Teisme - medžiotojų būrelio susirinkimas

Jau penkioliktus metus Šiaulių rajono teismui vadovaujantis ir toliau kėdės įsitvėręs Juozas Lisas teismą paverčia netramdomų emocijų, keršto, pajuokos vieta ir net... medžiotojų būrelio susirinkimu.

Juozas Lisas išgarsėjo po pirmojo skandalo, kai dar net nebuvo suspėjęs atsisėsti į teismo pirmininko kėdę. 1994-ųjų vasarą tuomečio prezidento A.M.Brazausko dekretu J.Lisas buvo paskirtas vadovauti Šiaulių rajono apylinkės teismui. Net kelių laikraščių žurnalistai atlėkė lenktyniaudami, kuris pirmasis praneš naujieną apie šį paskyrimą, ir teisėjo prašė interviu. Dabar J.Lisas ant žurnalistų rėkauja, kartais net pagrasindamas savo kabinete antrankius uždėti, o tada buvo ne toks išdidus ir mielai sutiko pasikalbėti.

Vienas laikraštis parašė, koks sunkus teisėjo darbas, kokia atsakomybė. Žodžiu, pilną puslapį iki koktumo žinomų tiesų. Netrukus užsukęs kito laikraščio korespondentas nusprendė paklausinėti ne tokių nuobodybių. Tądien gerai nusiteikęs J.Lisas atsakinėjo šmaikščiai. Teisėjas neslėpė mėgstąs medžiokles ir tik silpnus alkoholinius gėrimus, juokais pridūrė, kad stikliuką degtinės išgeriąs „nebent iš pasileidimo“.

Maža to, rašinio herojus išsidavė esąs prisiekęs viengungis, tačiau pašmaikštavo: kad „teismo mergas prigriebiau“ - suprask, darbe jis ne priekabiautojas, o reiklus vadovas. Prisipažino, kad kartą yra matęs kyšį - kabinete po stalu radęs kažkieno paliktą stiklainį medaus.

Kadangi kyšio davėjas seniai buvo iškurnėjęs ir net neaišku, kas jis, J.Lisas prisipažino medų atidavęs išlaižyti raštinės moterims. Kitą dieną interviu skaitytojai susidarė nuomonę, kad Šiaulių rajono teisėjams vadovaus plataus akiračio, nekvailas ir linksmas žmogus.

Tačiau J.Lisui pasirodė visai kitaip. Rankoje gniauždamas laikraštį jis išraudęs viesulu įlėkė į to laikraščio vyriausiojo redaktoriaus kabinetą ir, mojuodamas interviu, kategoriškai pareikalavo jį nedelsiant paneigti.

„Ar korespondentas prikūrė, pagražino? - išsigando redaktorius, nepanorėjęs pyktis su pačiu teismo pirmininku. - Gal taip nekalbėjote, gal iškreipė mintį?“

„Ta ir bėda - neiškreipė ir nepagražino! - niršo J.Lisas. - Aš maniau, kad tas pokalbis buvo tik apšilimas prieš rimtą interviu. Todėl šnekėjau atvirai, su humoru, bet to skelbti apie teisėją nedera. Kategoriškai reikalauju tą nerimtą interviu dalį paneigti!“

Kąsdamas sau į lūpą, kad neimtų juoktis, laikraščio vadovas atvykėliui paaiškino negalįs paneigti teisybės. Pabrėžęs, kad yra paskirtas paties prezidento ir rasiąs teisybę, J.Lisas trenkė durimis ir nuskubėjo į kitą gatvės pusę, kur įsikūręs konkuruojantis dienraštis, kuris nespausdino „neteisingo interviu su apšilimu“. Tačiau ir šio leidinio vadovai neatjautė įsižeidusio teisėjo, pasiūlė savo mintis publikuoti nusipirkus reklamos plotą.

Jame J.Lisas paskelbė demaskuojamą laišką „Intelektualus chuliganizmas“, kuriame atskleidė tikrąjį žurnalistų veidą.

Nors teismo pirmininko pareigas J.Lisas pradėjo eiti tik po pusmečio, 1994-ųjų gruodį, nuo tos vasaros jis liovėsi bendrauti su žurnalistais. Iš tikrųjų jis yra nuoširdus ir linksmas žmogus, tačiau labai ūmaus būdo. Jei Juozas blogai nusiteikęs, nesipainiok po kojomis. Nemalonius klausimus pateikiantiems žurnalistams jis visai rimtai yra grasinęs uždėti antrankius. O kartą ėmė ir uždėjo! Ne žurnalistui, o J.Lisą sunervinusiai niekuo dėtai moteriškei, kuri teisėjo suimta vos neiškeliavo į aną pasaulį.

Šiaulių rajone gyveno Bronislava N. (pavardė reakcijai žinoma). Moteriškės išsipirkto sklypo kampe sykį kaimynas išmindžiojo keliuką. Dėl to Bronislava iš pradžių su kaimynu, o vėliau ir su žemėtvarkininkais pradėjo konfliktuoti ir bylinėtis. Ieškovė buvo atkakli - teisinių žinių spragas ji su kaupu kompensuodavo rėksmingu būdu, todėl ne vienas teisėjas nuo jos bylų nusišalino. „Nagi, greit klokit, kokią apie mane susidaręs nuomonę“, - piktinosi Bronislava, išgirdusi vieną teisėjų byloje skelbiantį atskirąją nuomonę ir nusišalinantį.

Kartą Bronislava atpėdino į Šiaulių rajono apylinkės teismą. Tą dieną jos ieškinys nebuvo nagrinėjamas, tačiau moteriškė norėjo su bylos faktais supažindinti savo advokatą. Teismo koridoriuje J.Lisas kaktomuša susidūrė su atkakliąja moteriške ir oriai paliepė: „Užeikite į mano kabinetą“.

Ūmaus būdo Bronislava išsigando, o gal šiaip užsispyrė niekur neisianti. Kirvis atitiko kotą - tada įraudo ir įniršo J.Lisas. Apsisukęs ant kulno jis nėrė į savo kabinetą ir iš jo išlindo po minutės, policininkams tiesdamas ką tik pasirašytą savo nutarimą. Jame buvo nurodyta Bronislavą nubausti dešimčia parų administracinio arešto - tegul žino bobos, kaip prezidento paskirtąjį ignoruoti.

„Tai gandai, aš jų nekomentuoju“, - paprašytas prisiminti konfliktą „Ekstrai“ parašė J.Lisas.

Užtat netylėjo Bronislava, kuri policininkų suimama muistėsi ir spardėsi, kiek jos menkos jėgos leido. Tai darydama įkliuvėlė išsakė viską, ką galvoja apie J.Lisą. O galvojo ji tądien itin blogai, neapsieidama be įvairiausių spaudai absoliučiai netinkamų posakių.

Tačiau kur tu, silpna moterėle, pasigalynėsi su pečiuitais policininkais. Netrukus Bronislava atsidūrė areštinėje, bet ir joje nenutildama žarstė komentarus ne tik apie ją suėmusį teisėją, bet ir apie visą šalies teisėsaugos sistemą.

Tačiau reikalai pasisuko netikėta linkme. Jau kitą rytą areštinės policininkai paknopstomis lėkė pas J.Lisą su bloga naujiena: „Teisėjau, suimtoji, pasirodo, serga cukralige, ji alpsta, šaukia, kad negavusi vaistų tuoj numirs! Kas atsakys?“

Valdininkams atsakomybės baimė paprastai nustelbia visus kitus jausmus. Užmiršęs savo rūstybę, J.Lisas, nežaisdamas likimo korta, pasirašė naują nutarimą: įkliuvėlę iš areštinės nedelsiant paleisti.

Apie J.Liso būdą žino ne tik moteriškės ir žurnalistai, bet ir teisėjo kaimynai. Dėl savo neatsargumo virš teismo pirmininko gyveno Pranas M. Naktį pratrūkus jo tualeto bakelio žarnelei, buvo aplietas teisėjo butas. Teismo pirmininkas padavė kaimyną į teismą. Ieškinyje pareiškė, kad po vandentiekio avarijos savo bute jis išsėmė net 76 kibirus vandens.

Šiauliuose neatsirado advokato, drįstančio atstovauti Pranui M. ir suremti iečių su teismo pirmininku. Atsakovas gynėją turėjo samdytis Panevėžyje. „Gandų nekomentuoju“, - ir apie šį incidentą „Ekstrai“ nepanoro savo nuomonės atskleisti J.Lisas.

„Aš ieškinio neginčijau, tik nesutikau su jo dydžiu, - „Ekstrai“ kalbėjo dabar Ukmergėje gyvenantis buvęs teismo pirmininko kaimynas. - J.Lisas į ieškinį suplakė žalą, kuri atsirado ne dėl apliejimo. Ieškinys buvo sumažintas. Nuo tos dienos J.Lisas su manimi nebesisveikino, laiptinėje demonstratyviai nusukdavo nosį. Atrodytų, aš galėčiau pykti, nes teismai parodė, kad J.Lisas norėjo iš mano nelaimės pasipelnyti, tai yra mano sąskaita pasidaryti viso buto remontą. Bet nepykstu, tik manau, kad teisėjui nedera nemandagiai elgtis su kaimynais“.

Dar vienas skandalas kilo po kelerių metų, kai J.Lisas sumanė perstatyti teismo rūmus. Baigus remontą į iškilmes, kuriose dalyvavo teisėsaugos pareigūnai ir valdininkai, buvo pakviesti tik dviejų „teisingai“ ir „be apšilimų“ rašančių laikraščių žurnalistai.

Šampanu pasivaišinę prokurorai, komisarai ir teisėjai vaikštinėjo po spindintį pastatą. Kas iš pavydo žaliuodamas, kas iš nuostabos liežuviu pliauškėjo, kad čia veikia tylus, greitas liftas, spindi langai, specialus sienų šiltinimas. Viskas iš užsienio, viskas aukščiausios klasės. Net rūsyje esančių kamerų teisiamiesiems langeliai - plastikiniais rėmais. Paveikslų ir gėlių pridovanoję, palinkėję J.Lisui pagaliau vesti, svečiai išsiskirstė.

O spauda ėmė rašyti, kad pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas - darbams pasamdyta konkurse ne mažiausią kainą pasiūliusi bendrovė „Šiaulių titanas“, o kone puse milijono didesnę sąmatą pateikusi Telšių įmonė „Vakarų gotika“.

„Viešųjų pirkimų tarnyba ir Valstybės kontrolė nustatė tik techninių klaidų, neturinčių įtakos konkurso rezultatui ir nepadariusių žalos valstybei. (...) Mažiausia pasiūlyta kaina nėra besąlyginis pagrindas ir vienintelis kriterijus komisijai nustatyti paslaugų konkurso nugalėtoją. Mažiausią kainą pasiūliusi organizacija turi įrodyti, kad už tą sumą pajėgi tinkamai atlikti darbus“, - taip J.Lisas „Ekstrai“ pakomentavo, kodėl netaupyti valstybės pinigai.

„Kam tuščios kalbos, kad nebūtume atlikę darbų už mūsų sąmatą, - nenori sutikti bendrovės „Šiaulių titanas“ vykdomasis direktorius Vygantas Baukys. - Visi puikiai žino: jei laimėjusi konkursą bendrovė sulaužo sutartį, tai yra netelpa į savo sąmatą, paprastai ji dengia nuostolius. Dėl kokybės taip pat vargu ar kas nors gali mums ką prikišti - esame sena, pajėgi, viena didžiausių Šiaurės Lietuvoje statybos įmonių. Netrukus suremontavome Šiaulių administracinį teismą ir priekaištų dėl kokybės neturėjome“.

„Manome, kad būtent paties Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų sudėtingumas ir patirties stoka kartais sąlygoja tam tikras klaidas, pasitaikančias įgyvendinant šį įstatymą“, - apsvarsčius situaciją Teisingumo ministerijoje paskelbtas tik toks abstraktus verdiktas.

Lieka užjausti J.Lisą ir kitus aukščiausios klasės teisininkus - sunku jiems, nepatyrusiems, suvokti Viešųjų pirkimų įstatymo vingrybes - tai ne piliečius sodinti. Logiška ir kad niekas nenubaustas: kokia čia valstybei žala - kažkokie niekingi keli šimtai tūkstančių litų?

Kelerius metus apie J.Lisą nebuvo nieko girdėti, tačiau pastaraisiais mėnesiais teismo pirmininką užgriuvo iš karto net du skandalai. Pažeidęs nekaltumo prezumpciją ir vėl nesuvaldęs savo smarkaus būdo, teismo pirmininkas prisišaukė du didelius ieškinius.

Teisdamas Kazachstano pilietį, bandžiusį papirkti kelių policininką, J.Lisas nuosprendyje paskelbė, kad atvykėlis papirko policininką, nors jis dar tik teisiamas. Dėl tokio šiurkštaus įstatymo pažeidimo buvęs policijos patrulis Tomas Grigalaitis Teisingumo ministerijai pateikė net 150 tūkst. litų ieškinį.

J.Lisas atsisakė „Ekstrai“ komentuoti, kodėl apkaltino nenuteistą žmogų, siūlydamas atsakymo ieškoti aukštesnės instancijos teisme. Kas jau kas, o teismo pirmininkas turėtų puikiai suprasti, kad padaryta visos šalies teismų sistemos autoritetą griaunanti klaida. Jei čia kas dar lieka neaišku, nebent tik šio įstatymo pažeidimo padariniai.

Tai, kaip J.Lisas pernai pasielgė su kitu teisiamuoju, rodo, kad teismo pirmininkas savo ūmaus būdo per keliolika metų nepakeitė ir keisti nenori.

Verslininkas ir medžiotojas Albertas Mataitis miške susikivirčijo su gamtos apsaugos inspektoriais, kurie, krūmuose aptikę kažkieno numestą medžioklinį šautuvą, tądien netoliese vaikštinėjusį A.Mataitį apkaltino nelegalaus ginklo laikymu. A.Mataitis kaltinimų purtėsi ir purtosi, tačiau galiausiai turėjo stoti prieš teisėją J.Lisą.

Nežinia, kuo vos atvykęs į teismo posėdį ir dar burnos nesuspėjęs praverti A.Mataitis užrūstino pareigūną. „Prasidedant posėdžiui, teisėjas J.Lisas ėmė mane viešai ir piktai auklėti, koks aš, girdi, nekultūringas, nes įėjęs į teismą, šio teisėjo nuomone, per vėlai(!) nusivožiau kepurę, - iki šiol stebisi verslininkas. - Toliau buvo dar gražiau. Prasidėjus teismams, sulaukiau kandžių J.Liso replikų, kad man ne vieta tarp medžiotojų, kad noriu apgauti teismą, kad per jo rankas daug tokių kaip aš perėję - suprask, jis mane patvarkysiąs“.

Įsisiautėjęs ir netramdomas J.Lisas galiausiai teismą pavertė medžiotojų būrelio susirinkimu. Teisėjas piktai pasakė, kad jeigu tik kas nors jam duotų valią, A.Mataitį seniai būtų išmetęs iš medžiotojų. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs A.Mataičio kantrybės taurę. Teisiamasis pareikalavo iš J.Liso nusišalinti ir to pasiekė.

J.Lisas nepanoro „Ekstrai“ aiškinti apie incidentą su A.Mataičiu, situaciją ir vėl pavadindamas nekomentuojamu gandu. Tačiau visai ne gandas paties J.Liso rašyta teismo nutartis, kurioje jis savo replikas pats vadina „neprocesiniu teisėjo pastebėjimu, kaip medžiotojo pastabą medžiotojui“. Teismu nusivylęs A.Mataitis savo ruožtu Teisingumo ministerijai jau paruošė didžiulį ieškinį dėl J.Liso veiklos jam padarytos moralinės žalos.

Gal kad teismuose nebūtų panašių skandalų, apriboti užsisėdėjusių teismų pirmininkų valdžią užsimota dar prieš penkerius metus. Tačiau pažiūrėkime, kas iš to išėjo. 2002 m. įsigaliojęs naujos redakcijos Teismų įstatymas pirmą kartą apibrėžė teismų pirmininkų, jų pavaduotojų ir skyrių pirmininkų pareigas, leisdamas jas eiti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Tačiau įstatymas parengtas labai gudriai - nutylint ir ignoruojant visas ankstesnes kadencijas, trukusias net dešimtmečiais. Tuo visiškai teisėtai pasinaudojo ir J.Lisas. Jis trečią kartą buvo tyliai perrinktas vadovauti Šiaulių rajono teismui.

Šiemet prezidentas V.Adamkus paragino kuo skubiau įteisinti teismų darbą gerinančias įstatymų pataisas. Parlamentarai jas priėmė tą pačią dieną. Atrodytų... bet vėlgi neskubėkime džiaugtis, tuoj pamatysime, kaip Jo Ekscelencija ir visuomenė, tikėjęsi permainų, dar kartą liko apmulkinti.

Seimas priimtomis pataisomis apribojo teismų vadovų kadencijų skaičių, kad teismų pirmininkai ir jų pavaduotojai savo šiltose kėdėse galėtų sėdėti ne ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės. Tačiau ir šios pataisos parašytos suktai - visos ankstesnės kadencijos prilygintos vienai. Net ir kvailam aišku, kad šalies vadovo lūkestis išjudinti užsisėdėjusius teismų pirmininkus ir vėl žlugo mažiausiai penkeriems metams.

Neseniai pasibaigus eilinei kadencijai, J.Lisas ir vėl padavė dokumentus dar vienai, nes - teisingai pastebėjote - ankstesni skandalingi 14 metų teismo pirmininko kėdėje prilyginti vienintelei kadencijai.

Pagal nuostatus Šiaulių apygardos teisėjai reitingavo kelis pasisiūliusius kandidatus. J.Liso būdą ir jo skandalus žinantys kolegos ilgamečio pirmininko pavardę kandidatų lentelėje įrašė trečiąją ir išsiuntė Nacionalinės teismų administracijos teisėjų atrankos komisijai.

Tačiau, be reitingavimo provincijoje, toks pat vyksta ir sostinėje. Teisėjų atrankos komisija neseniai prezidentui nusiuntė savo reitingavimo išvadą, kurioje J.Liso pavardė perkelta į pirmąją vietą - kaip tinkamiausio dar daugelį metų užimti teismo pirmininko postą.