk galima buvo europietiškai prisidėti prie palaikų perlaidojimo? Ar tikrai nėra kitokio sąveikos būdo, kaip grasinti dujų vamzdžiu? Kodėl šalis daro tiek daug klaidų, nepaisant visų jos galimybių ir gudrybių?
Esminė sisteminė klaida yra ta, kad Rusija tebemano, jog tarptautinė politika vykdoma tik iš jėgos ir ekonominių interesų pozicijos. Taip manančių ir šiaip jau pasaulyje nestinga, tad Maskvos šalies vadovams, regis, kad viskas taip ir turi būti. Kažkada toks K.Marxas bandė įrodinėti, kad proletarui pilvas (dujų vamzdis šiais laikais) svarbiau nei tėvynės meilė ar tikėjimas.
Europa seniai žino, kad K.Marxas klydo, nepaisant jo teorijos patrauklumo ir logikos, Rusija vis dar mano, kad K.Marxas ar koks V.Leninas buvo teisūs.
Rusija nenori ir tikriausiai negali būti šiaip sau valstybė, tegu ir maža, kaip Bizantija ties galutinio išnykimo riba. Klydo tie, kurie manė, kad šaltojo karo pabaiga pakeitė Rusiją iš esmės. Europos Sąjunga sukurta taip, kad ten “normaliai” kalba normalios valstybės, kad ir kokios Vokietijos ar Estijos jos būtų ir kiek pseudopolitologai įrodinėtų, jog yra kitaip. Neišdavė Estijos dėl paminklo, nepardavė Lietuvos dėl Kaliningrado.
V.Putinas jau įrodė, kad kalbas apie Rusijos demokratiją reikia baigti. V.Putino Rusija gal ir negrįš į SSSR sienas, tačiau į draugiškos Europai šalies pavidalą taip pat.
Prognozių daug, nuo caro imperijos iki Rytų krikščionybės forposto, tačiau nė viena nežada, kad ši šalis gali tapti prie dabartinės ES pritampančia politine esybe. Atrodo, kad vienintelė Rusijos forma, su kuria buvo galima normaliai susikalbėti, vadinosi... Maskvos kunigaikštytė.
Tiesa, Europa anuomet buvo kitokia. Ir Lietuva kur kas stipresnė. Ir Švedija. Ir Maskva fiziškai toliau nuo Briuselio bei kitų Europos centrų. Tačiau istorija nestovi vietoje. Jei Rusijos pralaimėjimai tęsis tokiu pat tempu - kas žino.