Vis dėlto ši problema labiau iškyla V.Adamkaus, o ne A.Brazausko prezidentavimo laikotarpiu. Tai dėsninga, nes skiriasi tiek politinė situacija, tiek prezidento padėtis, tiek asmeninės ir politinės nuostatos. Tiesa, tarp A.Brazausko ir V.Adamkaus valdymo yra ne tik skirtumų, bet ir panašumų.
Vienas iš A.Brazausko ir V.Adamkaus panašumų - jų išrinkimo aplinkybės. A.Brazausko išrinkimas surenkant 60 proc. balsų buvo nulemtas ne tik pablogėjusios ekonominės situacijos, bet ir 1992 metų debatuose dėl Lietuvos konstitucijos išryškėjusios baimės, kad V.Landsbergiui tapus prezidentu gali grįžti panašus į smetoniškąjį autoritarinis režimas. Tuometė Sąjūdžio parama S.Lozoraičiui taip pat neskatino jo, nors ir grįžusio kaip ir V.Adamkus iš JAV, siejimo su demokratine valstybės raida. Susiklosčiusios aplinkybės lėmė A.Brazausko, kaip demokratiškesnio kandidato pergalę.
Kokybiškesnės demokratijos siekis nulėmė 1997 metų Prezidento rinkimų rezultatus. Tą kartą grėsmė demokratijos kokybei buvo įžvelgiama ne tiek V.Landsbergio dalyvavime rinkimuose, kiek A.Brazausko paramoje A.Paulauskui. LDDP valdymas garsėjo skandalais, o A.Šleževičiaus vyriausybės griūtis rodė, jog nors A.Brazausko valdymo metu demokratija ir sustiprėjo, ji nebuvo pakankamai vakarietiška, siejant vakarietiškumą su mažesne korupcija ir mažesnio mąsto patronažo politika. Demokratijos plėtotės veiksnys, su kuriuo sietas V.Adamkus, buvo vienas motyvų pasirinkti iš Vakarų atvykusį liberalų kandidatą vietoj buvusio generalinio prokuroro. Sovietinės nomenklatūros šleifo nebuvimas taip pat buvo laikomas ir V.Adamkaus privalumu.
Antrą kartą renkant V.Adamkų prezidentu už jį greičiausiai balsavo ir tie, kam buvo nepriimtini R.Pakso naudoti į autoritarizmą nurodantys simboliai. Rinkėjai, pasirinkdami V.Adamkų, pademonstravo, jog nepaisant 2002-ųjų rinkimų paklydimų, jie yra linkę rinktis demokratines vertybes.
Tačiau tarp išrinkimo aplinkybių panašumo yra ir reikšmingų skirtumų. Vienas jų – 1997 metais A.Brazauskas pasitraukė, tam, kad sugrįžtų kaip ministras pirmininkas. V.Adamkus niekada nekalbėjo apie pasitraukimą ir atvirai deklaravo sieksiąs perrinkimo. Išrinktas antrą kartą V.Adamkus paveldėjo nusmukdytą Prezidento institucijos autoritetą, o tai sukėlė papildomų problemų, su kuriomis niekada nesusidūrė A.Brazauskas. Abiem išrinkimo atvejais V.Adamkus buvo remiamas įvairaus politinių jėgų spektro, ypač antrajame rinkimų ture. A.Brazauskas 1993-aisiais, priešingai, buvo siejamas labiau su viena, nors ir labai populiaria politine jėga. Pagaliau skiriasi tiek V.Adamkaus, tiek A.Brazausko veikimo stiliai.
Šie skirtumai padarė skirtingas ir abiejų prezidentų kadencijas. V.Adamkus, priešingai nei A.Brazauskas neturėjo ir nepanašu, kad šiuo metu turėtų atramą parlamente, kokia galėjo mėgautis didžiąją savo valdymo laiko A.Brazauskas. Tokia padėtis lėmė ir skirtingą prezidentų valdymo stilių, skirtingus galios šaltinius bei visuomenės požiūrį į juos ar jų komandas.
Kadangi iki pat 1997-ųjų pabaigos Seime dominavo prezidentinė partija, A.Brazauskui teko ne per daug į šalies vidaus reikalus besikišančio prezidento vaidmuo. Visi žinojo, kam atstovauja Prezidentas, pernelyg nesidomėjo jo komanda. Pats A.Brazauskas taip pat nebuvo laikomas tautą vienijančiu simboliu, o greičiau aukščiausia valdžios piramidės grandimi.
Panašiai kaip ir V.Adamkaus, A.Brazausko autoritetas buvo didelis, tačiau tam, kad sutartų su Seimu dėl sprendimų A.Brazauskas turėjo daugiau galių veikti neviešais kanalais ir buvo linkęs jais naudotis. Tokios galimybės tikriausiai prisidėjo ir susiformuojant A.Brazausko politikos stiliui grįstam ne viešais veiksmais, o slaptais politiniais sandoriais, kurių per šio politiko karjerą buvo ne vienas.
Toks stilius ir Seimo daugumos parama leido A.Brazauskui tvirtai jaustis ir sukurti stabilizuojančios jėgos įvaizdį. Niekada pernelyg nedeklaravęs moralinių normų svarbos A.Brazauskas galėjo tiek prezidento, tiek vėliau premjero postuose jų nelabai paisyti, o tai taip pat jam leido išlaikyti politinį lankstumą ir gebėti laviruoti politinėje aplinkoje bei išlaikyti nebaudžiamumo pojūtį. Pasikeitus Seimo daugumai prezidentas liko opozicijoje, tačiau kadangi jo kadencija artėjo į pabaigą, jis nebesiėmė aktyvios politinės veiklos.
V.Adamkui, priešingai, teko veikti sąlygomis panašiomis į A.Brazausko valdymo pabaigą, tik žinant, kad šios sąlygos savaime nepasikeis. Nesiejamas su jokia politine grupe, nors pradžioje deklaravęs aiškų atsiribojimą nuo buvusios LDDP, V.Adamkus atliko klasikinę valstybės vadovo funkciją - jis tapo atstovavimo iš esmės visiems piliečiams simboliu. Tokį įvaizdį stiprino ir nuoseklūs V.Adamkaus pasisakymai už pilietinę visuomenę, siekis prisidėti prie jos kūrimo, ko nerasime A.Brazausko nuostatose. Priešingai, ūkininko ir šeimininko įvaizdį puoselėjęs A.Brazauskas būdamas premjeru yra pareiškęs, kad visuomeninės organizacijos tėra tik kažkokios neaiškios grupelės, sudarytos iš trijų žmonių.
Palyginti sėkmingas V.Adamkaus atstovavimas didesnei visuomenės daliai kulminaciją pasiekė 2001 metais, kai A.Brazauskas buvo paskirtas ministru pirmininku ir taip buvo peržengtas barjeras, daręs V.Adamkų daugiau dešiniųjų prezidentu.
Vis dėl to nesusisiejimas su jokia politine jėga, turėjo ir nemenkų minusų, kurie ryškiai atsispindi ir šiandien. Pirmiausia tai paramos Seime neturėjimas. V.Adamkui nepavyko sukurti prezidentą palaikančios partijos, kuri būtų suinteresuota įgyvendinti paties prezidento idėjas, o ne savus interesus. Nuviliantys buvo tiek bandymas remtis atskiromis konservatorių grupėmis, tiek Naujosios politikos bloku, tiek liberalcentristais. Visos šios jėgos ne tik neprisidėjo prie prezidento nuostatų įgyvendinimo, bet neretai virsdavo aršiais jo oponentais.
Reikšmingai skiriasi nuo A.Brazausko ir V.Adamkaus veikimo stilius. Palyginti dažnas vertybių svarbos deklaravimas, moralios politikos pabrėžimas ir polinkis veikti viešai per pareiškimus, o ne užkulisiniais kanalais stiprina V.Adamkaus autoritetą, tačiau tuo pačiu riboja jo veikimo galimybes ir daro jį pažeidžiamą, ypač situacijose, kuriose lemiamą reikšmę turi užkulisiniai žaidimai.
V.Adamkaus nepartiškumas ir siekis plėsti demokratinį piliečių įsitraukimą nulėmė ir padidėjusį dėmesį Prezidento komandai. Ši komanda nebuvo sudaryta iš vienos jėgos atstovų, todėl susiformavo požiūris, kad skirtingų pažiūrų žmonės V.Adamkaus komandoje siekia primesti savo pasaulėvaizdį prezidentui. Nepavykęs bandymai patraukti prezidentą į savo pusę aiškinami grupuočių įtaka.
Beje, nuomonių įvairovė komandoje, kuri V.Adamkui tikriausiai taip pat padeda netapti kurios nors vienos politinės jėgos atstovu, neretai vertinama kaip neigiamas dalykas tų, kurie siektų patraukti prezidentą į savo pusę. Šiuo atveju tikriausiai toks vertinimas nulemtas A.Brazausko laikais susiformavusios tradicijos, jog prezidentas privalo būti kurios nors partijos Seime atstovas ir neturėti savos nuomonės, prieštaraujančios partijos pozicijai.
Panašu, kad V.Adamkui nepavyko pakeisti šios nuostatos, todėl vis dažnėja bandymų parodyti jo nepartiškumą ne kaip savarankišką Prezidento poziciją, o kaip valstybės užvaldymą neabejotinai piktą jai linkinčių grupuočių, kurios neleidžiančios Prezidentui turėti „teisingos“ pozicijos. Tokių pareiškimų galima girdėti iš įvairių politinių jėgų, bet dažniausiai taip priekaištauja konservatoriai.
Nors ir siejamas su visų piliečių atstovavimu V.Adamkaus valdymas paneigia politologijos vadovėlių tiesas, kad esant viršpartiniam prezidentui ir fragmentuotam parlamentui prezidento vaidmuo išauga. Ir šis paneigimas vėl iškelia Prezidento galių problemą, kadangi galimybė efektyviai moderuoti politines įtampas priklauso nuo resursų, kuriais disponuoja Prezidentas.
Priešingai nei A.Brazauskas V.Adamkus neturi partinių išteklių ir galimybių, kurias suteikia buvimas neformaliu valdančiosios partijos lyderiu, todėl gali tik labai ribotai daryti įtaką tam, kad į postus būtų paskirti asmenys, vykdantys ne tik Seimo, bet ir Prezidento politiką. Vien moraliniu autoritetu ir tiesioginiu tautos mandatu susidūrus su partiniais interesais daug nenuveiksi.
Neabejotina, kad V.Adamkus tai suvokia, nes nuostata, jog būtina, kad prezidentas turėtų galimybę skirti esminius pareigūnus vyravo nuo pat jo prezidentavimo pradžios, jei prisimintume 1998 metais vykusius ginčus dėl išrinkto prezidento galimybių performuoti vyriausybę.
Kitaip sakant, galima daryti išvadą, jog tiesiogiai renkamo prezidento galimybės realiai veikti politinius procesus yra ribojamos nepartiškumo bei ribotų prezidento galių, todėl prezidentas nėra pajėgus įgyvendinti savus politinius siekius.
Dar daugiau palyginimas demonstruoja, kad atvirai ir viešai veikiantis prezidentas turi ribotesnes galimybes nei prezidentas, veikiantis neviešais (pavyzdžiui, partiniais) kanalais, todėl prezidentas, norėdamas vykdyti efektyvią politiką, turi pasinerti į grupuočių žaidimus arba jam gresia likti izoliuotam.
Dėl menkų poveikio svertų prezidentas nėra pajėgus tapti lyderiu esant susiskaldžiusiam Seimui, o tai sukuria situaciją, kai išsiskyrus interesams ir nerandus sutarimo politinių sprendimų priėmimas ir įgyvendinimas stringa. Be to, politinės jėgos siekia „savintis“ prezidentą, o nepavykus tokiems veiksmams neretai imasi politikos izoliuoti šalies vadovą.
Peršasi išvada, kad siekiant įveikti Seimo susiskaldymo sukeliamą politinį paralyžių vertėtų didinti prezidento galias, sustiprinant politikos įtakojimo svertus įstatymų leidyboje ir paskyrimų galimybes politikos srityse, kurios priskirtos Prezidento kompetencijai. Tai leistų prezidentui net ir esant dideliam Seimo susikaldymui imtis politinės lyderystės ir įgyvendinti politiką, kuriai pritarė pusė balsavusių rinkėjų. Tai taip pat užtikrintų Prezidento galimybes veikti viešai, o ne užkulisinių sprendimų keliu. Pagaliua būtų aišku, kas už ką atsakingas.
Prezidento nepartiškumo vargu ar reiktų atsisakyti, nes, kaip rodo A.Brazausko pavyzdys, su tam tikra partija siejamas prezidentas turi ribotesnes galimybes vienyti piliečius nei nesantis, kurios nors partijos nariu ir neleidžiantis savęs pasisavinti. Ir jokiu būdu nevertėtų keisti prezidento rinkimų būdo, nes tai atvestų arba prie 1999 metų Slovakijos atvejo, kai nesugebama išsirinkti prezidento arba grąžintų į piramidiniu principu paremtus valdymo laikus, kuriems rinkėjai pasakė „ne“ dar 1997 metais.