„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.
Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant“ (Apd 2,1-6).
Sunku įsivaizduoti tokį neeilinį įvykį: dvylika apaštalų prabilo „pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi“ kalbomis! Ar Lukas mums perteikia simbolinę šio įvykio reikšmę, ar ne – nesvarbu. Įvykios esmė yra aiški - Dvasios apdovanoti apaštalai pasiekė visuotinį supratimą: „mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 1,11).
Tiksliau tariant, pats Dievas per apaštalus siekė būti suprantamas visų tautų žmonėms. Ribota skaičiumi ir nacionalumu Jėzaus mokinių bendruomenės religija tapo visuotinai suprantama ir priimtina. Štai čia ir slypi Bažnyčios slėpinys: kokiu būdu Dvasia perteikia supratimą apie Dievą, tokiu būdu Bažnyčia skleidžia Dievo pažinimą.
Apaštalo Jono Evangelija perteikia kiek kitokį Dvasios atsiuntimo įvykį:
„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20,19-23)
Evangelistas ir Apaštalų darbų autorius Lukas papasakoja, ką matė visi už išorinių kambario sienų, Jonas – tik mokiniai užsklęsto kambarėlio viduje. Pas iš baimės nuo visų užsisklendusius mokinius ateina Jėzus. Jis atneša savo ramybę ir prisistato, parodo, kad tai yra Jis – tas pats nukryžiuotas ir prisikėlęs. Mirties ir prisikėlimo (Kristaus kūno slėpiniais, arba sakramentais) Kristus dovanoja ramybę ir, vadinasi, Dievo-su-mumis bendrumo džiaugsmą. Tuomet Jis įvykdo siuntimą: „kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
O kaip Tėvas siunčia Sūnų, jei Dievas yra viena ir nedaloma prigimtis? Ir kokiu būdu esame į šį siuntimą įskiepijami? Sūnus yra tobulas mylinčios ir save atiduodančios prigimties atvaizdas. Bažnyčios tikėjimas liudija: Sūnus gimsta iš Tėvo. Tuo tarpu ‚siuntimas‘ reiškia įsikūnijimą, kuomet Sūnus žmogiškaja gyvastimi (jos atidavimu!) paliudija savosios prigimties su Tėvu vienovę. Ir ši vienovė yra Dvasia.
Taigi dalyvaudami Jo kūno slėpiniuose, t.y. sakramentais sudabartindami Jo žemiškosios gyvasties atidavimo už mus ir mums aktą, dalyvaujame ir Jo Dvasios gyvastyje. Ši gyvastis tampa Dievo gyvenimu mums ir mumyse. Dvasia netampa ‚mes‘; bet, būtent, Dievo gyvenimu mumyse. Liturgijoje, ypač švenčiant švč. Eucharistiją, Dvasioje įžengiame į Dievo prigimties artumą – Sūnaus iš Tėvo gimties slėpinį – ir išgyvename Tikros meilės palaimą.
Ši meilė tampa visuotina per nuodėmės mirties mumyse ir Dvasios atskleisties pasiaukojimu liudijimą. Būtent už vienybėje su Kristumi liudijamą nuodėmės mirtį krikščionių ir nekenčia pasaulis. Stebėtina, kad ten, kur pasireiškia Kristaus mokinių tikėjimo liudijimas ir Dvasia, ten liudytojus puola juodoji neapykanta. Mat nuodėmės ir jos nešiotojų neįgalumas nenori ir net negali pripažinti mirties puikybės pralaimėjimo. Dvasios gi pasireiškimas suskaldo pasaulį į dvi dalis: vienoje – pralaimėjusios mirties puikybė, kitoje – ‚mirtingųjų‘ nekenčiamos gyvasties palaima.
„Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“. Ir nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12,3).
Mirties valdžia prakeikia Dievą ir jo liudytojus. Tuo tarpu Dvasia liudija Dievo mirtį, nuodėmės pasmerkimą ir buria Dvasios nešiotojus į Kristaus žmogiškosios prigimties vienovę ir gyvasties pilnatvę.
„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“(1 Kor 12, 12-13).
Šventoji Dvasia yra Bažnyčios šerdis. O ir Bažnyčia yra atpažįstama ne kaip savyje susikūprijęs ir dėl pasaulio baimės užsisklendęs, nuo pasaulio marginalizuojamas (ir, aišku, pasaulio „marazmuojamas“) kūnelis, bet Dvasios Kristaus mirtimi ir prisikėlimu įgalinamų krikščionių, būtent, mylinčių širdžių, gelbstinčių rankų, drąsių skalbėjų, pasiaukojančių gyvasčių tikrovė. Ir Kristaus kūno gimimą įgalinanti apaštalinė vyskupystė drąsiai teburia prie Bažnyčios šerdies – sakramentuose veikiančios Šventosios Dvasios.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis.