Prasideda ir naujos, artimesnės Europos civilizacijai istorinio tapatumo paieškos. Šiemet Seime iškilmingai paminėta 1791 metų gegužės 3-iosios sukaktis sukėlė diskusijų audrą, nerimstančią iki šiol. Nuogąstaujama, kad sureikšminimas dokumento, pagal kurį Abiejų Tautų Respublika (Lenkijos Karūna ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė) tapo vienalyte valstybe, menkina lietuvių tautos vaidmenį. Tačiau dalis intelektualų mano, jog Lietuvai reikia atsisakyti siauro etninio požiūrio į istoriją ir taikytis prie naujų, globalistinių pilietinės sąmonės standartų.
Apie dramatišką tautinės savimonės lūžį, vertybių perkainojimą, visuomenės mąstysenos sandūrą praeityje ir dabar kalbame su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, istoriku Egidijumi Aleksandravičiumi.
* * *
- Istorikai seniai žinojo, kad 1791 metų Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios konstitucija buvo pažangią ano meto mintį išreiškęs manifestas, nors anaiptol ne toks radikalus, kaip JAV Nepriklausomybės deklaracija bei Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Tačiau kodėl politikai tik pastaruoju metu ėmėsi veiksmų paversti tą įvykį ir lietuvių tautos istorijos, politinės brandos savastimi?
- Lietuvos tapsmas neatsiejama Europos civilizacijos dalimi iškėlė būtinybę pakeisti vertybinius istorinės savimonės akcentus. Dabarties procesai provokuoja pertvarkyti tautiškumo, istorijos ir valstybės suvokimo gaires, susmaigstytas nuo XIX a. tautinio atgimimo laikų, tvirtai įkaltas į lietuvių nacionalinę savimonę tarpukario Lietuvos Respublikos laikais.
Tačiau aš skeptiškai žiūriu į tokią mūsų politinio elito poziciją: įskiepyti naujas vertybes politiniais, administraciniais sprendimais. Istorinė sąmonė, jos vertybės susiformavo dešimtmečiais, šimtmečiais.
Siekis ją pakeisti nuspalvinus raudonai dar vieną datą kalendoriuje – juokingas.
- Kaip susiformavo šis dramatiškas istorinės sąmonės lūžis?
- Tarpukario Lietuvos Respublika tautinio atgimimo tendencijų pagrindu tapo „etnolingvistine valstybe“ – tauta suvokiama kaip etninė-genetinė, kalbinė-kultūrinė visuma. Anksčiau lietuvis buvo suvokiamas kaip politinis-pilietinis subjektas: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojas, pilietis. Nesvarbu, kokia kalba jis kalbėjo ir iš kokio etnoso buvo kilęs. Ir pirmiausia, aišku, bajoras. O didžioji dalis bajorų, kaip žinome, kalbėjo lenkiškai. Bet save jie suvokė esant lietuviais, buvo Lietuvos patriotai.
Tačiau nuo XIX a. tautinis atgimimas pasuka kita, etnokultūrine linkme. 1918-ųjų vasarį pradėta kurti ir sukurta tautinė valstybė, kurioje tauta suvokiama ne kaip politinė, o kaip etnolingvistinė bendrija, susieta vienodais kultūriniais ir genetiniais saitais.
Pavyzdžiui, tokios asmenybės, kaip LDK didikai Chodkevičiai, Sapiegos, XIX a. poetas Adomas Mickevičius, XX a. intelektualas Česlovas Milošas – jų Tėvynė irgi Lietuva, jie lietuviai pilietine prasme, nors kalbėjo lenkiškai.
Bet kai lietuvio etninė samprata tapo standartu, tokios istorinės reikšmės asmenybės atsidūrė anapus tautinės savivokos lauko. Laimėję lietuvių kalbą kaip valstybinę, kaip pagrindinį politinės sklaidos įrankį, atsisakėme didžiulio turto, atidavėme jį lenkams, baltarusiams.
- Vadinasi, etninė lietuviškumo samprata nebetinkama ir ją reikia keisti?
- Ne taip viskas paprasta. Aš – už civilizacinę, pilietinę valstybės ir tautos sampratą.
Tačiau mūsų kartos visuomenės sąmonėje etnokultūrinis pradas tebevyrauja, ir šią poziciją reikia gerbti. Mes esame 1918-ųjų vasario 16-osios, o ne 1791-ųjų gegužės 3-iosios vaikai.
Savaip simboliškas faktas, kad šių laikų Lietuvos valdžia daugiau dėmesio ir lėšų skyrė ne Kauno Prisikėlimo bažnyčiai atstatyti, o Valdovų rūmams Vilniuje. Nors Prisikėlimo bažnyčia daug reikšmingesnė lietuvių istorinei sąmonei – juk Valdovų rūmai simbolizuoja nebesavarankišką Lietuvą.
Yra net manančių, jog į Prisikėlimo bažnyčią centrinė valdžia numojo ranka ir todėl, kad ji – Kaune...
- Kaunui ypač reikšmingi buvo 1920 – 1940 metai, kai jis tapo laikinąja sostine ir europiniu miestu pagal ano meto standartus. Jūs esate ne kartą pareiškęs savo susižavėjimą šiuo laikotarpiu. Kuo gi jis ypatingas?
- Laikotarpis, suspaustas tarp dviejų pasaulinių karų, žavus savo polėkiais, veržlumu, imlumu naujovėms.
Žmonės tapo atviresni, laisvesni, bet dar ne pasileidę, kaip dabar. Tai buvo ir paradoksų laikai: iš vienos pusės Rytų Europoje kuriasi naujos valstybės, iš kitos – suveši diktatūros, totalitarizmas.
Tais laikais Kaunas įsiveržia į priekį, nes tampa laikinąja sostine. Tačiau dabar nedera istorinio tapatumo grįsti faktu, kad Kaunas tapo laikinąja sostine. Juk tai primena traumą – Vilniaus netektį. Gal viena iš priežasčių, kodėl į kauniečius skersakiuojama: jie pernelyg įsikibę į laikinosios sostinės viziją.
Negi reikia vėl atiduoti Vilnių lenkams, kad Kaunas suklestėtų? Nesąmonė.
Tegul kauniečiai didžiuojasi ne tuo, kad Kaunas tarpukariu buvo laikinoji sostinė, o anuomet labai gražiu, jaunatvišku miestu, kuriame telkėsi šalies intelektualinis žiedynas, kunkuliavo kūrybinė dvasia.
- Tačiau gal kauniečių prisirišimas prie tarpukario šlovės laikų tėra deklaratyvūs plepalai? Juk nei politikai, nei menininkų bendruomenė neišsaugojo Mažojo Paryžiaus simbolių: „Konrado“ kavinės, „Metropolio“ interjero.
- Kauno menininkai moka tik verkti, kad valdžia pinigų per mažai duoda. O su politikais bėda visoje Lietuvoje. Kaune tik gal ypač išryškėja politinė destrukcija ir ištižimas. Trūksta normalaus žmogaus ryšio su žmogumi.
Daugelis miesto politikų vadovaujasi pačiu primityviausiu pavydo principu: viskas, ką sugalvojau ne aš, ne mano partija, yra blogai ir reikia stoti prieš. Vadovaujamasi principu: geriau savas niekšas, nei svetimas doruolis. Todėl Kaune neįmanoma nieko reikšminga padaryti miesto labui.
Lyginimas tarpukario ir dabarties politikų būtų pastarųjų nenaudai.
Anuomet irgi vyko įnirtingos žodinės kautynės, tačiau buvo kaunamasi dėl idėjų, principų, bet žmogaus, kaip asmens, orumas buvo gerbiamas .
- Jeigu Kauno negalima laikyti visaverčiu miestu, tai Vilnius jau nusipelno tokio vardo?
Juk kosmopolitiniam mentalitetui Vilnius artimesnis nei „tautiškasis“ Kaunas?
- Vilnius irgi dar nėra tikras miestas klasikine europine prasme. Jo visa didybė remiasi tuo, kad čia sutelkta 70 procentų visų šalies pinigų.
Vilnius, mano akimis žiūrint, yra dar agrariškai mąstančios šalies ūkio pagrindinis dvaras. Toks tarsi „stogas“.
Apskritai Vilnius būtų labai žavus, jeigu... ne vilniečiai.
Aš turiu omenyje „neofitus“ – tokius pačius mužikus „iš runkelių lauko“, atkakusius iš kaimo į Vilnių, vėliau vaikščiojančius po tą patį kaimą užriesta nosimi: „Fi, kaip čia smirdi!“
Komunistinės ir pokomunistinės visuomenės dirvoje išaugusios kartos nelengvai ir kartais skausmingai išgyvena modernios pilietinės sąmonės gimimą.
Procesas gali būti ilgas, ir „elito“ pastangos juo manipuliuoti pagal esamojo meto konjunktūrą – ne visada vaisingos.