Gaisrai ir bombos lydėjo visą karą

Panevėžiečiui 84 metų Juozui Galickui, dirbusiam ugniagesiu Antrojo pasaulinio karo metais, liepsnas tramdyti teko ir vokiečių, ir rusų kareivių pašonėje.

Tuo tarpu pavalgyti sočiai dažnai nebuvo ko ir turėdavo tenkintis per dieną tik keliomis riekelėmis duonos. Poilsio tarp gaisrų irgi trūkdavo, todėl dažnai tekdavo prigulti kur papuldavo, dažnai net tiesiog gaisravietėje, ant šiltos skardos lakšto.

Karo metais J.Galickui savo akimis teko regėti ne tik nuo krentančių rusų bombų žūstančius kolegas, bet ir vokiečius, liepsnose slepiančius savo kraupių nusikaltimų pėdsakus.

J.Galickui ne vieną kartą mirtis buvo pačiam žvelgusi į akis. Vyrui teko atviroje jūroje gesinti aviacinių bombų prikimštą vokiečių krovininį laivą, o po karo pakeliui į namus vos nebuvo lemta žūti kraupioje traukinio avarijoje.

Antrojo pasaulinio karo metais Kaune gyvenęs J.Galickas ugniagesiu tapo ne savo noru – buvo priverstas susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių. Dėl to panevėžietis dabar nė kiek nesikremta.

„Tarnyba karo metais užgrūdino, tai ir dabar sveikata nesiskundžiu“, – kalbėjo J.Galickas.

Netikėta tarnyba priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje J.Galickui prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai užėmė Lietuvą.

1942 metų kovą J.Galickui sukako 18 metų. Kaune su tėvais gyvenęs vaikinas netrukus gavo šaukimą į tarnybą vokiečių kariuomenėje.

„Nutariau neiti tarnauti į okupacinę kariuomenę ir ignoravau šaukimą“, – pasakojo J.Galickas.

Tačiau išvengti vokiečių dėmesio 18-mečiui pavyko neilgai.

„Maždaug po mėnesio nuėjau į kino teatrą pažiūrėti filmo. Pasibaigus seansui, vokiečių kareiviai apsupo pastatą ir ėmė tikrinti visų dokumentus“, – prisiminė lemtingą jo gyvenime akimirką J.Galickas.

Tų, kurie atitiko šauktinių amžių, kareiviai jau nebepaleido. Susodinti į sunkvežimius jie buvo nuvežti į Kauno pakraštyje esantį Ežerėlio durpyną.

Žmonės buvo apgyvendinti mediniuose barakuose. Ginkluotų sargybinių saugomi vyrai turėjo kasti durpes, jas štabeliuoti, o vėliau sukrauti į vagonus.

Taip darbai durpyne tęsėsi iki 1942 metų rudens. Pasibaigus durpių kasimo sezonui, vokiečiai leido lietuviams pasirinkti – eiti tarnauti į jų kariuomenę arba tapti ugniagesiais. J.Galickas pasirinko darbą Lietuvos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.

1942 metų rudenį ne savo noru ugniagesiu tapęs J.Galickas juo išbuvo ne tik kol baigėsi Antrasis pasaulinis karas, bet ir po jo dirbo dar dvejus metus.

Ne visi ugniagesiai siaučiant karui turėjo specialią uniformą.

„Kas mums, naujokams, karo metu jas pasiūs. Uniformas turėjo tik seniai dirbantys ugniagesiai“, – prisiminė tarnybos laikus J.Galickas.

Tuometinę Lietuvos ugniagesių uniformą sudarė mėlynos spalvos kelnės ir švarkas. Ugniagesiais dirbti pradėję vyrai vilkėjo civilinius drabužius. Tik vykdami į gaisrą jie užsivilkdavo brezentinį apsiaustą, susijuosdavo plačiu diržu, prie kurio kabinosi kirvis bei gelbėjimo virvė.

Į gaisravietę ugniagesiai važiuodavo prieškario Lietuvos turėtomis autocisternomis.

Kauno priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba turėjo ir senoviškų atviromis kabinomis autocisternų. Jose ugniagesiai įsitaisydavo ant abiejų cisternos pusių įrengtuose suoleliuose.

Prie vairuotojo kabinos buvo pritaisytas specialus varpelis. Skubant į gaisrą arčiausiai sėdintis ugniagesys juo skambindavo.

Daugiausia darbo Kauno ugniagesiams atsirado rusų kariuomenei 1944 metais priartėjus prie miesto. Tuomet J.Galickui teko susidurti su kraupiais karo vaizdais.

„Nukrenta pirmosios bombos ir važiuojame gesinti gaisrų, nors aplink ir toliau sproginėja“, – prisiminė J.Galickas.

Nuo rusų numestų bombų užsidegdavo gyvenamieji namai, teko jam gesinti ir Kauno geležinkelio stotį.

„Nėra ko lyginti tuometinės ugniagesių technikos su dabartine. Daug kas pasikeitė. Tik kaip ir karo metu, taip ir dabar ugniagesiai rizikuoja savo gyvybėmis gelbėdami kitus“, – sakė panevėžietis.

Darbas priešgaisrinėje tarnyboje karo metais reikalavo daug jėgų. Dirbti ugniagesiams tekdavo visą parą. Niekur iš tarnybos vietos pasišalinti nebuvo galima.

„Jauni buvome, ne visi šeimas turėjome. Jei tik oras būdavo prastas, tuomet leisdavo vedusiems trumpam išeiti“, – pasakojo J.Galickas.

Apšaudomame ir bombarduojamame mieste nuolat kildavo milžiniški gaisrai, kuriuos aplink švilpiant skeveldroms ir krentant bomboms tekdavo gesinti ugniagesiams.

Rusams intensyviai apšaudant Kauno centrą ugniagesiai su visa technika buvo priversti persikelti į kitoje Neries pusėje esančią Vilijampolę. Čia vokiečiai buvo įrengę žydų getą. Lietuvių ugniagesiams kartą teko tapti nacių žiaurumo liudininkais.

Slapstydamiesi nuo vokiečių karių, geto teritorijoje apgyvendinti žydai po namais buvo įsirengę slėptuves. Negalėdami jų surasti, naciai ėmė padeginėti pastatus.

Pasklidę dūmai priversdavo žydus palikti slėptuves. Į lauką išėjusių žmonių laukdavo žiaurus likimas.

„Be jokio gailesčio vokiečių kariai, nekreipdami dėmesio, ar tai būtų vaikas, moteris ar vyras, visus žydus iškart sušaudydavo ir čia pat jų kūnus sumesdavo į ugnį“, – prisiminė kraupius karo išgyvenimus J.Galickas.

Žydų gete kilus gaisrams, lietuvių ugniagesiai buvo iškviesti gesinti liepsnų, tačiau jiems ilgai ten dirbti netekdavo.

„Atvažiavę pradėjome gesinti, žiūrime, jog kartu dega ir žmonių kūnai“, – pasakojo J.Galickas.

Netrukus atėję naciai paliepė ugniagesiams kuo skubiau iš ten nešdintis.

„Jie neleido mums nieko gesinti, nes norėdami paslėpti savo žiaurumo pėdsakus specialiai degino nužudytuosius“, – sakė J.Galickas.

Vaizdas buvo kraupus – iš degančių namų virsta tiršti dūmai ir aplink vaikštinėja automatais ginkluoti vokiečių kareiviai.

Vilijampolėje įsikūrę ugniagesiai matė, kaip apšaudomas ir bombarduojamas Kaunas.

„Stovėjome su mašinomis tiesiog gatvėje. Šalia jų ir miegodavome“, – prisiminė J.Galickas.

Taip ugniagesiai praleido keletą dienų. Iš pradžių vyrai manė, jog praėjus fronto linijai jie galės sugrįžti atgal į miestą. Tačiau jų viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Traukdamiesi vokiečiai susprogdino Vilijampolės tiltą per Nerį ir ugniagesiai liko atkirsti nuo Kauno.

Rusų spaudžiami vokiečių kariai traukėsi. Kartu su jais gimtąsias vietas buvo priversti palikti ir lietuviai ugniagesiai.

„Buvome stumiami tolyn, palei Nemuno upę link Jurbarko. Besitraukdami vis dar tikėjomės, kad fronto linija peršoks per mus ir galėsime grįžti į namus“, – pasakojo J.Galickas.

Ugniagesio karjerą Kauno priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje pradėjęs J.Galickas su bendro likimo broliais karo sūkurių buvo blaškomas po visą Lietuvą, kol galiausiai 1944 metų rudenį atsidūrė Latvijoje.

„Išėjo taip, jog traukdamiesi kartu su vokiečių kariuomene, atsidūrėme prie Liepojos“, – sakė J.Galickas.

Iš Lietuvos 80 ugniagesių išvyko su 20 mašinų. Ugniagesiai nuo tėvynės tapo atkirsti beveik metams.

Rusų kariuomenei priartėjus prie Liepojos, vokiečiai įsitvirtino aplink miestą ir nepasidavė iki pat karo pabaigos. Tik 1945 metų gegužės 8 dieną kapituliavus Vokietijai, baltą vėliavą iškėlė ir Liepoją gynę vokiečių kariai.

Visą tą laiką, kai 1944 metų rudenį atsidūrė Latvijoje, iki pat karo pabaigos Lietuvos ugniagesiams teko gesinti Liepojos apylinkėse kilusius gaisrus. Vyrai negalėjo niekur išeiti iš apsupto miesto. Apie tai, kas vyksta aplinkui, jie mažai ką težinojo. Lietuvių nepasiekdavo ir laikraščiai.

„Motina galvojo, kad jau esu žuvęs, nes kažkas pasakė, jog matė, kaip vokiečiai mane neva sušaudė. Tik 1947 metais sugrįžęs į Lietuvą galėjau pranešti artimiesiems, jog esu gyvas“, – pasakojo J.Galickas.

Liepojoje buvo du uostai – vienas skirtas kariniams, kitas – civiliniams laivams. Į pastarąjį miniomis iš įvairių vietų traukė pabėgėliai, kurie laivais buvo plukdomi į Švediją.

Kasnakt iš uosto išplaukdavo transportinis laivas su keleiviais. Patekti į jį buvo galima tik pateikus iš anksto gautą specialų talonėlį.

„Ir mes, lietuviai, galėjome evakuotis į Švediją. Apie penkiolika ugniagesių pasinaudojo ta galimybe. Vėliau iš Švedijos jie pasklido po visą pasaulį“, – minėjo J.Galickas.

Liepojos ugniagesiai turėjo penkias autocisternas, tad lietuviai su savo gausia technika pas juos netilpo.

Lietuviai įsikūrė už karinio Liepojos uosto esančiame tuščiame pastate. Tai buvo dar carinės Rusijos laikais statytas jojimo maniežas.

„Beveik 200 metrų ilgio pastate palei sienas sustatėme savo autocisternas“, – prisiminė J.Galickas.

Karo metais J.Galickas vos per plauką nežuvo, kai kartu su kolegomis dalyvavo gesinant aviacines bombas gabenusį vokiečių laivą.

Vieną dieną aštuoni lietuviai ugniagesiai buvo iškviesti į Liepojos uostą. Atvykusiems vyrams buvo paliepta susėsti į atplaukusį nedidelį kateriuką. Uosto prieigose, maždaug už kilometro nuo kranto, degė transportinis vokiečių laivas.

Tik priplaukę artyn ugniagesiai išvydo atviroje jūroje tirštų juodų dūmų apimtą didelį transportinį laivą. Nuo kranto jo nebuvo galima įžvelgti.

Laive lietuviai išvydo, jog triumuose rūksta sukrautos anglys. Atviros liepsnos nesimatė, tik veržėsi dūmai. Po laivą lakstė vokiečių jūreiviai.

Tik pradėję gesinti ugniagesiai suprato, į kokį pavojų pateko. Metalinės pertvaros, prie kurios rūko anglys, atskirtas triumas buvo pilnutėlis aviacinių bombų.

„Gal metro ilgio ir daugiau buvo tos bombos“, – matytą vaizdą vokiečių laive po daugelio metų prisiminė J.Galickas.

Iš Vokietijos atplaukęs transportinis laivas karinę amuniciją gabeno rusų prie Liepojos apsuptiems vokiečiams.

Laivo triumuose pamatytas vaizdas iškart pridėjo jėgų ugniagesiams. Vyrai sparčiai kibo į darbą. Pirmiausia ėmė kasti rūkstančias anglis nuo pertvaros, už kurios buvo sukrauti sprogmenys.

Darbo sąlygos buvo itin sunkios. Į triumą įlipti buvo galima tik pro nedidelę angą, o rūkstančias anglis reikėjo išnešti ir sulieti vandeniu.

Be jokio poilsio ugniagesiai dirbo visą parą, kol pavyko likviduoti gaisrą laive.

„Džiaugėmės, kad tądien oras buvo apniūkęs ir rusų bombonešiai neskraidė. Būtų užtekę tik vienos bombelės, kad išlėktume į padanges“, – tuometes nuotaikas prisiminė J.Galickas.

Vokiečių laivas turėjo tik dvi keturvamzdes patrankėles, o toli esančiame krante įrengta priešlėktuvinė gynyba menkai būtų padėjusi.

Kartą J.Galickui su kolegomis teko gesinti už miškelio vokiečių įrengtą kuro saugyklą.

Vienai rusų bombai pataikius į benzino statinių rietuvę, kilo milžiniškas gaisras. Aplink tvyrojo toks didelis karštis, jog negalima buvo prieiti artyn.

„Tik atsigulę ant žemės galėjome švirkštais lieti vandenį. Jei atsistotum, iškart sudegtum, toks didelis karštis aplink buvo“, – pasakojo J.Galickas.

Gaisravietėje dirbusiems ugniagesiams teko saugotis, kad neužtikštų koks benzino lašas.

„Įkaitusios benzino statinės tiesiog pačios pakildavo į orą ir, aplink taškydamos purslus, sprogdavo“, – prisiminė vyras.

Rusų apsuptoje Liepojoje ugniagesių, kaip ir kitų gyventojų, gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Per parą jie gaudavo tik dvi riekes duonos ir sriubos. Vandens neturėjo, tekdavo gerti iš kur papuola.

Darbo ugniagesiams būdavo tiek daug, kad jie net nespėdavo sugrįžti į savo buveinę. Tik užgesinę gaisrą jie negalėdavo iškart išvykti. Reikėdavo kurį laiką pabudėti, kad gaisravietėje vėl neįsipliekstų ugnis. Tuomet vienas ugniagesys budėdavo, o kiti sugriūdavo į pašalį miegoti.

Vyrai buvo prisigalvoję įvairiausių gudrybių, kad būtų patogiau ilsėtis.

„Užgesinus gaisrą, sienos dar būna šiltos. Pasidedi skardos gabalą ant pelenų ir valandėlę pasnaudi, nes žinai, jog vėl netrukus teks skubėti į gaisrą“, – kasdienybę prisiminė J.Galickas.

Rusų bombonešiai kone valandų tikslumu atskrisdavo numesti savo mirtino krovinio. Per parą iki 40 lėktuvų du tris kartus skrisdavo bombarduoti.

Per bombardavimus skirtingu metu žuvo trys ugniagesiai, o vienam J.Galicko kolegai skeveldra nukirto koją.

Nelaimė įvyko 1944 metų rudenį, kai J.Galickas su trimis ugniagesiais gesino gaisrą. Sprogus skeveldrinei bombai, smūgio banga J.Galicką nubloškė į šalį ir jis liko nesužeistas, tačiau nukentėjo jo draugai.

Bombarduoti vokiečių pozicijų atskrisdavo moterų pilotuojami lėktuvai. Kad juos valdo moterys, paaiškėjo, kai numušę bombonešius vokiečiai sugaudavo su parašiutais iššokusius pilotus.

Kaip vėliau J.Galickas sužinojo, bombonešiai pakildavo iš šalia Panevėžio esančio Pajuosčio karinio aerodromo, kur karo laikais buvo įsikūręs moterų aviacijos pulkas, kuriam vadovavo tokia Roskova.

Tik kapituliavus Vokietijai, pasidavė ir aplink Liepoją įsitvirtinusi vokiečių įgula.

„Nustebome, kai vieną rytą neišgirdome jokių sprogimų. Buvo keista, jog aplinkui taip ramu“, – prisiminė J.Galickas.

Suimtus vokiečių kareivius rusai išsivežė, o lietuvių ugniagesių nelietė. Po dviejų savaičių ugniagesiai su visa technika buvo išsiųsti į Klaipėdą.

„Atvykus į Klaipėdą, iškart visus aprengė kariškais rūbais, uždėjo raudonus antpečius. Tapome sukarinta priešgaisrine apsauga“, – sakė J.Galickas.

„Kartą pasakiau viršininkui, jog noriu mokytis, tai per didelius vargus išleido. Sėdau į traukinį ir į Kauną išvažiavau“, – sakė J.Galickas.

Pakeliui į namus J.Galickas per plauką nežuvo.

„Tais laikais traukinių vagonai būdavo pilni. Sėdėjau lauke ant laiptelių, kai įvyko nelaimė“, – prisiminė vyras.

Vienoje pervažoje vos pervažiavęs geležinkelio bėgius netikėtai sugedo sunkvežimis. Nors mašina sustojo ne ant bėgių, tragiškų padarinių pridarė išsikišę jos kėbulo bortai.

Pro šalį važiavęs garvežys sunkvežimio nepalietė, tačiau išsikišęs mašinos bortas braukėsi per vagonų šonus. Visi, kas tik stovėjo lauke ant laiptelių, buvo nublokšti tiesiai po vagonų ratais.

„Laimei, stovėjau ant galinio vagono laiptelių ir spėjau laiku pamatyti, kas vyksta priekyje. Prisispaudžiau prie durelių, tad sunkvežimio bortas tik nugarą nubraukė“, – pasakojo J.Galickas.

Per šią nelaimę daug žmonių žuvo.

Iš Klaipėdos į Kauną sugrįžęs J.Galickas daugiau į priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą nebesugrįžo.

J.Galickas baigė mokytojų ir kūno kultūros institutus. 1950 metais vedė ir su žmona Brone išaugino du vaikus. Gyvenimas lėmė, jog mokytojauti jam teko Panevėžyje.

25 metus dirbo Panevėžio hidromelioracijos technikume kūno kultūros mokytoju, vėliau – vaikų sporto mokykloje, o prieš pensiją buvo „Ekrano“ sporto bazės direktoriumi.

Dar Kaune gyvendamas J.Galickas, draugų prikalbėtas, dalyvavo Vilniuje vykusioje sporto draugijos „Spartakas“ surengtoje spartakiadoje ir nuo tada pamėgo sportą.

„Užsikabinau ir sportuoju iki šiol. Dar ir dabar pabėgioju“, – sakė jis.

Beveik prieš 60 metų J.Galickas buvo tapęs Respublikos lengvosios atletikos čempionu. Vėliau ne vieną kartą dalyvavo daugiakovės varžybose.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J.Galickas dalyvavo pasaulio veteranų lengvosios atletikos varžybose Suomijoje ir laimėjo 5-ąją vietą, o Europos veteranų – užėmė ketvirtąją.

Karo metais Liepojoje su gaisrais kovojusio J.Galicko latviai neužmiršo.

Padedant Lietuvos priešgaisriniam gelbėjimo apsaugos departamentui, 2000 metais įvyko J.Galicko ir Liepojos ugniagesių atstovų susitikimas.

„Tuo metu kaip tik buvau sanatorijoje Palangoje, tai ten ir susitikau su latviais. Vėliau jie pakvietė atvykti į Liepoją“, – prisiminė J.Galickas.

Atsidėkodami latvių ugniagesiai J.Galickui įteikė Latvijos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ženklus ir latvišką ugniagesių uniformą bei suteikė majoro laipsnį.

2001 m. rugpjūtį Lietuvos priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba J.Galicką apdovanojo Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde.