Apželdinimo verslas nokino tik skolas

Panevėžyje dar prieš keletą metų buvo plačiai reklamuojama „Floribundos“ firma, teikusi apželdinimo ir prekybos gėlėmis bei dekoratyviniais augalais paslaugas. Šios firmos savininkė Rūta Kiaulėnienė buvo sukūrusi sėkmingai besisukančios verslininkės įspūdį.

Nedidelis R.Kiaulėnienės prekybos namelis prie geležinkelio pervažos Smėlynės gatvėje akį traukė skoninga aplinka, žalumos gausa. Moteris įsigijo dar nekilnojamojo turto, važinėjo prabangiais automobiliais, po to ėmė įsitvirtinti ir sostinėje.

Verslininkė tarp savo klientų minėdavo ir gerai žinomas Panevėžyje pavardes. R.Kiaulėnienės firmos paslaugomis naudojosi ir mero Vito Matuzo šeima. „Floribundos“ darbininkai vykdavo tvarkyti Matuzų vilos netoli Paįstrio tvenkinių – ten prižiūrėdavo želdinius, gėlynus, veją.

R.Kiaulėnienės firma apsodino ir garsųjį „Romantic“ viešbutį, vėliau tuos želdinius prižiūrėjo, kol, anot darbininkų, abi firmų savininkės susipyko.

Tačiau toks R.Kiaulėnienės įvaizdis, pasirodo, tebuvo skirtas tik viešumai.

Iš tiesų jai nelabai sekėsi verslas, ji vis labiau klimpo į skolas, o pirmiausia nuo jos kentėjo darbininkai, negaunantys atlyginimo už darbą.

Nors „Floribunda“ bankrutavo, vietoj jos atsirado Vilniuje registruota „Floribunda ir partneriai“. Jai ėmė vadovauti ta pati moteris, bet jau kita – mergautine Stipinaitės pavarde. Pamažu moteris visą verslą iš Panevėžio perkėlė į Vilnių.

Darbininkai matė buvusią R.Kiaulėnienę, dabar R.Stipinaitę, važinėjančią prabangiais automobiliais, jie buvo vežami dirbti pas ją į sodybą itin gražioje vietoje – Galūgalos kaime prie Makio ežero. Todėl nė vienas iš jų netikėjo, kad ši moteris nusigyveno. Jie spėjo, kad verslininkė klestėjo, slėpdama savo pajamas ir išnaudodama darbininkus.

Apie tai liudija ir gausybė apgautų darbininkų atsiliepimų tinklalapyje „skundai.lt“.

Būtent tuo metu, pernai pavasarį, kai Panevėžyje R.Stipinaitės verslas jau nyko, dirbti į šią bendrovę nuėjo Žemės ūkio akademiją baigusi 58 metų panevėžietė Alvyra Simanavičienė.

Moteris nieko nežinojo apie situaciją bendrovėje, todėl tikėjo, kad pataikė pas gerą darbdavę.

R.Stipinaitė ją maloniai priėmė, gyrėsi, kad čia labai geros darbo sąlygos, algos visada išmokamos laiku. Pagal darbo sutartį moteris buvo priimta laikinai dirbti darbininke už minimalų atlyginimą.

A.Simanavičienė dažniausiai dirbdavo šiltnamiuose, kuriuos iš „Iglus“ bendrovės nuomojosi „Floribunda ir partneriai“. Moteris sakė dirbusi kruopščiai, nes kitaip ir nemokanti.

Viskas darbe buvę tarsi ir normalu, tačiau tik iki tol, kol iš darbdavės nepaprašydavo pinigų. Tada bendrovės vadovai liepdavo kreiptis į pačią savininkę, o ši būdavusi tokia išdidi, kad su darbininkais net nesiteikdavusi kalbėtis. Tą patį verslą sukęs R.Kiaulėnienės vyras buvęs kitoks, jis su darbininkais atsiskaitydavęs.

Pirmą kartą A.Simanavičienei buvo sumokėtas 100 litų avansas, paskui jau 200 litų, o paskui – 50 litų. Tai buvo atlyginimas už pirmą mėnesį.

Tuomet R.Stipinaitė pasakė, kad lieka skolinga darbininkei 10 litų. Tačiau drąsi A.Simanavičienė ją pataisė: „Ne 10, o 40 litų liekate skolinga“.

Pasirodo, darbdavė tai įsiminė ir po kiek laiko ištarė: „Tu mane labai įžeidei“.

R.Stipinaitė ne kartą išdidžiai yra rėžusi savo samdiniams: „Aš su darbininkais nešneku“. Apie šios keturiasdešimtmetės moters aroganciją rašė ir interneto lankytojai.

Kitą mėnesį A.Simanavičienė liko šiltnamiuose viena, nes visi kiti buvo išsiųsti dirbti į Vilnių arba išsibėgiojo negaudami atlyginimo. Tuomet ji eidavo lieti augalų netgi savaitgalio dienomis, nes gailėjo jų, nuleipusių per karščius.

Vandenį, kai „Iglus“ atjungė vamzdžius nuomininkei R.Stipinaitei už skolas, darbininkė tempdavo laistytuvais ir kibirais iš šalia esančio tvenkinėlio.

Taip panevėžietė dirbo iki pat liepos vidurio. Visi kiti darbininkai jau buvo pabėgę iš bendrovės, nes suprato, kad darbdavė juos suka aplink pirštą ir už darbą nesumokės. Aišku, R.Stipinaitė juos popieriuje „atleisdavo už pravaikštas“.

Per internetinius atsiliepimus kai kurie darbininkai rašė, kad atlyginimą atgavo tik su policija.

Panevėžyje likusiu šiltnamiu tuomet nebesidomėjo ir pati R.Stipinaitė. Jos verslas šiame mieste pamažu apmirė. Dar prieš tai į šiltnamius ji atvykdavo tik slapta po darbo, nes, anot darbininkės, bijodavo susitikti su „Iglus“ atstovais, kuriems ji buvo skolinga.

A.Simanavičienė kartu su „Panevėžio ryto“ korespondentais prieš savaitę buvo nuvykusi prie apleistų šiltnamių.

Naujo šeimininko rankos čia dar vis nematyti – tos pačios spynos, tie patys išdaužyti stiklai, tie patys medeliai ir augalai, tik nuo saulės ir kaitros vienas po kito mirštantys.

Kai nebeliko kur trauktis, darbdavės apgauta ir pažeminta A.Simanavičienė ryžosi geriau prarasti dar pinigų per teismus, bet kovoti. Procesą apsunkino tai, kad visus formalumus panevėžietei teko tvarkyti sostinėje, o į ją privažinėti reikia pinigų.

Ji kreipėsi į Darbo inspekciją ir ten išsiaiškino, kad yra teisi. Tada susirado advokatą ir surašiusi raštą išsiuntė jį registruotu paštu į Vilnių R.Stipinaitei.

Tame rašte buvo prašoma nutraukti darbo sutartį, nes darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų – nemoka atlyginimo.

Paskui moteris sužinojo, kad ji nuo liepos 26 dienos buvo atleista „už pravaikštas“. Taigi darbdavė sufabrikavo dar vieną atleidimą.

„Aš per gyvenimą nesu padariusi nė vienos pravaikštos, o ji mat kuo mane laiko“, – nepiktai juokėsi panevėžietė.

Tada A.Simanavičienei teko duoti darbdavę į teismą. Į teismą moteriai teko kreiptis kelis kartus, nes R.Stipinaitės bendrovė nuolat keitė adresą.

Teismai vyko Vilniuje – ten, kur registruota „Floribunda ir partneriai“. Pirmiausia pagal teismo nutartį buvo areštuotas bendrovės turtas.

Skundo nagrinėjimas praėjusį sausį įvyko už akių, taigi panevėžietė jau po visko buvo informuota, kad jos ieškinys patenkintas.

Moteriai priteista 5,5 tūkstančio litų. Didžioji dalis ieškinio – už priverstines pravaikštas. Neturtinės žalos priteista tik per 500 litų.

Tačiau kas, anot moters, kad teisybė triumfavo – užtat teisingumo vykdymas užstrigo. Dėl antstolių nerangumo – tyčinio ar netyčinio.

A.Simanavičienė įtaria, kad dėl tyčinio. Vingri kaip gyvatė R.Stipinaitė esą galėjo ir su jais susitarti.

Moteriai teko kreiptis taip pat į vilniečius antstolius, nes būtų reikėję jai mokėti panevėžiečiams už jų keliones į sostinę ieškant „Floribundos ir partnerių“. Vilniuje ji kreipėsi į pirmą pasitaikiusią kontorą – Gintauto Puodžiuko ir Aurelijos Puodžiukienės.

Šie antstoliai iš pradžių labai maloniai bendravo su kliente, bet paskui moteriai nuomonę apie juos teko pakeisti.

Už bendrovės turto areštą A.Simanavičienė sumokėjo antstoliams 305 litus. Antstolė pranešė, kad „Floribundos ir partnerių“ banko sąskaitos tuščios, todėl areštavusi du automobilius.

Už antros bylos vykdymą – pinigų išieškojimą moteris dar primokėjo 120 litų.

Tačiau po mėnesio, kaip buvo antstolės nurodyta, paskambinusi panevėžietė išgirdo tai, kuo ilgai negalėjo patikėti. A.Puodžiukienė pasakiusi, kad ji buvo areštavusi neregistruotą automobilį, todėl nebegali išieškoti pinigų.

Vėliau moteris vėl ne kartą skambino į Vilnių, tačiau antstolė visuomet tvirtindavo arba esanti labai užimta, arba ne vietoje, ir žadėdavo pati paskambinti.

Neapsikentusi A.Simanavičienė išsiuntė registruotą laišką antstolių kontorai. Ji prašė viską paaiškinti oficialiai raštu. Tačiau į laišką antstolė vėlgi nesureagavo, o vėliau ir žurnalistei tvirtino tokio negavusi.

„Dėl ko aš antstolei sumokėjau 425 litus? Gal truputį per brangiai sumokėjau už oro areštą?“ – ir bėdoje nestokojo humoro panevėžietė.

Remiantis sveika logika, antstoliai negali areštuoti neregistruotų automobilių, nes privalo gauti jų dokumentus.

„Panevėžio rytui“ su R.Kiaulėniene-Stipinaite susisiekti nepavyko. Buvusi panevėžietė mūsų mieste jau seniai nesirodo, o jos bendrovės telefonais Vilniuje niekas neatsiliepia.

Telefonu atsiliepusi antstolė A.Puodžiukienė iš pradžių atsisakė kalbėti: tvirtino nesanti kontoroje ir visų bylų neatsimenanti. Ji pažadėjo kalbėtis kitą rytą.

Tačiau kitą rytą antstolė mobiliuoju telefonu neatsiliepė. Jos padėjėja vėlgi bandė aiškinti, kad antstolė užsiėmusi ir pati paskambins. Tik griežtai priminus pažadą, A.Puodžiukienė atsiliepė.

Tačiau kas iš to. Antstolė pareiškė, kad ji neturi teisės garsinti bylos medžiagos, ir todėl nieko neaiškino.

Pinigai iš klientės esą buvo paimti ne per dideli – pagal nurodytus įkainius. A.Puodžiukienė tik ramino, kad pinigai bus išieškoti.

„Vilkinimo aš nematau. Yra bylų, kurių pinigai išieškomi tik per dešimt metų. Praktiškai 90 procentų bylų – sėkmingos“, – aiškino antstolė.

Tačiau jei ir toliau antstolė nebendraus su A.Simanavičiene ir vilkins reikalą, panevėžietė pasiryžusi kreiptis į Teisingumo ministeriją.