Amerikiečiai nekenčia ateistų, bet nuo lentynų šluoja jų knygas

Pereinamaisiais laikotarpiais ir netikrumo momentais žmonės linkę skilti į dvi grupes. Analizuojant pasaulinį karą su terorizmu nepraleidžiama progos paminėti religijos vaidmenį. Pakanka paskaityti teroristų išplatinamus pranešimus, kuriuose karo retorika yra neatsiejama nuo religinio pamokslavimo.

Po 2001 rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke ir Vašingtone, proga pagąsdinti tautiečius neištvėrė nepasinaudoję ir Vakarų radikalai. Įtakingi, bet kontroversiški JAV religiniai lyderiai, tokie kaip Patas Robertsonas ir Jerry Falwellas, iškart po rugsėjo vienuoliktosios, pareiškė, kad teroristų smūgiai Amerikai buvo Dievo bausmė už žmonių nuodėmes.

Ir nors vėliau abu pamokslautojai savo teorijų atsisakė, tai jokiu būdu nereiškia, kad religijos vaidmuo su terorizmu kovojančiame pasaulyje sumažėjo.

Kita vertus, negalima pamiršti ir kitos neramių laikų žmonijos pusės — skeptikų. Būtent pastarieji šiuo metu vis drąsiau kelia galvas. Nors agnosticizmas ir ateizmas Vakarų pasaulio leksikone nebėra naujiena nuo 18 amžiaus, vis dėlto dabar karingai nusiteikusių netikinčiųjų pozicija pradeda atsiskleisti plačiai kaip niekada. Nuo perdėtą religingumą kritikuojančių esė rinkinių, iš biologinio taško parašytų mokslinių natūralistinį požiūrį į pasaulį ginančių įrodymų iki agresyviai religiją kaip visų žmonijos nelaimių šaltinį pliekiančių traktatų, ateizmas skinasi kelią į žmonių širdis bei protus.

Atsikratę kurį laiką neišvengiamu laikyto tapatinimo su komunizmu, tokie ateistai, kaip britas Richardas Dawkinsas, amerikiečiai Samas Harrisas bei Danielis Dennettas ne tik mėgaujasi dideliu gerbėjų ir pasekėjų būriu. Jų knygos perkamos labiau nei kai kurių religinių lyderių — jos nuolat pakliūna į prestižiškiausių pasaulio bestselerių sąrašų viršūnes.

Viena po kitos skaitytojus ėmė bombarduoti drąsios, intelektualiai parašytos ir labai nedraugiškai religijos atžvilgiu nusiteikusių autorių parašytos knygos. 2004 m. pasirodė S. Harriso knyga „The End of Faith“, netrukus po to — D.Dennetto „Breaking the Spell: Religion as a Natural Phenomenon“. 2006 m. visą anglakalbį pasaulį abipus Atlanto tiesiog sudrebino R. Dawkinso kritinis veikalas „The God Delusion“. Po to S. Harrisas dar kartą metė iššūkį Amerikos religingiesiems, į juo kreipęsis knyga „Letter to a Christian Nation“.

Šio mėnesio pradžioje JAV knygynuose pasirodė Vašingtone gyvenančio brito Christopherio Hitchenso „God Is Not Great: How Religion Poisons Everything“ — vienas radikaliausių kada nors parašytų antireliginių veikalų.

Amerikiečių reakcija? Užuot sunaikinę visus knygos egzempliorius dažnai pernelyg religingais pravardžiuojami amerikiečiai per pirmas kelias dienas išpirko vos ne visą didžiuosiuose prekybos centruose bei stambiausiose internetinėse paraduotuvėse pardavinėjamos knygos tiražą. Per keletą dienų „Amazon.com“ populiariausių knygų sąraše „God Is Not Great“ užkopė į garbingą antrąją vietą (po naujausios Harry Potterio serijos knygos).

Kas gi tokio rašoma šiose knygose, kad „krikščionių tauta“, užuot prakeikusi burnotojus, graibstyte graibsto jų veikalus?

Pirmiausia tai knygos apie visais laikais žmoniją dominusius klausimus. Ateistai ir agnostikai į viešumą išėjo Apšvietos laikais. Garsiosios „Enciklopedijos“ autorius Denis Diderot organizuodavo laisvamanių susirinkimus ir propagavo ateizmą, Voltaire’as, kiek galima spręsti iš jo laiškų ir užrašų, neturėjo nė kruopelės dievobaimingumo ir netikėjo pomirtiniu gyvenimu.

Nepaisant to, daugelis XVIII amžiaus ateistų neturėjo dabartiniams mokslininkams prieinamų biologijos ir fizikos žinių. Jie taip pat savo mintis reiškė daug rafinuočiau, nors ir jausmingiau bei poetiškiau nei XXI amžiaus ateizmo fronte stovintys mąstytojai.

Pavyzdžiui, Ch.Hitchensas šio mėnesio pradžioje pasirodžiusioje knygoje mokslininko preciziškumą derina su iki šiol neregėto masto atakomis prieš įsigalėjusius autoritetus. Jo žodžiais kreacionizmo atstovai yra tiesiog „runkeliai“, Calvinas, anot jo, buvęs „sadistas, kankintojas ir žudikas“, o budistų mokymai yra „net neverti parodijuoti“, islamo religija — tik „akivaizdus prastai surankiotų faktų plagiarizmas“, o žydų švenčiama Chanuka — „nuobodi ir įkyri šventė“.

R.Dawkinsas savo neregėto populiarumo knygą, padarusią revoliuciją tūkstančių žmonių galvose abipus Atlanto, pradeda epigrafu, pasiskolintu iš britų mąstytojo ir dramaturgo Douglaso Adamso: „Argi negalima gėrėtis sodu nepradėjus manyti, kad giliai jame gyvena fėjos?“

Kaip ir anksčiau gyvenę ateistai, taip ir madingieji šių laikų revoliucionieriai savo veikaluose praleidžia nemažai laiko įtikinėdami skaitytojus, kodėl religija yra nelogiška, neproduktyvi ir bereikšmė veikla. Pradedant nuo paprasčiausio skaičiavimo, kiek žmonės sutaupytų laiko džiaugimuisi savo šeima, mąstymui, kaip išspręsti rimtas pasaulį ištikusias problemas jei staiga viso pasaulio tikintieji liautųsi meldęsi, vaikščioję į bažnyčią ar lankę šventas vietas.

Kita ateistų mėgstama tema — bandymai (kai kurie — labai sėkmingi) — įrodyti, kad didelė dalis save tikinčiaisiais laikančių žmonių mažai supranta, kuo jie tiki. Arba tiki dalykais, kurie tiesiogiai paneigia jų religinės dogmos esmę.

Pavyzdžiui, 2001 m. atlikto didelio masto sociologinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad daugiau nei pusė visų JAV katalikų, episkopalinės bažnyčios atstovų, liuteronų, metodistų ir presbiterionų yra įsitikinę, kad Jėzus per savo gyvenimą žemėje yra nusidėjęs. Tačiau tai prieštarauja pagrindinei Bažnyčios dogmai — kad Dievas yra visagalis, neklystantis ir be nuodėmės. Net ir priėmusi žmogiškąjį pavidalą dievybė negali sėti blogio — nusidėti.

„Barna Research Group“ atliktos sociologinės apklausos metu buvo nustatyta, jog didžioji dalis krikščionių nežino, kas buvo Kalno pamokslo autorius. Arba 40 proc. amerikiečių yra įsitikinę, kad Jėzus asmeniškai ateis teisti žmonijos per artimiausius 50 metų.

Kariaujantys su religijai ateistai nepamiršta atkreipti dėmesį ir į tai, kad daugelis šventraščiuose prirašytų dalykų yra visiškai nepritaikomi mūsų laikams. Nemažai istorijų, net jei jos būtų suvokiamos kaip simbolinės, žvelgiant iš psichologinio taško, gali būti žalingos žmonių psichikai, ypač vaikams.

Kaip tokį pavyzdį R. Dawkinsas cituoja krikščionims gerai žinomą pasakojimą apie Abraomą, kuris, Dievui paliepus, buvo pasiryžęs ant aukuro paaukoti savo sūnų Izaoką. R. Dawkinsas pateikia pakankamai etinio valymo, rasizmo, homofobijos, seksizmo, maniakinio pavydo, žmogžudysčių ir svetimavimo pavyzdžių, kurių, jo žodžiais tariant, „pilna visa Biblija“.

Vis dėlto tai, kas jungia daugelį šio precedento neturinčio ateistinės literatūros proveržio autorius yra ne būdai, kuriais jie siekia įrodyti religijos beprasmiškumą ar tai, kad religingumas tėra žmonijos atgyvena. Vakarų ateistai mėgina įtikinti visuomenę, jog religija iš tiesų, labai rimtai, yra daugelio žmoniją kamuojančių nelaimių ir prasto Žemės gyventojų elgesio šaltinis.

R.Dawkinsas sakosi gaunąs tūkstančius laiškų, kuriuose jam grasinama mirtimi, jo mirusio kūno sudarkymu, kančiomis pragare ir linkima visų įmanomų blogybių žemėje tiek profesoriui, tiek jo šeimai. Mokslininko teigimu, pačių bjauriausių ir neapykanta kitaip manančiam spinduliuojančių laiškų autoriai yra giliai tikintys žmonės.

Panašiai viename interviu teigė ir Ch. Hitchensas.

Dennis Prageris, vieno JAV pokalbių šou vedėjas, šiam ateistui uždavė klausimą: „Ar jaustumėtės saugesnis, žinodamas, kad vėlų vakarą nepažįstamame mieste sutiktas būrys vyrų eina po pamaldų namo?“ Daugelio nuostabai, Ch.Hitchensas nė nedvejojęs atsakė: „Žinodamas, kad vyrai eina iš pamaldų, nepažįstamame mieste jausčiausi daug nesaugiau“.

Paprašytas paaiškinti, mokslininkas sakė daug kartų realiai pakliuvęs į panašias situacijas Belfaste, Beirute, Bombėjuje, Belgrade ir Betliejuje. Pasak jo, visuose šiuose miestuose susidūrimas su religiniais aktyvistai reiškia nemalonumus, nepatogius klausimus, galbūt— pamuštą akį, o kai kuriems svetimšaliams papračiausiai kainuoja gyvybę.

Būtent dėl to, kad religija šiuolaikinėje politikoje ir, R.Dawkinso teigimu, visuose šiuo metu pasaulyje vykstančiuose ginkluotuose konfliktuose vaidina esminį vaidmenį, tolesnis jos propagavimas yra ne tik neefektyvus, bet ir žalingas žmonijos vystymuisi.

Šiuo metu JAV tebekariaujant Afganistane ir Irake, o pasaulio vadovams ir toliau ginčijantis dėl karo su terorizmu, ateizmas kaip realią įtaką galinti turėti pasaulėžiūra dar tik skinasi kelią. Ne visų ateistų pažiūros yra tokios radikalios kaip minėtųjų autorių. Dar daugiau, ne visi žmonės, kurie netiki Dievo, linkę save vadinti ateistais. Tačiau netikėjimą kaip pasaulėžiūrą skelbiančių organizacijų JAV ir Didžiojoje Britanijoje daugėja.

2003 m. čikagietis biologijos profesorius Paulas Geisertas kartu su bendraminte Mynga Futrell įkūrė organizaciją, pavadintą „Brights“ (pažodžiui — „Šviesuoliai“).

Didelė dalis šios organizacijos narių savęs nėra linkę vadinti ateistais, tačiau jie neišpažįsta jokios religijos ir propaguoja, kaip patys sako, „natūralistinį požiūrį į pasaulį“. M. Futrell teigimu, „Brights“ bendruomenės narys yra žmogus, kurio „pasaulėžiūra atmeta nežemiškus ir mistinius elementus“.

Per kelerius gyvavimo metus „Brights“ įgavo tam tikro svorio Amerikoje. Nemažai šios organizacijos narių yra visuomenėje gerbiami asmenys, įskaitant žymius JAV mokslininkus.

Nepaisant suaktyvėjusios ateistinių organizacijų veiklos, Minesotos universiteto mokslinkų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad ateistai tebėra viena nemėgstamiausių visuomenės grupių Jungtinėse Valstijose.

Paklausti, kurios iš paminėtųjų asmenų grupių JAV ateitį mato taip pat, kaip ir daugelis šios šalies piliečių, dauguma respondentų ateistus paminėjo sąrašo pabaigoje — po musulmonų, homoseksualų ir ką tik atvykusių imigrantų.