Prieš dešimt metų, 1997 metais gegužės 22 dieną miesto taryba pagerbė
grafų palikuonį Alfredą Tiškevičių, kuriam buvo suteiktas Palangos
garbės piliečio vardas. Aidint plojimams ir skęstant gėlių jūroje
Palangos kurorto ištakas menantis žmogus buvo perrištas tautine juosta
ir apdovanotas specialiu miesto garbės piliečio medaliu.
Gal kam paties Alfredo Tiškevičiaus nuopelnai Palangai ir kėlė abejonę,
tačiau jo asmenyje miestas pelnytai apdovanojo žvejų kaimelyje dar iki
Antrojo pasaulinio karo tarptautinės reikšmės kurortą sukūrusius grafus
Tiškevičius.
Vėliau miesto valdžia vienintelį garbės pilietį dar kurį laiką gerbė.
Iš Lenkijos atvykstantį A.Tiškevičių pasitikdavo miesto vadovai, jis
nemokamai būdavo apgyvendinamas miesto viešbučiuose. Tuometis meras
Pranas Žeimys po paranke jį vedžiodavo į teismą, kuriame grafų
palikuoniui buvo atstatoma teisė iš kilmingų tėvų ir senelių paveldėti
nemažą dalį Palangos.
Gal meras A.Tiškevičiaus geriausiu draugu rodėsi todėl, kad sentimentų
ir tokios pagarbos sujaudintas grafas buvo leptelėjęs, jog visą
paveldimą turtą jis dovanosiąs savo vaikystės ir jaunystės miestui.
Iš pradžių jis už tai Palangoje tenorėjo nedidelio buto. Netrukus
kažkas senolį paprotino ir jis ėmė pageidauti namelio. Vienam grafų
palikuoniui surastam namui Kanadoje netikėtai atsirado jo savininkai, o
civilinės metrikacijos skyriaus pastato, kaip paaiškėjo, A.Tiškevičiui
atiduoti neleido šalies įstatymai.
Namo Palangoje norėjęs grafas tuo pat metu miestui padovanojo paveldėtą
sodininko namelį prie įėjimo į parką, tačiau sau pasiliko pusę kurhauzo.
Atsisakę už 600 tūkstančių litų (kokia tai šiandien atrodo juokinga
suma) iš A.Tiškevičiaus pirkti kurhauzą, miesto vadovai turėjo suprasti,
kad į savivaldybės valdomą pastatą ateis bendrasavininkas, su kuriuo
teks skaitytis.
Panašu, kad miesto valdžia savaip įsivaizdavo būsimą istorinio kurorto
pastato bendrasavininką. P.Žeimio reikšta pagarba vieninteliam kurorto
garbės piliečiui iš karto baigėsi po to, kai tapo aišku, kad
A.Tiškevičius savo dalį kurhauzo pardavė prieštaringai vertinamam
verslininkui Gediminui Jackai.
Palangai padovanotas Botanikos parko sodininko namelis gerus mero ir
grafo santykius atgaivino tik keletai valandų. Iš karto po dovanojimo
pasirašymo P.Žeimys savo kabinete apšaukė garbingo amžiaus sulaukusį
žmogų, kuris drįso užsiminti apie pastato dalybas ir žemės sklypo prie
kurhauzo skyrimą.
Pernelyg lengvai grafui grąžinęs vėliau daug abejonių sukėlusį pastatą,
po pusantrų metų į miesto valdžią sugrįžęs P.Žeimys kurortą įvėlė į
sunkiai įrodomą ginčą, kad A.Tiškevičius prieš karą iš tiesų kurhauzą
buvo spėjęs parduoti Palangos savivaldybei.
Gal geresnė išeitis būtų suklydus skėstelėti rankomis ir garbingai
pasitraukti iš kelio. Tačiau antrasis P.Žeimys nenorėjo sutikti su
pirmojo P.Žeimio padaryta klaida.
Prasidėjo iki šiol besitęsiantis teismų maratonas.
Iš pradžių dėl istorinių faktų. Vėliau Savivaldybė kaip įmanydama
vilkino pastato pasidalinimą tarp bendrasavininkų.
Po pardavimo sandorio nedidelę dalį kurhauzo pasilikęs A.Tiškevičius pasiramsčiuodamas lazda buvo priverstas minti teismo slenkstį ir teisėjams įrodinėti, kad jis turįs pirmumo teisę rinktis jo senelio pastatyto statinio dalį.
Negirdėtas atvejis - miesto garbės pilietis buvo priverstas bylinėtis
su jam garbės regalijas suteikusio miesto savivaldybe.
Dar tada gėdą užsitraukusi Palanga jos nenusikrato iki šiol. Nuo to
laiko vienintelis kurorto garbės pilietis miesto valdžiai tapo persona
non grata.
Palangoje ne kartą keitėsi valdžios, tačiau garbės pilietis liko
užmarštyje. Miestas net neužsimena apie savo įsipareigojimą apmokėti
savo garbės piliečio gydymosi išaidas Palangoje esančiose valstybinėse
gydymo įstaigose. Į kurortą atvažiuodavęs grafas kurį laiką glausdavosi
pas tokius pat valdžios nekenčiamais tapusius Jackas.
Šiandien kažin ar miesto garbės pilietį iš viso traukia atvykti į tokį
miestą.
Netoli tas laikas, kai Palangai teks įvykdyti paskutinius 93 metų
sulaukusiam miesto garbės piliečiui duotus įsipareigojimus: palaidoti
miesto kapinėse ir po mirties atidengti memorialinę lentą ant labiausiai
su jo gyvenimu susiijusiu pastatu. Matyt, ši lenta bus tvirtinama prie
kurhauzo degėsių.
Be valdžios demonstruojamos nepagarbos miesto garbės piliečiui stebina
kitas faktas.
Praėjo 10 metų, tačiau miestas neranda kitų Palangai nusipelniusių
žmonių, kuriuos būtų galima pagerbti. Ko kurorto valdžiai trūksta -
tokių piliečių, ar miesto garbės?
Šalyje yra su su Palanga susijusių garsių žmonių, kuriems ir visai
Lietuvai būtų priminta, kad jie savo dvasia yra palangiškiai.
Tinkamų kandidatų yra, tereikia apsidairyti aplinkui: Lietuvos estrados
metras Stasys Povilaitis, rašytojas ir žurnalistas Laimonas Tapinas,
Palangos žmonėms nusipelnęs literatūros mokytojas Jonas Brindza, bene
dešimtmetį labdarą į Palangą vežantis švedas Thomas Larssonas, krašto
istoriją puoselėjantis Mikelis Balčius, Klaipėdos universiteto
rektorius, Palangos istoriją sudaręs profesorius Vladas Žulkus, miesto
herbą sukūrusi garsi šalies dailininkė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, istorinių paminklų iniciatorius inžinierius Vitalis Litvaitis, garsi mokslininkė, profesorė Danguolė Žemaitytė, Šventosios akmens amžiaus stovyklavietes atradusi archeologė daktarė Rimutė
Rimantienė.
Ar miestas mokės juos pagerbti, kol jie dar gyvi?