Toks buvo Romos popiežiaus atsakymas į savaitę prieš vizitą indėnų lyderių siųstą Jo Šventenybei laišką, prašantį paramos, ginant savo žemes ir kultūrą.
Galima diskutuoti, kas kaltas dėl išžudytų indėnų – konkistadorai ar Ispanijos Katalikų Bažnyčios misionieriai. Turbūt negalima vienareikšmiškai atsakyti į tą klausimą, nes būta – ir dabar dar yra – paprastų krikščionių, kuriems labiau rūpi indėnų patiriami žemiški sunkumai ir vargai, jų kultūra, nei misijonieriškas siekis išgelbėti jų sielas. Tačiau popiežiaus lūpose tos istorijos interpretacija pasirodė labai artima šiandien populiarėjančioms istorijos revizijoms (pavyzdžiui, Holokausto, Baltijos kraštų sovietinės okupacijos ir pan. neigimams, kur, kaip ir indėnų atžvilgiu, kaltomis ir atsakingomis pasirodo pačios aukos).
Kyla klausimas, kodėl katalikų hierarchams (o kartais ir tiesiog katalikams) taip sunku būna neįžeisti ko nors? Gal todėl, kad įtikėjus savo absoliučiu teisumu, prarandamas sugebėjimas įsiklausyti ir išgirsti kitus balsus, o girdimas tik savas teisumas?
Kartais prie to prisideda baimė suabejoti savo tiesa, ir bet koks kitas balsas, pasakantis, kad į pasaulį, į santykius su dievybe ar dievybėmis, prigimtimi, gamta, galima pasižiūrėti iš kitų perspektyvų, priimama kaip iššūkis, agresyvus puolimas, blogio imperijos plėtimas, tradicinių vertybių paneigimas.
Tai vadinama hegemonizmu. Šiandien išskiriama daug hegemonizmų – maskulinistinis (kai manoma, kad vyras pranašesnis, kad vyriškumas privalo reikštis „vyriškai“, o kitokie vyrai yra tiesiog ne vyrai; šis hegemonizmas dažnai yra persunkęs visą kultūrą, net ir kalbą – tą išduoda kad ir lietuviškas žodis „vyravimas“), sveikatistinis (teigiant, kad visavertį socialinį, kultūrinį, politinį gyvenimą turi teisę gyventi tik tie, kurie gydytojų yra pripažinti sveikais), rasistinis, ir kitokie.
Šiuo atveju kalbame apie katalikišką hegemonizmą - kada savaime suprantama laikoma tai, kad katalikų tikėjimas yra visų religijų matas ir tiesos bastionas, kultūros ir civilizacijos etalonas. Ką, tad, katalikams daryti su savo sąžine? Kaip kalbėti su kitų tradicijų, kitų kultūrų, kitų religijų atstovais, nepamynus savyje to, kuo šventai tikima? Kaip kalbėtis kaip su lygiais su tais, kuriuos tradiciškai laikai pagonimis, eretikais, netikėliais, nežinančiais ar atmetusiais tiesą, galiausiai, barbarais?
Įtariu, kad čia reiktų tam tikros askezės, savo ribų nustatymo, už kurių – pripažįstama kito teritorija. Bent jau taip antikinėje Graikijoje, kaip sako filosofai, nustačius ribas, buvo padėtas pagrindas demokratijai.
Žinoma, Katalikų Bažnyčioje – kaip matom iš istorijos ir tradicijų - demokratija nėra stiprioji pusė, ir visada yra didelė pagunda peržengti kito sąžinės laisvės, kultūrinės saviraiškos, privataus gyvenimo ribas, vis bandant „gelbėti žūvančias sielas“. Sunku nustoti mąstyti hegemoniškai. Ir tai visiškai suprantama, nes dažniausiai tai žmogui suteikia kažkokį pagrindą po kojomis, egzistencinį saugumo jausmą. Praradus tokį saugumo jausmą pasekmės dažnai neprognozuojamos. Tačiau ką daryti tiems, kuriuos šitos hegemonijos slegia?
Šiuo atveju – katalikiška hegemonija. Kodėl, skaitant Evangelijas, išsiugdomas kraštutinis nejautrumas tiems hegemonijų prislėgtiems, užsidegama hegemoniniu teisuoliškumu, kurį Jėzus ironiškai pavadino fariziejiškumu, ir kurio patarė saugotis?
Žinoma, tai labai sunku įveikti, beveik taip pat kaip „mirti sau“, „atsižadėti savęs“... Tik kažkodėl šitų dorybių tradiciškai dažniausia reikalaujama iš prislėgtųjų, pavyzdžiui, moterų, varguolių, o ne iš tų, kurie save vadina „tarnų tarnais“.
Indėnų savisaugos jausmas jau seniai išmuštas. Be abejo, iš krikščionių pusės čia prisimenami visi „barbariški“ pagoniški papročiai, kultai, žmonių aukojimo praktikos, ir panašiai. Tačiau smurtas – universalus žmogiškas reiškinys, su kuriuo skirtingos kultūros, visuomenės skirtingais istoriniais laikotarpiais skirtingai „susitvarko“.
Kryžiaus žygių dalyvių, inkvizitorių veiksmai, „raganų“ procesai iš šiandienos perspektyvos žiūrint ne mažiau barbariški, nei inkų ar majų žmonių aukojimo ritualai. Kaip ir labiau politizuoti europietiški „modernūs“ žmonių aukojimo ritualai, pradedant Didžiosios Prancūzų Revoliucijos giljotinomis ir baigiant suirusios Jugoslavijos žemėse vykusiomis skerdynėmis ir prievarta.
Kuo remdamiesi galėtume teigti, kad ir šiandien, jeigu „aukštosios“ indėnų kultūros tebeegzistuotų, jose klestėtų tas pats pirmykštis brutalumas, arba kad jis būtų brutalesnis nei europietiškas? Kas šiandien yra išlikę kaip daugiau ar mažiau dar vis autentiškos indėnų kultūros, religijos ar bent jau pasaulėvokos?
Šiuolaikiniai antropologai joms taiko seną, XX a. pradžioje pradėtą naudoti terminą animizmas, kuris klasikinėje religijotyroje reiškė tikėjimus, kad visos gyvos būtybės (kartais ir įvairūs gamtos reiškiniai) turi sielą ar kokią nors kitą dvasinę esatį.
Naujausios animizmo teorijos teigia, kad daugelyje Tolimųjų Rytų etninių kultūrų, indėnų kultūrose Lotynų Amerikoje, dar išlaikiusiose senąsias tradicijas Afrikos kultūrose, animizmas labiau apibrėžtinas kaip gyvūnų įtraukimas į bendrą su žmonėmis sociumą, visuomenę.
Ne žmonės, kaip teigia šios teorijos šalininkai, animizme suvokiami kaip asmenys, turint galvoje ne personalistinę krikščionišką asmens koncepciją, bet asmens kaip subjekto, individo, turinčio suvokimą, prasme.
Krikščioniška personalistinė koncepcija pabrėžia žmogiško asmens esmišką, vidinį išskirtinumą. O animistinėse kultūrose unikalumas suvokiamas ne kaip kokia nors metafizinė, dvasinė duotybė, o kaip kūniško skirtingumo išraiška, sukuriama paties individo pastangomis.
Amazonės indėnų kultūrose tai dažniausiai pasiekiama kūno puošyba. Animistinėje pasaulėvokoje tarp žmonių ir gyvūnų nėra esminio skirtumo. Visi turi tą pačią dvasinę prigimtį ir ja apibrėžiamą kultūrą: poruojamasi, mylima, nekenčiama, kariaujama, medžiojama, auginami palikuonys, gyvenama bendruomenėmis su nustatytomis bendrabūvio taisyklėmis, arba pavieniui.
Kas yra auginęs, pavyzdžiui, balandžius, pastebėjo, kad kiekvienas paukštis turi skirtingą individualybę, skirtingus polinkius, kad porų santykiai tokie pat įvairūs, kaip ir žmogiškų porų santykiai. Dažnai galima išgirsti nusistebėjimą, kad jie „visai kaip žmonės“.
Eduardas Vivierosas de Castro Lotynų Amerikos indėnų pasaulėžiūrą apibūdino dar vienu terminu – perspektyvizmas. Skirtumai tarp žmonių ir kitų gyvūnų yra tik skirtingos perspektyvos, iš kurių regimas ir suvokiamas pasaulis ir aplinka, kurioje gyvenama, ir skirtingi dispozicijoje esantys „įrankiai“ (sparnai, pelekai, uoslė, klausa, įvairūs specifiniai sugebėjimai).
Pasakytume: kas žmogui atrodo kaip mėšlo krūva, joje besivoliojančiam šuniui gali atrodyti kaip geriausi kvepalai, ir atvirkščiai. Kas žmogui kraujas, uodui – kaip vynas ar alus. Koks nors vandens telkinys žmogui – pelkė, o joje gyvenantiems gyvūnams – puošnūs rūmai. Ir kiekvienas turi tuos įrankius savo dispozicijoje, kurie jam suteikia galimybę gyventi savo aplinkoje ir tarp saviškių.
Jie ir su jais susijęs skirtingi valgymo papročiai bei įpročiai, skirtingi kūno papuošalai, tatuiruotės, išskiria tiek atskiras tapatybės grupes, tiek ir individų asmeninį unikalumą ir socialines vertybes. Tiesą sakant, būtent žmogišką subjektą kaip skirtingą nuo kitų subjektų – gyvūnų ir dvasių. Susidūrimas su pastarosiomis dažnai pavojingas, nes jos žmogišką subjektą gali pajungti savo valiai.
Šios pasaulėvokos stiprybė – sugebėjimas įsiklausyti ir suvokti įvairias perspektyvas, taip kaip medžiotojas, kad būtų geras medžiotojas, turi suvokti savo medžiojamojo gyvūno perspektyvą. O tarpininkai tarp žmonių, gyvūnų ir dvasių, kurios gali pasirodyti ir vieno ar kito gyvūno bei žmogaus pavidalu – dažnai, nors ir ne visiškai tiksliai, - vadinami šamanais, rūpinasi ribomis tarp šių trijų, ir apsaugojimu nuo dvasių, susitarimu su jomis.
Tai galėtų būti lyg ir atsvara šiuolaikinių industrijų vykdomam beatodairiškam gamtos resursų naudojimui ir naikinimui, žmonių susvetimėjimui su gamta, kurį galima būtų pavadinti žmogaus hegemonizmu gamtos atžvilgiu.
Galbūt perspektyvizmas katalikams galėtų būti vienas iš galimų modelių, kaip įveikti katalikišką hegemonizmą? Tiesa, taikant jį kitoms kultūroms, religijoms ar tradicijoms, o taip pat ir gamtos pasauliui. Tokiu būdu gal reiktų ne priekaištauti indėnams, kad siekia atgaivinti senąsias savo kultūras, jas apsaugoti, o patiems katalikams pasimokyti iš jų kultūrų pagarbos kitokiems, įsiklausymo ir girdėjimo, galiausiai ir kitokių santykių su naikinamu gamtos pasauliu?