Žinoma, galime džiaugtis, kad Lietuva apskritai sugrįžo į pasaulio pripažintų valstybių žemėlapį. Džiaugtis, kad tol, kol nesubyrėjo Europos Sąjunga ir NATO, esame laisvojo pasaulio dalis. Atsiremdami būtent į šią realybę, galėtume pradėti be baimės (ir be pykčio) modeliuoti savo tautos ir valstybės ateitį.
Galėtume, bet negalime. Ir ne tik dėl mūsų valstybės geopolitinės padėties, bet ir todėl, kad didelė dalis visuomenės ir politinio elito vis dar negali patikėti, kad Lietuva - jau Europos Sąjungoje. Atrodo, kad vis dar jaučiamės taip pat nesaugiai, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą, kuomet trys Baltijos valstybės buvo vertinamos kaip laikinos „buferinės“ zonos, reikalingos Rytų ir Vakarų kaimynėms tik tiek, kiek mūsų sąskaita gali papildyti savo teritorijas.
Mūsų sampratą apie dabarties pasaulį tarsi užkodavo trumpa ir liūdnai pasibaigusi tarpukario Lietuvos valstybės gyvavimo istorija. Istorija, kuri, skirtingai nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar monarchinės Abiejų Tautų Respublikos istorijos, iki šiol gyva mūsų pačių gyvenimuose ir likimuose.
Gal todėl ir mūsų politinis ir visuomenės elitas, turintis ambicijų formuoti Lietuvos užsienio politiką, vis dar bando spręsti dilemą, kur mums eiti - į Rytus ar į Vakarus? Ir graužiasi, kad vis dar esame nepakankamai vakarietiški, kad mūsų visuomenė, verslas, demokratinė sistema ir kultūra neatitinka „vakarietiškų standartų“. Tiesa, dažniausiai tas dūsaujantis elitas graužia ne tiek save, nes mano esąs jau vakarietiškas, bet kitus.
Raginimai kuo greičiau „ištirpti“ Europos Sąjungoje, neeikvoti jėgų ir kuklių šalies išteklių Rytų politikai, nedraugauti su „ubagais“, o tapti ramia auksine Briuselio provincija, atspindi norą kuo toliau „pabėgti“ nuo savo posovietinių kaimynų. Tačiau kas gali garantuoti, kad net sutelkus pagrindinius užsienio politikos instrumentus ir pajėgas Briuselyje ir Vašingtone, Londone, Berlyne ir Paryžiuje, pabėgsime nuo problemų, kurias mums kelia realūs kaimynai už ES ir NATO sienos?
Pakanka prisiminti Estiją, kurios romi užsienio politika, orientuota daugiausia į šalies įvaizdžio kūrimą, pavydžiai pateikiama kaip pavyzdys Lietuvai.
Tačiau iliuziją, kad galima ramiai gyventi prisišliejus prie turtingo kaimyno ir pernelyg aktyviai „nesikišant“ į posovietinės erdvės reikalus, akimirksniu sugriovė riaušės dėl Bronzinio kareivio. Sugriovė ne tik plačiai išreklamuotas e-Vyriausybės pastangas užtikrinti patikimą valstybės funkcionavimą, investavus į valstybės reikalų tvarkymą virtualioje erdvėje, internetinius rinkimus ir kitas modernias naujoves, kurioms nesiryžta net daugiau galimybių turinčios valstybės.
Sugriovė ir įvaizdį, kad valstybė, kuri linkusi patylėti, kai reikia užtarti skriaudžiamus kaimynus, gali puikiai be kitų pagalbos susitvarkyti savo „vidaus reikalus“.
Tačiau pasimokyti iš estų vis dėlto yra ko. Pirmiausia, sugebėjimo vykdyti pasirinktą strategiją – tebūnie tai e-Vyriausybės ar įvaizdžio kūrimo strategija.
Matyt, teisūs tie apžvalgininkai, teigiantys, kad deklaruodama didelius ir svarbius tikslus, Lietuvos politinė valdžia nesugeba jais sudominti visuomenės. Tačiau mažai kas gilinasi, kodėl? Ar ne todėl, kad pats politinis elitas savo kūrybinį įkarštį nukreipia ne tikslams siekti (net jei tie tikslai tarsi aprobuoti bendru sutarimu, jei kalbame apie užsienio politiką), bet geriausiu atveju – ginčams dėl tų tikslų ir amžinam naujų „strategijų“ kūrimui?
Ką jau kalbėti apie tai, kad dėl kiekvienos klaidos, nesėkmės ar tiesiog dėl nesveikos politinės konkurencijos Lietuvos politikai pasiryžę sutrypti vienas kitą ne tik vidaus, bet ir tarptautinėje arenoje.
Pavyzdžiui, kad ir diskusijoje dėl Lietuvos įsitraukimo į demokratijos sklaidą buvusioje sovietinėje erdvėje vis labiau prasimuša balsai, diskutuojantys ne dėl jos prasmės ir esmės, bet keliantys klausimą „kas tai sugalvojo?“
Labiausiai, matyt, kliūva tai, kad garbė paskelbti šią užsienio politikos strategiją 2004 m. teko laikinai prezidento pareigas ėjusiam socialliberalų lyderiui Artūrui Paulauskui, o pati programa, anot vieno komentatoriaus, sukurta „tuomečio užsienio reikalų ministro Antano Valionio aplinkoje“.
Tai labai „lietuviškas“ požiūris: jei idėjas skelbia „ne tie“ politikai, netinka ir idėjos...
Beje, ir dabar Užsienio reikalų ministerijai vėl vadovauja „ne tos“ partijos deleguotas ministras. Ar ne todėl diplomatams kalbant Seime tenka apgailestauti, kad Europos kaimynystės politika, kaip vienas Lietuvos užsienio politikos prioritetų, dar netapo visos valstybės politika? Ar ne todėl bandymai perkelti ją iš Užsienio reikalų ministerijos interesų lauko į valstybinį lygmenį kartais susilaukia netikėtos reakcijos? Ar ne ši užsienio politikos kryptis vis labiau kliūna ir todėl, kad dabar ją vykdo Valdas Adamkus, nors ir kitas, bet vėl „ne tas“ Prezidentas?
Tačiau net ir aršiausiems kritikams sunku rasti argumentų, paneigiančių išryškėjusį Lietuvos vaidmenį per aktyvų angažavimąsi demokratijos sklaidai Rytuose. Tai didina pasitikėjimą Lietuva demokratiniame pasaulyje, nes dabar senosios Europos valstybės nebemoko Lietuvos „patylėti“, o atvirkščiai, dažniau klausia, ką daryti su naujaisiais ES ir NATO kaimynais. Klausia, nes mes geriau juos pažįstame, suprantame ir galime lengviau rasti bendrą kalbą.
Tai puikiai žino ir aktyvios Rytų politikos kritikai, bendraujantys su Vakarų partneriais. Todėl kovojant dėl statuso Lietuvos vidaus politinėje rinkoje jiems nieko kita nelieka, tik koncentruotis į „veikiančius asmenis ir atlikėjus“. Paradoksalu, kad reakcijos į tokią užsienio politikos kryptį susilaukiama ne tik iš „artimojo užsienio“ ( tai natūrali ir prognozuojama reakcija), bet ir iš tų Lietuvos politikų, kurie vidaus rinkoje deklaruoja moralią politiką.
Vargu, ar aktyvios Rytų politikos kritikai Lietuvoje, piktdžiugiškai priekaištaudami tokios politikos iniciatoriams dėl pernelyg didelio dėmesio Ukrainai, Baltarusijai, Pietų Kaukazo valstybėms ir Moldovai, vadovaujasi tik pragmatiniais mūsų valstybės interesais. O jei juos veda naudos valstybei paieškos, verta apskaičiuoti, kas daugiau kainuoja – ar investuoti kartu su Vakarų partneriais į demokratijos sklaidą savo kaimynystėje, ar nieko nedarant laukti, kol stiprėjanti diktatūra Rusijoje investuos į sau palankius režimus savo „įtakos zonoje“.
Be investicijų į demokratiją nebus didelių ir saugių investicijų ir į verslą. Europoje populiarų mitą apie galimybes saugiai plėtoti verslą „stabilios diktatūros“ šalyse sugriovė pati Rusija, sunaikinusi „Jukos“, susodinusi už grotų su Vakarais flirtavusius oligarchus ir gerokai pagadinusi nervus europiečiams, vykdydama užsienio politiką per naftos ir dujų vamzdžius. Jei anksčiau Lietuvoje generuojamos Rytų politikos idėjos, iš tiesų, dažnai Europos Sąjungoje buvo vertinamos skeptiškai, dabar net didžiausi „nesikišimo“ politikos apologetai priversti keisti savo nuostatas. Keisti ne todėl, kad to labai norėtų, bet todėl, kad kitos išeities dar niekas nemato.
Taigi jei norime, kad Lietuva greitkeliu nuvažiuotų į saugesnį ir geresnį gyvenimą Europoje, verta suprasti: į Vakarus galime keliauti ir Rytų ekspresu. Svarbu, kad patys žinotume, kur norime nuvykti.