Nutarta kurti naują partiją – iš savo ir konservatorių statybinių medžiagų.
Dešinėje bręsta nauja politinė jėga? Kada ir kokia?
Vienareikšmiškai atsakyti net į pirmąjį klausimą po šeštadienį įvykusio Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) kongreso būtų tikrai per drąsu.
Nors naująją strategiją išdėstęs V.Stundys išsaugojo pirmininko postą, daugiau kaip trečdalis kongreso dalyvių jo siūlymą sutiko priešiškai.
„Tai absoliučiai nepriimtina idėja krikščionims demokratams“, – kritikavo V.Stundžio strategiją jam pirštinę metęs jaunas teisininkas I.Vėgėlė.
Jį parėmė net 70 iš 200 kongreso dalyvių.
Jau vien šie skaičiai atrodo neįtikimai kitų šalies partijų vadovų rinkimų fone, kai alternatyva vieninteliam teisingam vadui tėra saldūs bučiniai ir liaupsės vadui.
Negana to, net ir dalis kongreso delegatų, balsavusių už V.Stundį, teigė nepritariantys jungtuvėms su konservatoriais.
Krikščionys demokratai vis dar negali atleisti konservatoriams už, jų manymu, atvirąją vardo vagystę – krikščionių demokratų vardą turinčios frakcijos įkūrimą Tėvynės sąjungoje.
Krikščionių demokratų atšalimą santykiuose su konservatoriais didino ir konservatorių nuostata, kad krikščionių demokratų Lietuvoje kaip ir nebėra, todėl dešinieji neturi kito pasirinkimo, kaip tik balsuoti už konservatorius.
Kuris kelias šį kartą modernesnis – laimėtojo V.Stundžio ar jam pralaimėjusio partijos lyderio rinkimus I.Vėgėlės?
Viena vertus, V.Stundžio idėja lyg ir pažangi. Mažiau partijų, mažiau maišaties, o ir pačios partijos – didesnės.
Akivaizdu ir tai, kad dešiniųjų rinkoje abiem partijoms vietos neužteks.
Iš esmės tiek konservatoriai, tiek krikščionys demokratai savo įtaką per kitus Seimo rinkimus gali padidinti tik vieni kitų sąskaita.
Vis dėlto ar verta tiek daug dėmesio skirti krikščionims demokratams, kurie net nebėra parlamentinė partija?
Iš pirmo žvilgsnio gal ir neverta. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad krikščionys demokratai atsigauna, tiesa, daro tai labai lėtai.
Partija turi 100 atstovų 40 iš 60 savivaldybių ir keletą merų postų.
Sudėjus visose savivaldybėse gautus balsus krikščionys demokratai turėtų 5 proc. visos šalies rinkėjų balsų.
Vadinasi, jei nepadarys didelių klaidų, kitąmet Lietuvos krikščionys demokratai galės tikėtis peržengti Seimo rinkimų barjerą.
Regis, tereikia dar šiek tiek pakentėti, ir krikščionys demokratai taps pavojinga alternatyva ne tik konservatoriams, bet ir liberalams, o gal net ir tradiciniams kairiųjų rinkėjams.
Bėda ta, kad kantrybė – silpniausia visų šalies politikų vieta.
Atrodo, ir krikščionių demokratų veikėjams įkyrėjo jau net dvi kadencijas laukti savo laimės valandos toli nuo Vilniaus mūrų, prastai įrengtuose merų ar vicemerų kabinetuose.
Panašiai kažkada neišlaikė Liberalų sąjungos jaunimo nervai, kai iš valdžios troškimo reikalo buvo paskubomis susižieduota ir dar skubiau susituokta su R.Paksu.
Iš tų vedybų liko tik liberalizmo nagai ir ragai.
Klausimas, ar ideologiškai dar egzistuoja konservatoriai, taip pat ne iš piršto laužtas.
Vieni po Tėvynės sąjungos iškaba dirbantys politikai kratosi konservatorių vardo, kiti vadina save politiniais kaliniais, tais pačiais krikščionimis demokratais ar net socialdemokratais.
Tad kas liks Lietuvoje po to, kai krikščionys demokratai ir konservatoriai susijungs į vieną partiją? Politinių ideologijų dykra.
Bet kuriuo atveju I.Vėgėlės teiginys, jog jis netiki, kad iš naujos partijos kūrimo gali išeiti kas nors gero, – ne be pagrindo.
Bet ir vėl: ar politinės ideologijos Lietuvoje dar kam nors reikalingos? Ar apskritai jos Lietuvoje po 1990-ųjų, išskyrus nedidelį politinių keistuolių būrelį, kam nors buvo reikalingos? Ar kada nors ideologijos buvo bent įgijusios tokį statusą, kad jų reikėtų piliečiams?
Partijos vadovo asmenybė, dar pažadų gausa štai jau 15 metų yra neabejotinai svarbesnis reiškinys nei ideologijos.
Po netikėtų krikščionių demokratų kongreso viražų aiškiau tapo tik tai, kad politikai patys nebetiki senojo savo politinio kapitalo išteklių galimybėmis privilioti tiek rinkėjų, kiek būtina gauti valdžią, todėl karštligiškai ieško alternatyvų.
Naujų partijų kūrimas Lietuvoje prasidėjo?