Politikams teks nuspręsti, ar Valstybės saugumo departamentui gali vadovauti vien tik dešiniuoju pusrutuliu mąstantis asmuo?
Ši sparnuota frazė, kurią į pasaulį paleido dabartinis Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas P.Malakauskas, reiškia dešiniąsias pažiūras. Jas
patvirtina ir kandidato į saugumo vadovus narystė Tėvynės sąjungoje.
Nepaisant šios aplinkybės prezidentas Valdas Adamkus jau antrą kartą
nusprendė, kad tinkamesnio nėra. Tuo tarpu Seimo nariai abejoja, ar
taip atvirai politines pažiūras reiškiantis asmuo gali būti skiriamas
saugumo vadovu.
Abejonės suprantamos. Valstybės saugumo departamentas visą
laiką pats turėjo gintis nuo politikų bandymų prisijaukinti bent vieną
kitą opertatyvinės informacijos laikmeną arba vadinamąjį „kurmį“.
Vadovo priklausymą partijai pavaldiniai gali aiškintis kaip ženklą, skiriantį saviškių ir ne tokių savų stovyklas. Niekam nepaslaptis, kad Lietuvoje vis dar įprasta skaityti ne Veiklos etikos kodeksą ar Statutą, o iš draugų ar valdžios akių.
Pagaliau ir įvairiuose teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas
valstybės bei statutiniams tarnautojams atsiriboti nuo politikos.
Bet ar atsiriboti nuo politikos reiškia neturėti pažiūrų? Norinčių taip
suprasti yra, bet visiška depolitizacija neįmanoma. Bent jau tol, kol asmuo pajėgia mąstyti. Tam tikromis vertybėmis pagrįstas pažiūras turi net ir visiškai politikoje nedalyvaujantieji, net negirdėję, kas tokia yra ideologija.
Jeigu reikalavimas atsiriboti nuo politikos reikštų būtent tai, tuomet
valstybės pareigūnams reikėtų uždrausti ir balsuoti per rinkimus.
Tokio draudimo nėra ir būti negali. Jis tik priverstų slėpti savo
politines simpatijas arba veidmainiauti.
Atsiriboti nuo politikos reiškia veikti profesionaliai - nepaklusti
neteisėtiems politikų nurodymams, kuriais siekiama kompromituoti
konkurentus, gauti vertingos informacijos, sukurti išskirtines sąlygas
jiems asmeniškai arba jų klanui.
Tai gali daryti nebūtinai partinis. Valstybės tarnyboje apstu žmonių,
kurie išverčia kailį kiekvieną kartą kai pasikeičia politinė valdžia
arba priešingai - paslapčia dirba saviškiams.
Dar labiau reikėtų saugotis tokių, kurie po penkis ar net šešis kartus
pakeičia partijas vien tik tam, kad išlaikytų galimybę gauti darbo
valdžioje.
Ryškiausi pavyzdžiai - Seimo nariai J.Lionginas, H.Žukauskas, J.Ramonas.
Kam būtų geriau, jeigu P.Malakauskas pasielgtų įprastai - dėl
naudos išsižadėtų įsitikinimų, paaiškintų, kad jo narystė partijoje yra
formali, jis jau seniai atitolo nuo politikos ir yra jai neutralus?
Nutylėjimas reikštų konformizmą, o noras prisitaikyti, įtikti
galingesniam yra tiesiausias kelias, vedantis prie politizuotos arba
dešiniosios veiklos.
Iš esmės P.Malakauskas deklaravo savo pažiūras. Lygiai taip pat,
kaip yra deklaruojamos pajamos, turtas bei galimi privačių bei viešųjų
interesų konfliktai.
Ar po to, kai kandidatas į saugumo vadovus pareiškė, kad savo pažiūrų
niekada neatsisakys ir lygiai taip pat nepainios jų su profesine
veikla, konservatoriai išdrįstų prašyti kokios slaptos informacijos?
Tai nėra neįmanoma, bet daug didesnė tikimybė, kad tokių prašymų
sulauktų principų viešai nedeklaruojantis pareigūnas.
Tačiau atvirumas ir aiškūs principai nė kiek nepalengvins P.Malakausko gyvenimo, jeigu jis bus paskirtas į naujas pareigas. Jau greičiau priešingai. Dešinysis pusrutulis bus nuolatinis taikinys. Pavyzdžiui, tuomet, jeigu bus nepaklusnus, kai norėsis įkąsti.
Net ir išstojęs iš partijos jis liktų pažeidžiamas. Bet tik tiek, kiek
būtų baisu prarasti naują kėdę.
Kitas dalykas, ar jam pavyktų suvaldyti susiskaldžiusį į priešiškas
grupuotes Valstybės saugumo departamentą ir atkurti pasitikėjimą?
Panašiai prieš trejus metus atrodė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba. Jos
vadovu tapęs P.Malakauskas per tą laiką išvengė skandalų, tačiau reikia
pripažinti ir tai, kad STT netapo visuomenės pasitikėjimą pelniusia
institucija.
Rimčiau į jos veiklą pažvelgti privertė tik neseniai paaiškėjusios
pastangos sustabdyti korupcinį įstatymą, įteisinantį valstybinės žemės
likučių išdalijimą pusvelčiui. Ši istorija parodė, kad kandidatas į
saugumo vadovus turi stuburą.
Tiesą sakant Seimo nariams galva labiau skauda kaip tik dėl to -
potencialios marionetės turi didesnį pasisekimą.
Tačiau būtų keista, jeigu Seimas nepritartų P.Malakausko
kandidatūrai į Valstybės saugumo departamento direktorius.
Ne todėl, kad prezidentas ėmėsi neeilinių žygių jam paremti.
Nepalyginti rekšmingesnis gali būti Valdo Adamkaus įspėjimas, kad atmetę jo pasiūlymą parlamentarai turės patys susirasti visiems tinkamą
kandidatą.
Tai - sunkiai įveikiama užduotis. Ypač prasidėjus vasarai.
Savarankiški bandymai ieškoti margam Seimui ir dar prezidentui mielo
kandidato pareikalautų ypatingos aukos - triūso per vasaros karščius.
Taip Seime nebūna.
Be to, parlamentarai niekuo ir nerizikuoja. Jeigu P.Malakauskas
nesusidoros ar pasiklys parlamentinės kontrolės labirintuose, bėdas bus
galima nurašyti prezidentui. Asmeninė jo parama bus paversta asmenine
atsakomybe.