Ką šiuolaikiniame pasaulyje gali nuveikti krikščionių bažnyčios?
Apie tai – „Lietuvos ryto“ pokalbis su Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu.
* * *
- Kaip įvairių konfesijų bažnyčios šiais laikais gali prisidėti skleidžiant europines (krikščioniškąsias) vertybes?
- Bažnyčia gali sėkmingiausiai pasitarnauti visuomenei sakydama tiesą.
Dabar girdime labai daug melo. Melas skleidžiamas tiek apie Dievą, tiek apie žmogų. Kai Bažnyčia į tai atsako sava tiesa, sulaukia daug kritikos. Pasigirsta kaltinimų religiniu ekstremizmu, nors tai tik noras, kad būtų išgirstas Bažnyčios žodis.
Be abejo, Lietuvoje Bažnyčiai nėra lengva. Žmones apėmusi mizantropija, neapykantos ir nepasitikėjimo dvasia.
- Bet Lietuvos visuomenė – mažiau pasaulietiška nei, tarkime, Skandinavijos šalių.
- Labai pasaulietiška ir Lietuva. Tik mūsų šalyje gajesnės religinės tradicijos, kurios turi įtakos žmonių išoriniam elgesiui. Santuoka ar laidotuvės dar siejamos su Bažnyčia. Bet tai nėra stiprus ryšys su Dievu.
Tačiau Lietuvoje atsiranda daugiau žmonių, kurie pasirengę tvirtai ginti savo tikėjimo ir etikos tiesas.
Dabar žmonės, kurie save sieja su Bažnyčia, yra sąmoningesni, geriau žino, kodėl jie tiki Dievu.
Šių žmonių kasdienė veikla svarbiau nei kokios nors skambios programos. O Vakaruose bažnyčios rūpinasi visokiais projektais ir kai kada labiau primena vadybos institucijas nei maldos namus.
Krikščionis pirmiausia turi būti krikščionis savo šeimoje, savo darbe. Tuomet ir pati visuomenė keisis, nes krikščioniškosios vertybės ateis į kasdienį gyvenimą. Tai ir yra Bažnyčios kelias į visuomenę.
- Ar tai, kad dauguma bažnyčių panašėja į vadybos institucijas, nerodo, jog moderniame pasaulyje ir Bažnyčia išgyvena tapatybės krizę?
- Man kyla daug abejonių, kai girdžiu Lietuvoje nuolat kalbant apie tapatybės krizę. Tai lyg ir reikštų, kad anksčiau mūsų šalyje buvo suvokiama savo tapatybė, o dabar šis suvokimas kažkur išgaravo.
Taip nėra. Tapatybės pojūčio Lietuvoje nebuvo ir anksčiau.
- Bet ar pritartumėte požiūriui, kad sovietinės okupacijos laikais krikščionių bažnyčios įstengė būti ištikimos savo paskirčiai?
- Iš tiesų tuomet krikščionių bažnyčios tvirtai gynė savo principus.
Vis dėlto XX amžiuje kone visos krikščioniškosios konfesijos, gal išskyrus stačiatikius, įsileido labai daug liberalaus mąstymo.
Dabar jaučiama, kad kai kurios šios idėjos nelabai tinka Bažnyčiai.
Prisiminkime vadinamąją išlaisvinimo teologiją. Manyčiau, socialinės reformos neturėtų tapti svarbiausiu Bažnyčios rūpesčiu. Išlaisvinimo teologija nebuvo visos Katalikų bažnyčios mokymas, bet tai pavyzdys, kaip Bažnyčiai mėginama įpiršti jai nebūdingą socialinį vaidmenį.
- Ar ir Evangelikų liuteronų bažnyčia mėgina siūlyti panašių socialinės pertvarkos receptų?
- Protestantų bažnyčios, ypač turtingose valstybėse, perėmė kaip savus kone visus socialinės elgsenos modelius, o tai tikėjimą stumia į krizę. Mūsų bažnyčiose nueita net toliau nei Katalikų bažnyčioje.
- Ar tai reiškia, kad protestantų bažnyčios išgyvena stipresnę eroziją?
- Neabejoju, kad protestantų bažnyčios tai patiria stipriau. Jos neturi vieno valdymo centro, todėl kiekvienoje šalyje padėtis skirtinga, bet ten, kur buvo nekritiškai priimti visi liberalių visuomeninių santykių modeliai, išsitrynė gėrio ir blogio samprata.
Pavyzdžiui, vienas vyskupas diskusijoje apie nuodėmės sampratą pareiškė, kad nuodėminga valgyti mėsą.
Tai neturi nieko bendra su krikščionišku mokymu, tai perimta iš vegetarų, tačiau peršama mūsų Bažnyčiai. Apskritai nėra nieko gero, kai Bažnyčia nuo teologijos pereina prie ideologijos.
Tai gali būti ir labai patraukli ideologija, bet kai ji pakeičia teologiją, nukenčia tikėjimas.
- Tačiau iš šalies žvelgiant lyg ir susidaro įspūdis, kad bent jau evangelikų liuteronų dvasininkai taip dažnai kaip katalikų kunigai neįkliūva į skandalus. Ar tai sietina su tuo, kad Katalikų bažnyčia uždaresnė, labiau atsitvėrusi nuo pasauliečių?
- Mus kamuoja tos pačios problemos kaip ir katalikus. Tik katalikų – apie porą milijardų, o liuteronų – nepalyginti mažiau. Galbūt todėl katalikų kunigai dažniau ir pakliūva į nemalonias situacijas, nes jų tiesiog yra daug daugiau.
Visos nuodėmės nesvetimos žmonėms. Negali ir Bažnyčia išvengti blogybių. Nėra tobulos Bažnyčios, nėra tobulų vyskupų. Visais laikais visko buvo ir bus.
Kita vertus, kai kuriose šalyse evangelikų liuteronų bažnyčios labai griežtai sprendžia moralines problemas ir galbūt spėja laiku užkirsti kelią galimiems skandalams. Bet yra ir evangelikų liuteronų bažnyčių, kurios susidūrė su panašiomis bėdomis kaip ir Katalikų bažnyčia.
- Vis dėlto gal Evangelikų liuteronų bažnyčiai lengviau, kadangi jūsų kunigams nereikia laikytis celibato, jie gali turėti normalią šeimą?
- Iš dalies lengviau, bet kyla kitų problemų. Kai kunigas gali tuoktis, jis gali ir išsiskirti, o tai krikščioniškosios moralės požiūriu nėra gerai.
Bet mes išmokome demokratiškai spręsti problemas.
Liuteronų bažnyčia yra pati seniausia demokratinė institucija Lietuvoje, per beveik penkis šimtmečius niekuomet nenutraukusi savo veiklos.
Todėl mūsų Bažnyčioje nėra problemų, kurių mes negalėtume svarstyti. O jeigu viską galima viešai aptarti, net ir keblūs dalykai nėra tokie skausmingi, kaip tuomet, kai juos ilgai slepi ir slopini.
- Jūsų Bažnyčioje nedraudžiama moterims būti kunigais.
Ar klystume, jeigu darytume išvadą, kad liuteronai – liberalesni nei katalikai?
- Evangelikų liuteronų bažnyčia išoriškai mažai pakito per visus savo gyvavimo šimtmečius.
Mūsų liturgija netgi išsaugojo senesnes formas nei Katalikų bažnyčioje. Šia prasme mus galima laikyti ortodoksais.
Mūsų bažnyčių liberalumą lemia konkrečios šalies situacija. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia priskirtina prie konservatyvesnių. Moterų pastorių dabar pas mus nėra, nors anksčiau yra buvę.
Be to, manau, praėjo laikai, kai krikščionių bažnyčios buvo lyg skirtingi religiniai pasauliai. Netgi pasakyčiau taip: dabar neretai didesnė takoskyra – ne tarp bažnyčių, o tos pačios bažnyčios viduje.
Tai būdinga visoms konfesijoms. Pavyzdžiui, man kartais lengviau surasti bendrą kalbą su katalikais ar stačiatikiais nei su kai kuriais liuteronais.
Be abejo, teologiniai skirtumai tarp bažnyčių išlieka, bet dvasinis bendrumas jau daugiau priklauso nuo pasaulėžiūros nei nuo tikėjimo doktrinos.
- Jūsų iniciatyva Vilniaus liuteronų bažnyčioje rengiami klasikinės muzikos koncertai, kuriuose apsilanko įvairių tikėjimų žmonės ir netikintieji.
Gal tai padeda gausinti evangelikų liuteronų bendruomenę?
- Stengiamės, kad grakščios barokinės architektūros Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje norėtų lankytis visi vilniečiai. Bet koncertais nesiekiame privilioti žmonių į mūsų bendruomenę. Tai ir nepadidina evangelikų liuteronų skaičiaus.
Bet jeigu po koncerto iš bažnyčios žmogus išeina nušvitusiu veidu, mūsų tikslas jau pasiektas. Pavyzdžiui, Johanno Sebastiano Bacho kūryboje taip pat skamba Dievo žodis, tik jis perteiktas muzikos garsais.
Jau 10 metų kasdien maitiname apie 60 žmonių. Ir niekada neklausiame, kokio jie tikėjimo.
Maistas vienodai reikalingas ir liuteronui, ir katalikui, ir stačiatikiui.
Bažnyčia turi padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, neskirstydama žmonių į savus ir svetimus.
Liuteronų bendruomenė karo ir pokario metais neteko daugiau kaip 90 procentų savo narių. Iš 250 tūkst. tikinčiųjų teliko 20 tūkstančių, iš 70 kunigų – šeši. Teko atsikurti iš visiškų griuvėsių. Bet pamažu atsistojame ant kojų ir dabar jau galime daugiau nuveikti.
- Galbūt kultūrinė ir visuomeninė Bažnyčios veikla gali padėti jai išsaugoti savo įtaką Vakarų pasaulyje ir didėjant netikinčiųjų skaičiui?
- Skandinavijos šalyse nemažai žmonių palaiko ryšį su Bažnyčia, nors gali būti ir netikintys. Bet Lietuvoje taip nėra. Jei žmogus netiki, jis ir nesilanko bažnyčioje tol, kol nereikia palaidoti savo artimojo.
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia išsilaiko tik iš savanoriškų tikinčiųjų aukų. Mūsų šalyje religinių bendruomenių nariai nemoka mokesčių, pavyzdžiui, kaip Švedijoje. Todėl parama mūsų Bažnyčiai yra natūrali, be jokio biurokratinio mechanizmo.
Bet svarbiausia, kad jei prieš keliolika metų visos bažnyčios stengėsi eiti į gatves, atkreipti į save dėmesį, dabar to nereikia. Žmonės patys suranda kelią į Bažnyčią. Žmonių, ieškančių Dievo, daugėja.