Nors į politiką netaikau, bet įsiliejau į liaudį. Tai padariau įsėdęs į 16-ąjį mikroautobusą. Ir supratau, kiek aš daug praradau, nesinaudodamas šiuo nuostabiu transportu. Pasirodo, kad tai yra nuostabus žmonių bendravimo būdas.
Važiuoju. Vairuotojas šmirinėja tarp automobilių, it kokia pavasarinė plaštakė, sumaniusi sušokti meilės šokį. Nežinau, ar plaštakės vemia, bet man nuo tokio važinėjimo stiliaus kažkur viduriuose persivertė žarnos. Ir tikrai žinau, kad plaštakės gyvena tik vieną dieną – tad bijojau, kad tas pasivažinėjimas gali būti man pirmasis ir paskutinis. Tuo tragišku metu aš negalvojau, ką po savęs paliksiu pasauliui, net prieš akis neprabėgo visas mano gyvenas, aš – gėda tai pripažinti - galvojau, kad miręs nekaip atrodysiu: kaip apsivėmusi plaštakė. Sutikite, tai nėra labai estetiška. Ypač man, estetinių objektų mėgėjui.
Sustojame Lukiškių stotelėje. Įlipo toks jaunuolis. Raumeningas, visas džinsuotas, skustas ir tikrąja to žodžio prasme – keturkampis. Jam sunku mikroautobuse – kaip apkūniai blondinei ankštoje suknelėje. Išsitiesti negali, - lubos trukdo.
O susilenkęs tik pasisuka vairuotojui sumokėti ir užkliudo savo plačiais sėdmenimis pirmoje sėdynėje sėdinčią merginą. Aš susigūžiu kaip rudeninis žvirblelis savo lizdelyje, nes galimas betarpiškas kontaktas su jo dideliais sėdmenimis manęs tikrai nežavi. O skustagalvis tuo metu atsisuka į merginą ir išsišiepęs atsiprašo. Ką gi, skustagalvio širdyje pasėta mandagumo sėkla. Ir kas sakė, kad Lietuvoje gyvenimas negerėja?
Tiesa, tai darydamas, keturkampis savo sėdmenimis užkliudė sėdinčią kitoje eilėje moterį. Matyt, suprato, kad toks mandagumo demonstravimas yra beviltiškas, todėl daugiau neatsiprašinėjo ir susilenkęs nulingavo į galą, kur, ačiū Dievui, buvo dvi laisvos vietos. Ant vienos sėdynės jis tikrai nebūtų išsitekęs.
Tačiau vairuotojas nevažiuoja. Jis laukia. Ir ne Godo. Bet jei būtų pasirodęs Godo, tai, mano supratimu, toks ir turėtų būti: toks flegmatiškai žingsniuojantis liesas, išblyškęs, akiniuotas jaunuolis, ilgais garbanotais plaukais, ir, aišku, į ausis įsikišęs ausines.
Jis neskubėdamas atsidaro duris, įlipa, įkiša vairuotojui tris litus ir su palaiminga, lyg būtų ką tik parūkęs žolės, šypsena lūpose nueina – jis, ne taip kaip keturkampis jaunuolis, nieko neužkliudo – iki paskutinės sėdynės, ant kurios patogiai įsitaiso.
Durys lieka atidarytos. Vairuotojas dvejoja, ką jam daryti. Matyt, sąžinė neleidžia rėkti ant tokio intelektualaus ir savyje paskendusio jaunuolio. Tačiau keturkampiui sąžinė prabyla: „Ne į troleibusą įlipai. Tu ko durų neuždarai?“
Garbanotas ir akiniuotas liesas jaunuolis tyli.
„Ot akiniuotas pridurkas“, - ištaria keturkampis.
Ir kol vairuotojas užtraukia priekinį stabdį, keturkampis atsistoja ir nueina uždaryti durų. Neregėtas paslaugumas ir visuomeniškumas. Man net pasidaro gėda. Grįžęs keturkampis plyšauja toliau: „Tu, narkomane, negi tavęs tėvas durų uždaryti neišmokė?”
Jaunuolis supranta, kad visą šį laiką buvo kalbama apie jį, todėl neskubėdamas kaip koks Vindzoro kunigaikštis išsitraukia ausines ir paklausia: „Ką sakėte?“
„Sakiau, kad nors su akiniais, bet nematai, kur duris uždaryti reikia“, - pradžiunga keturkampis, kad pagaliau jo ūdijamas objektas nusprendė su juo komunikuoti.
Jaunuolis taikiai atsako: „Galvojau, kad paskui mane kažkas įlips“.
„Žąsinas irgi galvojo, kol į puodą pateko“, - rėkia keturkampis.
Jaunuolis tyru kaip ryto rasos lašelis veidu klausia: „Koks žąsinas ir kur puodas?“
Situacija tampa be galo komiška, ir aš neiškenčiu nesuprunkštęs. Keturkampis atsigręžia į mane ir piktai nužiūri.
„Tikriausiai svarsto, ar aš įlipdamas į mikroautobusą uždariau duris, ar ne“, - pagalvoju sau. Kadangi viešajai tvarkai niekaip kitaip nesu nusižengęs, jis prie manęs nekimba. O ir išblyškęs liesas garbanotas jaunuolis spėjo įsidėti į ausis ausines, tad keturkampis supranta, kad tolimesnis aiškinimasis vaisių neduos.
Porą stotelių visi draugiškai tylime. Tačiau keturkampiui trūksta veiklos. Bet štai jis pamato, kad kaip tik prieš jį sėdi visai graži briunetė. „Kaip gyveni, mergyč?“, - linksmai užkalbina keturkampis.
Mergyčia: „Gerai, chi chi chi“.
„Neblogai vėžin, bet čia aš panardyčia daug geriau su sava bėmsu“.
„Tai ko su mikriuku važiuoji, jei bėmsą turi“?, - provokuoja mergyčia.
„Avarijukę padariau. Tokią mažą. Dabar taiso. Po savaitės pasiimsiu. Galėsiu pavėžint“, -siūlo savo paslaugas ketrukampis.
„Jei mane surasi, tai galėsi vėžint“, - koketuoja mergyčia.
„Tai negi nuo manęs pabėgsi?“, - plačiau išsišiepia keturkampis.
„Jei taip rėksi, kaip ant to berniuko, tai tikrai bėgsiu“, - mergyčia, pasirodo, atidžiai sekė jųdviejų pokalbį.
„Na, aš čia taip kalbuos tik su debilais, kuriuos tėvai troleibuse padarė“.
„Žinai, - sako mergyčia. - Ir man akiniuoti nepatinka“.
Ir abu draugiškai nusijuokia. Ledai pralaužti. Bendra tema rasta.
„Su merginomis taip nekalbu. Jei jos normalios“, - dėl viso pikto priduria keturkampis ir pateikia pasiūlymą: „Negi tu kur nors skubi. Gal išlipkim alelio. Čia prie „Panerio“ parduotuvės yra visai neblogas kabačiokas“.
„Na, jei pažadi manęs nenugirdyti, tai galim išlipti“, - iš karto sutinka briunetė. Nors jos akys liudija, kad ji labai nori šiandien išgerti dešimt alaus bokalų.
Ir jie išlipa. O aš lieku ir važiuoju į Lazdynus. Važiuodamas mąstau, kad tai ir buvo tikras vyras, kurio taip ilgisi merginos. Kai reikia, jis griežtas (su vargšu akiniuotu jaunuoliu), kai reikia, jis mielas (su mergyčia), kai reikia, paslaugus (uždaro duris, pasiūlo išgerti alaus).
O aš tiek metų sukau galvą ir ieškojau tikro vyro formulės. Buvau aklas – kaip visi alchemikai, ieškoję filosofinio akmens. Viskas juk daug paprasčiau, ar ne taip, merginos?
Tiesiog Rapolas Rakalas (rakalas@yahoo.com)