Kas galėjo pamanyti, kad kvailį nuo 2004 metų voliojęs vieną dieną ims ir nuspręs, kad jau gana.
Dar labiau pralinksmino Seimo kancleris G.Vilkelis, mikliai perėmęs jo vaidmenį.
A.Manelis prisipažino niekada Seime nedirbęs, išskyrus tą niekingą atvejį, kai ieškojo O.Valiukevičiūtei automobilio.
Jeigu A.Manelis sako nedirbęs, vadinasi, jis buvo „mirusi dūšia“, kuri padėjo išplauti biudžeto pinigus. Juos reikia susigrąžinti iš ten, kur jie buvo pervesti.
Seimo kanceliarija kažkodėl tų pinigų visai nenori ir užsimojo žūtbūt įrodyti, kad A.Manelis tikrai dirbo.
Ką gina G.Vilkelis? Algos pasisavinimu kaltinamą O.Valiukevičiūtę ar savo kanceliariją?
Jis gina sistemą. Seniai įtvirtintą ir gerai politikams žinomą. Nuosekliai plečiamą.
Matyt, mano, kad kvailiausi visada yra žiūrovai (rinkėjai) – neatskirs, kas yra fiktyvus įdarbinimas.
Sistema – gerai sustyguota. Pabandykite sužinoti, pavyzdžiui, kiek tokių manelių yra Seime? Nepavyks. Tai lyg įslaptinta armija, apimtimi jau lenkianti visą kanceliariją.
Manote, jos misija yra padėti dirbti politikams? Skelbiami konkursai geriausiam išrinkti?
Tai išgirdę Seimo nariai apsidžiaugtų pagaliau suradę tikrą kvailį. Jie tai tikrai žino, kad tiek padėjėjų jiems nereikia. Šie etatai – prie biudžeto prisegtos kišenės.
Anksčiau mėgta jas duoti giminaičiams, bet po keleto skandalų tapo pavojinga.
Tada atsirado maneliai. Ne mažiau madinga jomis apdovanoti partinį aktyvą.
Vienas Seimo narys turi teisę gauti tris tokias kišenes – per kadenciją išeina daugiau nei ketvirtis milijono litų. Visas Seimas „prasuka“ apie 40 milijonų.
Todėl kancleris ir linksmina mistiniais darbo laiko apskaitos žurnalais, nes priešingu atveju turėtų pripažinti, kad viską žino, tik padaryti nieko negali – bus kaip tam politinį pasitikėjimą praradusiam dainininkės padėjėjui arba jo paties pirmtakui A.Kregždei.
Tiesą sakant, O.Valiukevičiūtės žodžiai, esą buvusiam jos patikėtiniui kažkas su protu negerai, skamba visiškai nuoširdžiai.
Kur nedursi, visur tas pats, bet bent jau savi tyli.
Vilniaus miesto savivaldybė perka už 3,4 milijono litų sklypą iš tarybos nario liberaldemokrato G.Kazako.
Sužinojęs apie Vilniaus vakarinį aplinkkelį žmogus sako norėjęs degalinę statyti, tačiau pagrasinęs perbėgimu į kitą stovyklą gavo pelną iš karto.
Nepavykusiais verslais, o ypač vėžį naikinančiu aliejumi ir artumu dabartinei Vilniaus valdžiai pagarsėjęs A.Putramentas bandys „melžti“ savivaldybę šalia būsimo lėktuvų tako statydamas namus, kuriuos vėliau ta pati savivaldybė greičiausiai turės išpirkti.
Prezidento lėktuvui pinigų nėra, per vizitą į Portugaliją teko lyg tikrai kvailių valstybei prašyti užsienio pagalbos.
Bet generolas S.Stripeika – bosas. Rengia pramoginius jam asmeniškai nusipelniusių civilių skrydžius pasienio sraigtasparniu. Už tai jam – kukli pastaba.
Netgi ir tokios negaus žemvaldžių klano lobistai Seime. Jų rankas ir sąžinę nuo bet kokių prietarų išlaisvino tautos įteiktas mandatas.
Todėl grobis, į kurį jie nusitaikė, vertinamas ne kokiais niekingais 40 ar 100 milijonų.
Tai – milijardai, kurie pradėjus veikti laikinajam žemės pardavimo įstatymui bus įteikti ūkininkais apsimetusiems žemės pirkliams.
Visi, kas nesugebėjo tapti ūkininkais, iki šiol dar neatgavo nė sovietmečiu nacionalizuotos žemės, turi save laikyti visiškais kvailiais.
Jiems skirtas vaidmuo – pasyviai stebėti. Gali ir stebėtis, jeigu dar kas stebina.
Po praūžusio privatizavimo, dideliu nusikaltimu paverstos žemės reformos, Turniškių aferos, fiktyvių parlamentarų biurų ar ponų butams išeikvotų visiškai slaptos liudytojų apsaugos programos lėšų.
Be reikalo nirštama ant prancūzų ir „Žalgirio“, Nemuno saloje Kaune užsimojusių pastatyti kosminio gražumo ir brangumo areną. Žmonės tik racionaliai įvertino investicinę aplinką ir pateikė adekvatų vietos įpročiams pasiūlymą.
Tokia arena būtų įspūdingas paminklas, deramai įamžintų pastarųjų kadencijų stabus.