Moterų gyvenimas - lyg siaubo filmas

„Lavonų namas“ - taip kraupiai panevėžiečiai jau spėjo pakrikštyti nediduką medinį geltonai dažytą namelį Stoties gatvėje.

Praeitą savaitę jame buvo rasti dviejų negyvų moterų kūnai. Tai sukėlė siaubą ir įvairiausių kalbų, nes nieko panašaus Panevėžyje iki šiol dar nebuvo nutikę.

Name rastas prieš keturis mėnesius mirusios 43 metų Rasos Varaškevičiūtės lavonas ir net ketverius metus kambaryje, lovoje, gulėję jos motinos Onos Varaškevičienės palaikai.

Šis skeletas lovoje gulėjo su visais drabužiais, o galva buvo dengta skarele.

Kada tiksliai ir nuo ko mirė moterys, dar aiškinasi teismo medicinos ekspertai.

Velionių giminės kelia įvairias moterų mirties priežasčių versijas, spėlioja, ar negalėjo tai būti ir gudriai suplanuota žmogžudystė.

„Kodėl, radus pirmą lavoną, net nežinant, nuo ko moteris mirė, prasidėjo skubus namo valymas? Atvažiavom kitą dieną prie namo pažiūrėti - langai atlapi, durys atlapos, lauke stovi šiukšlių konteineris ir vyrai viską iš namo tempia.

Kaip man dabar palaidoti veliones? Kapinių vedėja reikalauja mirusiųjų gimimų liudijimų. O iš kur juos paimsim, jei visas velionių turtas dabar priklauso svetimam vyrui, kuris jau kitą dieną viską suvertė į šiukšlių konteinerius?

Kodėl policija namą užplombavo tik trečią dieną, kai vieta, kur rasta negyvėlė, jau buvo ištrypta, išvaikščiota ir išvalyta?“ - atsainiu policijos pareigūnų požiūriu radus dviejų moterų lavonus stebėjosi Zita Likpetrienė, viena iš velionių giminaičių.

Aplinkinių namų gyventojai prie tragedijos vietos net artintis nenori, o jų šunys į tą pusę atsisukę loja iki apsiputojimo.

Gretimų gatvių berniūkščiai vienas kitą gąsdina kraupiais pasakojimais apie žmogienos prisiėdusias žiurkes, kurios dabar gali įsigraužti į bet kurį namą.

Tragedijos vieta ir mirusių moterų gyvenimo būdas kasdien vis labiau apauga keistais pasakojimais.

Velionių giminaičiai su „Panevėžio rytu“ pasidalijo šiurpiomis spėlionėmis. Jų manymu, R.Varaškevičiūtė galėjo būti nužudyta ir specialiai palikta, kad kuo labiau suirtų palaikai.

Tokios mintys jiems kilo sužinojus, jog visą gyvenimą svetimų žmonių vengusi, uždarumu bei keistu gyvenimo būdu garsėjusi R.Varaškevičiūtė staiga nei iš šio, nei iš to jai priklausančią namo dalį ir žemę padovanojo visiškai svetimam vyriškiui.

Mirusiųjų giminės su nekantrumu laukia teismo ekspertų išvadų apie R.Varaškevičiūtės mirties priežastis.

„Pati ji tikrai jokių dokumentų negalėjo tvarkyti - savų neprisileisdavo, o ką jau kalbėti apie svetimus.

Gal ją kas mergino, gal suviliojo kaip moterį? Ne paslaptis, kad tokio amžiaus, ypač kai galva ne visai tvarkoj, seksualiniai poreikiai būna suaktyvėję.

Ir kaip ji galėjo nei iš šio, nei iš to mirti? Juk buvo sveika, stipri, gana jauna. Kai tik padovanojo namą, tai ir mirė“, - svarstė ir keistus įvykius gretino giminaičiai.

Tragiškas motinos ir dukters likimas aikštėn iškilo užėjus karščiams. Gretimų privačių namų kaimynai nuo namelio, stovinčio prie pat gatvės, ėmė justi šleikštų, sunkiai pakeliamą dvoką.

Įtarę, kad neprižiūrėto namo dalies savininkėms galėjo kažkas nutikti, jie išlaužė duris. Vaizdas pribloškė. Nedidukė virtuvėlė ir spinta pertverta kambario patalpa buvo užgriozdinta šiukšlėmis, o ant jų susmukęs gulėjo R.Varaškevičiūtės kūnas.

Šiurpią namelio tylą drumstė tik vienodai dudenantis televizorius, kuris taip ir veikė visus šiuos keturis mėnesius be pertraukos.

Moterį atpažinti įmanoma buvo tik iš aprangos, nes palaikai jau buvo smarkiai apirę, veido oda nusmukusi, rankų pirštai apgraužti žiurkių.

Po poros dienų šiukšlių kuopti pasamdyti vyrai sustingo iš nuostabos, kai atkapstę kelią iki senovinės lovos joje rado dar vieną, beveik sudūlėjusį skeletą - 88 metų Onos Varaškevičienės lavoną.

Išgirdę įtarimus, kad jaunoji namo šeimininkė iš gyvenimo pasitraukti galėjo ne natūralia mirtimi, nutarėme dar kartą aplankyti kaimynus, pasikalbėti su artimesniais ir tolimesniais giminaičiais, išsiaiškinti, kaip gyveno beveik su niekuo nebendravusios ir taip neįprastai mirusios moterys.

Žinojome, kad išvežę lavonus policininkai užplombavo langus ir duris.

Šio trečiadienio popietę geltonojo namelio langai jau buvo atlapi, įspraustas tarp krūmų, vienu galu gatvėje, kitu prie pat durų stovėjo didžiulis geležinis šiukšlių konteineris, o du vyrai į jį metė iš vidaus išnešamą šlamštą.

Vienas vyras tuojau pat spruko į lauką, teisindamasis, jog čia paprašytas tik žolę nupjauti. Kitas atrodė kiek drąsesnis, prisipažino esąs tas, kuris rado senosios skeletą.

„Iš pradžių galvojau, kad šiukšlių maišas, o pakėlęs pamačiau žmogaus griaučius. Kaukolė dar su skaryte aprišta buvo. Niekad gyvenime tokio lavono nebuvau čiupinėjęs“, - nemalonius pojūčius prisiminė dabar šiukšles iš namelio kuopiantis darbininkas.

Vyrai pasakė, kad dirbti juos čia pasamdė šios namo dalies šeimininkas, nekilnojamojo turto agentūros „Asimonas“ savininkas Kęstutis Krikščiūnas. Rytą šeimininkas čia irgi sukiojosi, nurodinėjo, ką mesti, ką palikti, tik dabar trumpam kažkur išvažiavęs.

Patalpos atrodė jau beveik iškuoptos.

Ant senovinės lovos, kurioje senoji šeimininkė gulėjo pavirtusi į mumiją, buvo sukrautos kėdės. Galvūgalyje kabėjo įrėminta šeimos nuotrauka: vyras, moteris ir maža mergaitė vidury.

Kambarį per pusę dalino sena gero medžio spinta, palei sieną stovėjo drožinėtais stalčiais komoda, kitapus spintos - senovinis, dar visai padorus bufetas.

Iš likusių baldų galima buvo spėti, kad labai seniai ši šeima gyveno gan pasiturinčiai.

Visiškai mažutės virtuvėlės dalį užėmė krosnis. Čia buvo prikrauta įvairiausių emaliuotų puodų, plastmasinių dubenų, kibirų, ritinys storos pakulinės virvės ir kitokių virtuvės rakandų.

„Kai pasamdė iškuopt, čia šiukšlių buvo iki pažastų, net sofos nesimatė“, - įspūdžiais dalijosi vienas talkininkas.

Per atlapotus namelio langus buvo matyti lyg džiunglėse suvešėjusios žolės, jose kūpsojo kelios krūvos raudonų plytų, tarsi kas būtų ruošęsis statyboms.

Vyrai pasigyrė, kad iš tokio nedidelio nameliuko jau išvežė tris konteinerius šlamšto, dabar krauna ketvirtąjį. Konteineryje, ant šiukšlių krūvos, kūpsojo kelios knygos, mokykliniai vadovėliai ir sąsiuviniai.

Arčiau ar kiek tolėliau gyvenantys kaimynai pasakyti apie veliones beveik nieko negalėjo. Sako, šios buvusios labai uždaros, nedraugingos, su niekuo nesikalbėdavusios, nesibičiuliaudavusios.

Čia gimęs ir augęs R.Varaškevičiūtės bendraamžis negalėjo net pasakyti, kokią mokyklą toji lankė, mat nei būdama vaikas, nei paauglė su gatvės kaimynais nežaisdavo, kieme jos visai net nesimatydavo.

„Gaila būdavo žiūrėti, viskas apleista, vienos moterys, kartais pasisiūlydavome padėti, malkas sukapoti ar panašiai, bet jos gindavosi nuo bet kokios pagalbos, atstumdavo, nepriimdavo jokio kaimynų geranoriškumo“, - apie keistas geltonojo namo gyventojas pasakojo vyriškis.

Teiraujuosi, o kaip duktė ir motina sutardavo su giminaičiais, su antrosios namo pusės savininkais?

„Kai tik pasirodydavo čia giminės, išgirsdavome rietenas. Riedavosi dėl turto, dėl ko gi daugiau? Dėl namelio ir žemės dalybų“, - labai nenoriai kelis žodžius šia tema tarstelėjo pašnekovas.

Kad keli mėnesiai niekas nebevarsto namelio durų, kaimynai pastebėjo, bet nesistebėjo.

R.Varaškevičiūtė jau prieš metus buvo prasitarusi, jog galbūt giminaičiai nupirks iš jos šią namo dalį ir ji išsikraustys, gal nusipirks butą. Besiteiraujantiesiems, kaip laikosi jos motina, Rasa atšaudavo, kad gerai.

Vėliau R.Varaškevičiūtė apie buto pirkimą nebešnekėjo, tik paminėjo kažkokį vyrą, žadėjusį duoti 5 tūkstančius litų.

„Kas ten žino, davė jai kas tuos pinigus ar ne, bet prieš Naujuosius metus ji jau knaisiodavosi šiukšlių konteineriuose ir ten ieškodavo maisto“, - apie varganą moters buitį pasakojo kaimynai.

Giminės apie R.Varaškevičiūtę pasakojo dvejopai. Sako, jau nuo pat vaikystės buvo matyti, kad mergaitė ne tokia kaip kiti vaikai, daug tylesnė. Būdavo, kur motina pasodina, ten ir sėdi ištisas valandas.

Tačiau ji turėjo labai gerą atmintį, žinojo ne tik visos plačios giminės vardus, pavardes, bet ir visų gimimo datas.

O.Varaškevičienė su vyru Juozu ir trejų metų vienturte dukra Rasa į Panevėžį atsikraustė prieš keturis dešimtmečius.

Iki tol šeima gyveno Linkuvoje.

Giminės prisiminė, kad kai Ona tėvams pasisakė tekėsianti už Juozo, pritarimo nesulaukė, visi stengėsi darbščią, tvarkingą, su tėvais iš tremties sugrįžusią ir jau 45 metus perkopusią moterį nuo tokio žingsnio atkalbėti, mat išrinktasis, švelniai sakant, elgdavosi lyg maišu trenktas. Giminės spėja, kad šia prasme Rasa atsigimė į tėvą.

Tėvų barimas nepadėjo, Ona ištekėjo, būdama 47 metų pagimdė Rasą.

Kai mergaitė ūgtelėjo, Onos sesuo, su vyru gyvenusi Panevėžyje, tame pat name, kur sukasi dabartiniai įvykiai, pasikvietė ją į miestą, žadėjo užleisti dalį namo ir padėti auginti vaiką.

Taip Varaškevičiai ir įsikūrė giminaitės name. O.Varaškevičienė dirbo per kelis darbus: spirito fabrike prie mielių ir sporto rūmuose valydavo baseinus. Jos vyras niekada niekur nebedirbo, gyveno žmonos išlaikomas.

Po kelerių metų mirė O.Varaškevičienės vyras. Netyčia išgėrė kažkokio skysčio.

Netrukus elektra nutrenkė sesers vyrą, po pusmečio pasimirė ir sesuo nuo insulto. Prieš mirtį dar spėjo sutvarkyti palikimo reikalus.

Pusę namelio, kuriame gyveno O.Varaškevičienė su dukra, jai ir užrašė, o kitą pusę, kur gyveno ji, testamentu paliko broliui. Dabar šioji dalis priklauso jau trečiai paveldėtojų kartai.

Panevėžyje gyvenančią šeimą aplankydavę giminės netruko pastebėti, kad Rasa yra keistas vaikas, o ir tėvo elgesys su dukra buvo neįprastas, nes jis mergaitę rišdavo prie stalo kojos.

Rasa buvo liekna, išvaizdi, tamsiaplaukė panelė. Anot giminaičių, keistumai jai užeidavo periodiškai, ji tarsi puldavo į depresiją. Vieną minutę būdavo vienokia, kitą - jau kitokia.

Vienu metu, kai antroje namo pusėje gyveno Z.Likpetrienė su šeima, Rasa visiškai nebendraudavo nei su panašaus amžiaus giminaičiais, nei su vyresniaisiais. Grįžusi namo, lyg pelytė įsmukdavo pro savo duris.

Giminės spėlioja, kad Rasa galbūt net buvo įstojusi neakivaizdžiai universitete studijuoti teisės. Kelerius metus antroje namo pusėje gyvenę giminės bendroje pašto dėžutėje rasdavo R.Varaškevičiūtei adresuotus laiškus iš Vilniaus, iš Teisės fakulteto.

Kuo toliau, tuo labiau Rasa šalinosi giminaičių. Jei iš kaimo atvažiavusios tetos atveždavo medaus, kiaušinių ar kitokių maisto produktų, ji prie gėrybių nesiliesdavo, sakydavo, kad viskas gali būti užnuodyta.

Kai Rasa nematydavo, senoji O.Varaškevičienė gimines ir obuoliais, ir arbata pavaišindavo, bet kai duktė būdavo gretimais, nedrįsdavo nieko duoti.

Rasa dar labiau nepasitikėjo svetimais. Pamačiusi kaimynus, bėgdavo į kitą gatvės pusę, kad tik nereikėtų sveikintis.

Vienu metu R.Varaškevičiūtė buvo įsidarbinusi vaikų darželyje, vėliau bibliotekoje. Tačiau dirbo labai neilgai. Abi moterys gyveno iš O.Varaškevičienės pensijos.

„Dar šį rudenį ją buvau sutikusi prie „Klevo“, atrodė kaip visad sveika ir stipri. Paklausiau, kaip laikosi mama, tarstelėjo, kad gerai, ir spruko į šoną“, - pasakojo viena iš velionės tetų Z.Likpetrienė.

Anot giminaičių, O.Varaškevičienė su dukra buvo nepatenkintos tokiomis namo dalybomis, jos tikėjosi, kad antrosios namo dalies paveldėtojas savo valdą pagaliau užrašys joms.

Kai namo bendrasavininkiai ėmė ruoštis naujoms statyboms, moterys tam pasipriešino, nedavė sutikimo, todėl supirktų plytų krūvos ir liko dūlėti žolėse. Antrosios namo pusės savininkai dėl to per daug nesuko galvos ir išsikraustė gyventi į Lavėnus, tad keliolika metų tos patalpos stovėjo tuščios.

Vėliau, kai trečioji paveldėtojų karta ėmė po truputį tvarkyti jiems priklausantį namo galą, užsimezgė šiek tiek šiltesni santykiai ir su namo bendrasavininke Rasa.

Pastaroji jiems pasakiusi, jog norėtų iš čia išsikraustyti, ir bendrasavininkiai pasisiūlė nupirkti jų namo dalį.

Kad nė viena pusė nesijaustų apgauta, visi drauge nuėjo į pirmą pasitaikiusią nekilnojamojo turto agentūrą. Tai buvo Kranto gatvėje įsikūrusi agentūra „Asimonas“. Darbuotojai paklojo ant stalo valdų popierius ir pasiteiravo, kiek kainuotų parduodamas turtas.

„Mums ta moteris ėmė kalbėti, kad čia žemė brangi, kad tokioje vietoje gali būti komercinės statybos ir panašiai“, - žygius dėl turtų prisiminė giminaitė.

Anot velionės giminaičių, nuo šios akimirkos ir pradėjo dėtis nesuprantami dalykai.

Dėl namo dalies pirkimo su R.Varaškevičiūte sutarę giminaičiai iš banko pasiėmė paskolą, nes neturėjo reikiamos sumos.

Sutartą dieną ir pirkėjai, ir pardavėjai turėjo susitikti registrų centre, kur sandoris turėjo įvykti be tarpininkų.

Čia giminaičiai patyrė šoką. Į susitikimą R.Varaškevičiūtė atbėgo suplukusi ir pasakė, kad nieko iš jų susitarimo nebus, nes ji nebėra savo namo šeimininkė, o tik nuomininkė.

Ko nors daugiau aiškinti R.Varaškevičiūtė nenorėjo, tik neaiškiai numykė, esą jos turtas dabar priklauso vienam vyrui, nes viską jam padovanojusi, o jis leidęs jai tame name gyventi, kiek norės.

Po šio nutikimo dėdė ir kiti giminaičiai bandė aplankyti R.Varaškevičiūtę ir iš jos pačios sužinoti, kaip nutiko, kad ji staiga liko kaip stovi, pagaliau, ką šiuo klausimu galvoja senoji O.Varaškevičienė.

Tačiau giminės rasdavo ant namelio durų tik kabančią spyną.

„Aš ne kartą Rasą buvau sutikusi Kranto, paskui Tulpių gatvėje, tad spėliojau, gal tas vyras, kuriam ji turtą padovanojo, jai kokį butuką ten nupirko, gal ji su motina išsikraustė slapčia, dėl to ir spyna ant namo durų visad kabo“, - pasakojo Z.Likpetrienė.

Kita giminaitė prisiminė labai keistus įvykius, nutikusius po to, kai buvo rasti R.Varaškevičiūtės palaikai.

Tą kartą į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai ir abiejų namo pusių savininkai, aplinkui būriavosi smalsūs gretimų gatvių gyventojai.

Tada R.Varaškevičiūtės giminės pirmą kartą ir pamatė paslaptingąjį vyriškį, kuriam moteris prieš mirtį dovanojo visą savo turtą.

Paaiškėjo, kad naujuoju namo dalies savininku yra nekilnojamojo turto agentūros „Asimonas“ savininkas K.Krikščiūnas.

Anot giminaičių, vyras tada jiems pasakė, kad R.Varaškevičiūtė sirgo vėžiu, bet ji pati to neva nežinojusi. Esą apie moters ligą gydytojai pasakę tik jam.

„Baisiai nustebau, kaip čia taip galėjo būti, kad Rasa su visai svetimu žmogumi ėjo pas daktarus? Ir kad gydytojai svetimam pasakė diagnozę. Negirdėtas dalykas.

Tada pagalvojau, jei jau žinojai, kad ji serga, ir buvai dovanų gavęs namą su žeme, tai kodėl nesusirūpinai, kodėl kelis mėnesius ligonė iš namų neišeina? Gal ji skausmuose kamuojasi? Gal jai vaistų reikia?“ - kai kurių dalykų negalėjo suprasti giminaitė.

Žmonės prisiminė, kad naujasis namo dalies savininkas yra jiems sakęs, esą periodiškai R.Varaškevičiūtei atveždavo maisto. Kažkas net yra matęs jį įeinantį į namą su maisto produktų maišeliu.

Tačiau paaiškėjus, kad namo savininkė keli mėnesiai gulėjo namie negyva, kaimynai kraipė iš nuostabos galvas, kodėl neva žinojęs apie sunkią ligą ir šelpęs maistu savo geradarę vyriškis nė karto pro langą nežvilgtelėjo radęs užrakintas duris.

„Čia viskas labai painu. Aiškiai psichikos problemų turinti moteris padovanoja kažkokiam nepažįstamajam namą ir staiga miršta. Nesvarbu, kad oficialiai nenustatyta jos nervų liga, ji dėl to į gydytojus niekad nesikreipė, bet argi normalus žmogus kelerius metus gyvens šalia motinos lavono?

Ją, vienturtę, motina taip mylėjo, o duktė jos net nepalaidojo. Mūsų giminė bendraujanti, draugiška, visi protingi, nieko panašaus į Rasą daugiau nėra. Šitokią gėdą užtraukė“, - ašaras braukė Z.Likpetrienė.

Po poros valandų dar kartą prasukome pro turto dalybų intrigomis apipintą namelį Stoties gatvėje.

Šiukšlių konteineris jau buvo prikrautas iki viršaus, name tebesidarbavo tie patys vyriškiai, o aplinkui vaikščiojo įdegęs, baltais marškiniais ir kostiuminėmis kelnėmis dėvintis žmogus.

Pasilabinę pasiteiravome, gal jis esąs šio namo savininkas, kurio kaip tik ir ieškome.

Vyriškis užtikrino, jog tikrai ne. Jis neva čia yra pasamdytas valymo darbams. Iš kišenės išsitraukęs mobilųjį telefoną, apsisuko ir nuėjo šaligatviu tolyn.

Dar kartą kyštelėjau galvą namo vidun, ten tebeplušėjo darbininkai. Pasiteiravau, kažin kur nuėjo gražusis ponas.

„Tai, matyt, į savo mašiną“, - paupio link mostelėjo šie.

Ten puikavosi agentūros „Asimonas“ automobilis su visais reklaminiais lipdukais. Neliko abejonių, kad ką tik kalbintas vyras apsimetė esąs ne tas žmogus.

Dar kartą atėjau prie namo, kur jau buvo grįžęs ir K.Krikščiūnas. Nusistebėjau, kodėl šis apsimetinėja, ir paprašiau atsakyti į kelis klausimus.

Kaip atsitiko, kad kartą į nekilnojamojo turto agentūrą koją įkėlusi moteris staiga jos savininkui dovanojo namą ir žemę miesto centre?

„Aš su jumis nekalbėsiu, nieko nekomentuosiu, neturiu jums ką pasakyti“, - nuo bet kokių klausimų gynėsi K.Krikščiūnas.

Pasiteiravus, kaip jis sugebėjo prisijaukinti su svetimais nebendravusią, keisto ir uždaro būdo R.Varaškevičiūtę, ir pasakius, kad giminėms labiausiai ir rūpi tai išsiaiškinti, K.Krikščiūnas mestelėjo frazę, jog giminės nieko neras.

„Ateikit pas mane po pusmečio, kai viskas aprims, jie ieškos, ieškos ir nieko neras, tada ir pasikalbėsim“, - paslaptingai atsakė K.Krikščiūnas.