Eurovizijos vizija – iš “4Fun” varpinės

Praėjus beveik pusei metų nuo nacionalinės atrankos pradžios ir aistroms šiek tiek nurimus, supratau, kad taip ir nebuvo progos apibendrinti visos savo patirties, susijusios su šiuo konkursu ir dalyvavimu jame.

Euroviziją kaip žiūrovė stebėjau apie dešimt metų, iš trečio bandymo mūsų grupei pavyko įveikti nacionalinę atranką, tad pagaliau pamačiau jo “virtuvę” iš vidaus. Ir nors nepavyko pasiekti įspūdingo rezultato, įgyta patirtis, gali būti naudinga ne tik mums.

Nacionalinės atrankos metu kalbama, kaip svarbu tinkamai atstovauti Lietuvai Eurovizijoje ir kaip atsakingai turėtų tai vertinti atrankos dalyviai. Visiškai pritariu tokiai nuomonei. Tačiau vienas vertus, nustebino tai, kad nei valstybė, nei LRT neturi sukūrusi beveik jokio išankstinio pasirodymo paruošimo bei finansavimo mechanizmo (o mes juk buvome jau aštuntieji šiame konkurse Lietuvos atstovai).

Vienintelis dalykas, dėl kurio gali būti tikras, - kad mažiausiai šešis žmones (tai yra maksimalus leistinas atlikėjų skaičius konkurse) plius daugiausia dar tris (režisierių, stilistą ir vizažistą) nuveš į konkurso vietą, apgyvendins bei skirs jiems dienpinigių. Jei komandoje bus daugiau žmonių, jiems į konkursą teks vykti už savo lėšas. Visa kita – taip pat laimėjusiojo reikalas. Tad per du mėnesius turi:

- nustatyti prioritetus ir nuspręsti, ką būtinai turi padaryti, net jeigu už tai reikės mokėti pačiam (verta iš karto žinoti, kur skolinsies pinigų);

- sudaryti pasiruošimo sąmatą bei susirasti rėmėjų;

- surasti profesionalų, kurie padės ruoštis, arba nuspręsti, kad tau jų nereikia, ir viską daryti savo jėgomis (kalbu apie kostiumų dizainerį, stilistą, pasirodymo režisierių, papildomus vadybininkus, kurie padės ieškoti rėmėjų bei organizuoti darbą, atstovus spaudai, nes užplūsta neįtikėtinas vietos bei Eurovizijos žiniasklaidos dėmesys);

- surasti bendrą pasirodymo viziją su minėtais profesionalais (norinčių padėti atsiranda, tik bėda, kad dažnai kiekvienas jų turi savąją viziją, kartais stipriai besiskiriančią nuo tavosios, tad vėl atlikėjo laukia, viena vertus, laisvė, kita vertus, atsakomybė - priimti svetimas idėjas ar pasitikėti savosiomis. Bet du mėnesiai pasiruošimui yra per trumpas laikotarpis, kad galėtum paskelbti konkursą ir išsirinkti bei patikrinti praktiškai, kurie žmonės labiausiai tinka bendram darbui, tad tenka kasdien pasitikėti savo nuomone ir daryti sprendimus, nes abejoti nėra laiko);

- parengti nuotraukų bei informaciją apie save konkurso rengėjams;

- nufilmuoti pasirodymo juodraštį, kuriuo didžiojo konkurso rengėjai remiasi, taikydami savo technines filmavimo bei apšvietimo galimybes tavo pasirodymui (nuvykus į konkursą įmanomi tik smulkūs, bet ne esminiai numerio pakeitimai);

- paruošti pasirodymą (repeticijos, kostiumai, dekoracijos ir t.t.);

- suplanuoti, organizuoti ir nuvykti į reklaminių kelionių turą (jei turi tokią galimybę);

- nufilmuoti vaizdo klipą arba pasitenkinti nacionalinės atrankos finalo įrašu (kiekvienos dalyvaujančios šalies nacionalinė televizija privalo bent vieną kartą parodyti kitų dalyvių pasirodymo įrašą.);

- paruošti ir išleisti reklaminę produkciją (singlas, suvenyrai arba kita reklaminė medžiaga, kurią reikėtų turėti nuvykus į konkursą, bet geriau turėti iš anksto, ypač jeigu važiuoji į reklaminį turą);

- tai darant nesusirgti ir neprarasti sveikatos bei pasitikėjimo savimi (kalbu tiek apie balsą, tiek apie nervus, nes įtampa jaučiama nuolat, o juk užlipęs ant Euroviziojos scenos kiekvienas nori pasirodyti kuo geriau).

Rėmėjų paieška „Eurovizijos“ konkursui – beveik vien laimėjusiojo atranką reikalas. Dauguma tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų, į kurias kreipėmės dėl paramos, teigė, kad neturi rėmimo galimybės, nes biudžetas yra skirstomas kartą ar du kartus per metus, o iš anksto niekas į juos nesikreipė.

Bet juk gruodžio mėnesį tik paduodamos paraiškos dalyvauti konkurse, tad iki nacionalinės atrankos pabaigos kovo pradžioje joks atlikėjas negali nuspėti ir juo labiau teigti, kad ją laimės.

Kita problema - atlikėjas negali pasiūlyti rėmėjams beveik jokio atlygio, išskyrus nemokamą savo koncertą ateityje, reklamą interneto puslapyje (jei tokį turi) bei ant singlo arba disko (jei toks bus leidžiamas) viršelio. Nacionalinė televizija kol kas neturi išankstinės procedūros, galinčios garantuoti rėmėjams reklamos per televiziją arba bent lengvatinių reklamavimosi sąlygų.

Be to, yra labai sudėtinga planuoti pasiruošimą, kai nežinai, ar gausi rėmimą ir kokią sumą sugebėsi surinkti. Net ir atsiradus rėmėjams, pinigai pervedami kur kas vėliau, tad tam tikrus dalykus daryti būna jau per vėlu, pavyzdžiui, filmuoti kokybišką vaizdo klipą arba planuoti reklamines keliones.

Keista, bet tarp žmonių, į kuriuos kreipėmės dėl paramos, buvo tokių, kurie užuot apsvarstę ir nusprendę, ar turi norą ir galimybę paremti ir kiek galėtų skirti lėšų, pradėdavo reikšti nepasitenkinimą pačia sąmata arba jos skirtingomis dalimis.

Aiškindavo, kad specialistų honorarai per dideli arba per daug pinigų numatyta drabužiams bei klipo filmavimui. Pasišnekėjus su galimais rėmėjais piršosi mintis, jog reikėtų išsirinkti pigiausią dizainerį, pasisiūti kuo pigesnius rūbus, nufilmuoti klipą kuo paprastesnėmis priemonėmis ir viską padaryti kuo pigiau – taip Lietuvai atstovauti būtų geriausia.

Bet juk viskas turi savo vertę – kiekvieno specialisto reikalas, kaip įkainoti savo paslaugas, o daiktai kainuoja tiek, kiek kainuoja. Geros paslaugos bei prekės retai būna pigios.

Dar viena keistenybė: buvo žmonių, matančių tiesioginę priklausomybę tarp nuoširdumo ir pinigų. Jų nuomone, teiginys, kad mūsų pasirodymo ašis yra nuoširdumas ir minimalistinės priemonės, ir 300 tūkst. Lt sąmata yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Jiems atrodė, kad inkrustuoti gitarą Svarovskio kristalais ir pasisiūti brangų kostiumą reiškia, kad nuoširdumo nebeliks ar sumažės. Bet ar įmanoma emocijas ir vidines žmogaus savybes pamatuoti pinigais?

Jei taikytume tokią logiką, išeitų, kad aš esu nuoširdesnė už stambios firmos savininką, nes suma mano asmeninėje banko sąskaitoje yra trimis, keturiais, o kartais gal ir penkiais nuliais mažesnė (ir su kiekvieno nulio nebuvimu mano nuoširdumas auga), na, o ta amžinai neblaivi moteriškė, prašanti išmaldos prie prekybos centro, yra kur kas nuoširdesnė už mane.

Regis, mes vis dar negalime atsikratyti sovietiniais laikais mums įskiepytų idėjų, kad pinigai yra blogis, sąžiningas žmogus negali būti turtingas, o daiktai turi kainuoti pigiai.

Kasmet tiek prieš nacionalinę atranką, tiek po konkurso verda diskusijos, ko reikia Eurovizijai. Ypač jeigu rezultatas būna ne mūsų naudai, prasideda kalbos, kad būtų geriau, jei būtume nusiuntę kitą dainą, kitą atlikėją arba kitą pasirodymą, nes jie labiau atitiktų šių metų Eurovizijos kontekstą.

Tik ar yra prasmė ką nors vertinti, kai kontekstas ir rezultatai jau žinomi? Juk iš anksto nežinome nei šių metų konteksto, nei rezultatų, o patikrinti, ar tikrai būtų buvę geriau, jei būtum padaręs kitaip, apskritai nėra galimybės – visada būna taip, kaip būna, ir niekaip kitaip (nebent kam pavyktų atsukti laiką atgal ir pakeisti realybę). O ir Eurovizijos kontekstas nuolat keičiasi – prieš trisdešimt metų tai buvo dainų konkursas, pastaruoju metu pradėjome manyti, kad pasirodymas yra svarbiau už dainą. Vis labiau priimtini pokštai - pirmoji įsimintina parodija 2003 m. priklausė Austrijos komikui Ralfui Poieriui ir buvo prieštaringai vertinama salėje, bet puikiai įvertinta televizijos žiūrovų.

Pernai Eurovizijos gerbėjai, susirinkę salėje, švilpė tiek islandams, metusiems iššūkį Eurovizijai, tiek mūsiškiams. Bet „LT United“ patiko televizijos žiūrovams, islandai - ne. O šiemet kur kas įžūlesnę Verkos Serdiučkos parodiją salė sutiko kone audringiausiais plojimais, o ir televizijos žiūrovai skyrė jai antrą vietą.

Gerai pagalvoję, turbūt sutiktumėm, kad mūsų teiginius “Eurovizijai reikia …” dažniausiai lemia labiausiai įvertintų atlikėjų pasirodymai. Bet jei atidžiau peržvelgtumėm visą dalyvių sąrašą, pamatytumėme, kad labai panašios stilistikos dainos, taip pat gerai (arba blogai) atliktos bei panašūs pasirodymai atsiranda ir balsavimo lentelės viršuje, ir pačioje apačioje.

Pavyzdžiui, jei dažnai teigia, kad reikia greito tempo dainos, įsimenančios paprastos melodijos, stipraus vokalo, švaraus atlikimo, šokio, įspūdingo šou, žinomo bent kaimyninėse šalyse atlikėjo, tai ar galėtumėm reikšti pretenzijų Estijos pasirodymui, atitinkančiam beveik visus šiuos standartus, tačiau pusfinalyje likusiam 22 iš 28, arba Austrijos antiŽIV dainai bei šou (jie liko 27 pusfinalyje)?

Kurių minėtų savybių pritrūko Hannai Pakarinen (17 vieta finale) iš Suomijos, „The Ark“ iš Švedijos (18 vieta)? O kuo vengrų pasiūlytas “neeurovizinio” formato bliuzas (9 vieta) buvo geresnis už vokiečių “neeurovizinio” formato džiazą (19 vieta)? Ir ar daug kas Lietuvoje galėjo nuspėti, kad šiemet laimės tokia daina bei pasirodymas kaip Serbijos?

Sprendžiant iš Lietuvos balsavimo rezultatų, matyt, nė vienas. Tad gal reikėtų prisipažinti, kad nė vienas iš mūsų – nei atlikėjai, nei komisijos nariai bei ilgą laiką organizuojantys ir kasmet į konkursą važiuojantys LTV atstovai, nei žurnalistai, nei mūsų publika – nežino, ko reikės būsimajai Eurovizijai.

Kitas klausimas, ar būtina spėlioti, ko Eurovizijai reikia? Nes kita „Eurovizijos“ dabarties tiesa lieka neginčytina – tendencija balsuoti pagal politines, geografines arba religines priežastis užuot balsavus už patikusią dainą. Tad net jei mes pasiūlytumėme panašią į buvusios Jugoslavijos šalių, turkų arba graikų dainą ir šou, vargu ar žiūrovai mumis patikėtų (ir vargu ar mes sugebėtumėm pasiūlyti tokį patį produktą, nes tai mums nebūdinga). Jeigu pradėsime manyti, kad būtinai reikia ne dainos, o pokšto, nes gerai „praėjo“ „LT United“ pernai ir dar geriau Verka Serdiučka šiemet, tai kodėl tuomet nebuvo įvertinti pernai islandai, šiemet Izraelis, Prancūzija ir Rumunija? Ir net jei mes investuotumėme tiek pat pinigų į pasirodymą ir reklamą, kiek kasmet investuoja Rusija (abejoju, kad mūsų šalies biudžetas išlaikytų, o Rusija ir su šiomis investicijomis niekaip nesugeba pasiekti išsvajotos pirmos vietos), vargu ar tai mums ką nors garantuotų.

Net ir Vakarų Europos eurovizinis standartas šiemet tapo neįdomus Eurovizijos tikrajai auditorijai. Tai ko gali pasiekti Lietuva, taikydama į Eurovizijos standartą? Vietos maždaug lentelės vidury, kaip Latvija šiemet? (Beje, jų daina nebuvo visiškas standartas – mintis dainuoti nedalyvaujančių Eurovizijoje italų kalba bei panaudoti jų muzikinę stilistiką buvo novatoriška.) Tarp kitko, mes jau keletą kartų bandėme pateikti standartą ir kol kas tai mums naudos neatnešė.

„4Fun“ grįžus iš Helsinkio nuskambėjo mintis, kad mes iškritome iš Eurovizijos konteksto. Bet juk mūsų tikslas toks ir buvo nuo pat atrankos pradžios!

Pernai „LT United“ ir „InCulto“ irgi iškrito iš konteksto, siūlydami labiau pokštus negu dainas. Mes siūlėme dainą, tačiau norėjome išsiskirti muzikos ir pasirodymo stilistika. Tai mums neabejotinai pavyko, tik bėda ta, kad krintantys iš konteksto visada rizikuoja likti nesuprasti (kaip pernai Islandijos parodija, šiemet Izraelio pokštas, vokiečių kokybiškas džiazas arba airių nuoširdžiausias „folkas“), tačiau jie turi ir didesnę tikimybę pakilti aukščiau už taikančius į standartą (“Lordies” ir „LT United“ pernai, Vengrijos, Bulgarijos arba Gruzijos atstovai šiemet yra akivaizdūs pavyzdžiai).

Taigi man atrodo, kad esant tokiai balsavimo realybei, kuri vis labiau įsivyrauja Eurovizijoje, Lietuvai didesnis šansas būti pastebėtai yra iškrentant iš konteksto, negu bandant prie jo taikytis.

Tiesa, vyrauja nuomonė, kad reikia bent patekti į dešimtuką, kad kitąmet dalyvautum tiesiai finale. Tačiau akivaizdu, kad pusfinalio dalyviai, patekę į finalą, paprastai yra sėkmingesni finale už „previlegijuotuosius” finalistus. Be abejo, įtampa ir nuovargis dalyvaujant ir pusfinalyje, ir finale nėra lengvas išbandymas, bet geras dalykas tas, kad turi dvigubai daugiau bandymų tobulinti pasirodymą Eurovizijos scenoje bei galimybių pelnyti publikos simpatijas.

Taip, jeigu neklystu, po dalyvavimo Eurovizijoje pasakė Andrius Mamontovas. Sutinku, tik norėčiau pridurti: tai gali būti trijų minučių, o gali būti ir kur kas ilgesnė reklama tavo šaliai.

Tiesa, kalbama, kad nei reklaminės kelionės, nei vaizdo klipas nelemia sėkmės Eurovizijoje. Bet prisiminkime - Ruslana irgi apvažiavo daug šalių ir laimėjo, o laimėjusios graikės Helenos Paparizu reklaminis klipas buvo rodomas per “MTV Europe”. Suprantu, kad reklamos laikas ten žvėriškai brangus, bet Graikijai tikriausiai ta investicija atsipirko.

Aš visiškai pritariu manantiems, kad nei klipas, nei kelionės, nei viešieji ryšiai neužtikrins laimėjimo ar aukštos vietos. Tačiau kalbant apie atstovavimą Lietuvai ir reklamą savo šaliai, manyčiau, kad nuo išvardytų veiksnių rezultatas negali būti blogesnis, nei būna su jais, gali būti tik geresnis.

Bet tai tiesa tik tuo atveju, jei klipas yra kokybiškas (kaip, pavyzdžiui, šių metų Vengrijos), o piaras ir kelionės yra tikslingos. Pavyzdžiui, mes turėjome galimybę aplankyti tik Minską, bet vizitas buvo taip tobulai organizuotas (Lietuvos ambasados Minske bei D.Kolduno prodiuserės Anastasijos Tichanovič dėka), kad per vieną dieną mes „išėjome“ į keturių radijo stočių (nuo valstybinio radijo iki „geltonosios presos” formato) tiesioginį eterį, pasirodėme per valstybinę bei komercinę televiziją, padalyvavome spaudos konferencijoje, į kurią atėjo visų didžiausių leidinių žurnalistai.

Tad per tą dieną tikrai nemažai Baltarusijos žmonių galėjo sužinoti apie mus ir išgirsti dainą, ir neatmetu galimybės, kad 2 taškai iš Baltarusijos - šio vizito atgarsis.

Akivaizdu, kad suplanuoti ir apmokėti tokį tikslingą turą neįmanoma tik atlikėjo komandos jėgomis. Tad jeigu ateityje LRT ir valstybinės institucijos imtųsi iniciatyvos ir organizuotų Lietuvos atstovams tokias tikslingas keliones, bet kuriuo atveju tai būtų reklama mūsų šaliai, nes vis dar yra europiečių, kurie iki šiol nežino, kur yra ta Lietuva. Bičiulių komandai, atvažiavusiai palaikyti mūsų į Helsinkį, ne vieną kartą teko aiškinti einantiems į koncertą Eurovizijos gerbėjams, kokia čia vėliava ir kokia šalis, tačiau kai kurie taip ir liko nesupratę.

Ir dar. Jeigu mes sutiktumėme su mintimi, kad Eurovizijoje dalyvauti reikia, nes tai galimybė mūsų šalies reklamai, man atrodo, kad būtent šiuo atveju reikėtų gerai apgalvoti, kokios reklamos mes sau norime, ką savo pasirodymu pasakysime Europai?

Pavyzdžiui, girdėjau nemažai lietuvių atsiliepimų, kad, jei jiems atstovautų Verka Serdiučka ir laimėtų, jiems būtų gėda.

Toks šūkis skambėjo nuo pat šių metų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos pradžios. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mums užėmus 21 vietą finale bendras tautos verdiktas buvo: “Gėdos nepadarė”. Be galo esu dėkoju tiems žmonėms, kurie 11 valandą vakaro nepatingėjo atvažiuoti pasitikti mūsų grupės oro uoste su gėlėmis ir padėkoti už gerą pasirodymą, kurie iki šiol mane stabdo gatvėje ir dėkoja už gražią dainą. Nes tai mums yra žymiai daugiau, negu “negėda”.

Sovietinė priespauda užaugino mumyse baimę, kad klysti yra negerai, kad reikšti savo nuomonę yra pavojinga, vadinasi, geriau išvis jos neturėti; kad jeigu jau nori išsiskirti, tai reikia iššokti aukščiau už visus.

Šiuo atžvilgiu man labiau imponuoja viena JAV puoselėjamų vertybių – tai pagarba sau ir gebėjimas vertinti save ne pagal kitų rezultatus, o pagal asmenines galimybes ir pažangą (beje, dabar Europos Sąjungos švietimo sistemoje skiepyti šį požiūrį nuo vaikystės yra vienas pagrindinių siekių). Ir jei komanda pralaimi, galima pasakyti: „Kita komanda buvo stipresnė” užuot dejavus: „Ech, amžinai mes „lūzeriai”.

Taigi, jeigu atstovus „Eurovizijai“ mes vis dar renkame patys, kodėl mums turėtų būti dėl jų gėda?

Baigdama ilgus savo pamąstymus, norėčiau dar kartą pasakyti – man atrodo, neverta spėlioti, ko reikia Eurovizijai. Kad ir labai žiūrimas šis renginys, jis nėra didesnė reklama mūsų šaliai už V.Aleknos olimpinį ir pasaulio auksą arba V.Urmanavičiūtės pripažinimą. Paklauskime savęsi, ko mums patiems iš tos Eurovizijos reikia?

Aš, pavyzdžiui, vis dar noriu „matyti“ muziką, tai jei vėl eičiau į tą konkursą, eičiau su muzika – tai mano kelias. Ir jei sako, kad Aistė Smilgevičiūtė turėjo nuostabią dainą ir puikiai ją atliko, bet aplenkė laiką, todėl liko nepastebėta,i aš dėl to ne liūdžiu, o džiaugiuosi, nes kai ir vėl žiūriu jos pasirodymą Eurovizijoje, iki šiol šiurpas per kūną eina – taip gražu ir stipru. Ir nė kiek ta daina nepaseno, ir vieta man visai nesvarbi.

Kas nors kitas ateis į šį konkursą su kitomis mintimis – kiekvienam savas kelias, tik svarbu, kad jis žinotų, kodėl ir kam tai daro, ir tikėtų savimi. Ir svarbu, kad mes rinkdami irgi tikėtumėme savimi. Ir tada mūsų atstovas visada bus mums tinkamas.