Kitų kalbų asmenvardžių rašymas turi gana ilgą istoriją. Mūsų spaudai
jis pasidarė aktualus po 1918 m., kai Lietuvos valstybė įžengė į Europos
tautų politinio ir kultūrinio bendradarbiavimo erdvę. Tarpukario
laikotarpiu rimtesniuose laikraščiuose bei žurnaluose, kultūros ir
mokslo darbuose kitų kalbų vardai buvo rašomi taip kaip atitinkamose
kalbose, o populiariuose ir mokyklai skirtuose leidiniuose dažnai
perrašomi pagal apytikslį tarimą.
Jonas Jablonskis 1924 m. pritarė kitų kalbų vardų autentiškam rašymui ir
teikė tokias jų formas: Wellingtonas, Wilsonas, Blücheris, d'Alembert,
Dubois, Maupertuis, Segrais, Sturge, Waterloo... Kartu jis paaiškino,
kad taip rašant „nenorima daug kuo skirtis nuo kitų tautų, turinčių tą
pačią lotynų rašybą“ (cit. iš „Jablonskio raštai“ 3, Kaunas, 1934, p.
115–116).
Antanas Salys ir Pranas Skardžius tikrinių vardų vartojimo principus
apibendrino Lietuvių kalbos instituto leidinyje „Lietuvių kalbos rašybos
pagrindai“ (1943). Jame rašoma:
„Svetimieji tikriniai vardai liaudiniuose, dažnai ir šiaip plačiajai
visuomenei skiriamuose raštuose lietuvinami (...). Šiaip periodinėje
spaudoje, ypačiai moksliniuose veikaluose, išskyrus jau sulietuvintus
vardus (pvz., Berlynas, Paryžius, Krokuva, Varšuva...), visi kiti
tikriniai pavadinimai paprastai rašomi originaline rašyba“ (cit. iš
A.Salys, Raštai 1 t., Roma, 1979, p. 89). Toliau nurodyta, kuriems
originalo rašyba pateiktiems vardams ir kaip pridedamos lietuviškos
linksnių galūnės (Straussas, Hauptmannas...), kada prieš pridedamą
galūnę rašomas apostrofas (Malebranche'as, D.de Saussure'as...), kada
jokia galūnė nededama (Rousseau, Hugo...) (Ten pat, p. 90).
Nepriklausomos Lietuvos kalbininkų nustatytos svetimvardžių pateikimo
normos buvo apverstos aukštyn kojomis sovietinės okupacijos laikais. To
meto spaudos tvarkytojai (Genrikas Zimanas, Romas Šarmaitis ir kiti)
pareikalavo visus kitų kalbų vardus visuose leidiniuose rašyti neva
pagal tarimą, o iš tikrųjų – pagal jau perrašytas rusiška abėcėle
formas.
Asmenvardžių perraša buvo priverstinai išplatinta ne tik spaudoje, bet
ir mokslo darbuose, enciklopedijose. Niekas neklausė kalbininkų
įtikinėjimų, kad pagal tarimą gali būti perrašomi tik nelotyniško
pagrindo abėcėlę vartojančių kalbų vardai. Lietuvių kalbos komisija,
kuri 1980, 1981 ir 1984 m. nutarė mokslinei literatūrai teikti
autentiškus asmenvardžius, buvo tris kartus partinės valdžios
suspenduota, o jos nutarimai uždrausti spausdinti.
Tik atkūrus nepriklausomybę ankstesnė asmenvardžių rašymo tradicija vėl
išplito ir tvirtai įsigalėjo spaudoje ir knygų leidyboje. Jau
septyniolika metų tikrosios ir adaptuotos užsienio kalbų vardų formos
vartojamos pagal Lietuvių kalbos komisijos patvirtintas taisykles
atsižvelgiant į leidinių paskirtį ir skaitytojų amžių bei išsilavinimą.
Prireikus prie autentiškų vardų skliausteliuose nurodomas ir jų
apytikslis tarimas. Nei leidykloms, nei redakcijoms tai nekelia
abejonių.
Agituoti už tai, kad būtų grąžinta sovietmečiu primesta tvarka, prieš
kelerius metus pradėjo aktyvistų grupė, susibūrusi Lietuvos vartotojų
asociacijoje ir vadovaujama buv. LKP(b) istorijos instituto darbuotojo
Mindaugo Tamošiūno. Jie ėmė platinti atsišaukimus ir rinkti parašus po
reikalavimais vėl visur vartoti tik sulietuvintus kitų kalbų vardus –
neva lietuvių kalbos labui. Prie jų prisidėjo ir keli kalbininkai.
Pastangos tuos reikalavimus įtraukti į įstatymą irgi aiškinamos lietuvių
kalbos gynimu.
Iš tikrųjų su lietuvių kalbos apsauga tai neturi nieko bendra.
Pirmiausia – dėl tos paprastos priežasties, kad kitų kalbų
asmenvardžiai nėra lietuvių kalbos žodžiai. Jų yra šimtai milijonų,
visur jie rašomi pagal atitinkamos kalbos taisykles. Pavartoti
lietuviškame tekste, jie nevirsta mūsų kalbos turtu.
Visai taip pat ir lietuviški asmenvardžiai, paminėti angliškame,
vokiškame ar prancūziškame tekste, lieka lietuvių kalbos žodžiai.
Pavyzdžiui, pavardė Švenčionis nevirsta anglišku žodžiu Shwenchawnees,
vokišku Schwentschonis ar prancūzišku Chviantchonis. Asmenvardis yra
juridinis asmens požymis ir niekam nevalia jo formą kaitalioti iš
nuogirdų.
Sukurti taisyklių, pagal kurias būtų nuosekliai lietuvinami svetimi
vardai, apskritai neįmanoma – jau vien dėl to, kad net toje pačioje
lotyniško pagrindo abėcėlę vartojančioje kalboje vienodai rašomi
raidžių junginiai ir žodžiai dažnai yra tariami skirtingai. Taip pat
neįmanoma iš perdirbtų vardų atpažinti, atkurti jų tikrųjų formų, rasti
reikiamą informaciją enciklopedijose, žinynuose ar internete.
Nė vienoje Europos šalyje kitų kalbų vardų rašyba nėra tvarkoma
įstatymais. Reikia tikėtis, kad mūsų Seimo nariams užteks sveikos
nuovokos ir naujasis Lietuvių kalbos įstatymas nebus sugadintas
beprasmiškais ir neįvykdomais reikalavimais.
* * *
Prof. habil. dr. Vytautas Ambrazas (g. 1930) – Valstybinės
lietuvių kalbos komisijos narys 1961–2002 m., Milano kalbotyros draugijos narys
korespondentas, 1991–2001 m. Lietuvių kalbos instituto tarybos pirmininkas.