Studentai iki gyvos galvos

Rolandas Svirbutavičius (36 m.), Rimas Bražinskas (34 m.) ir Stanislovas Smilgys (47 m.) baigė trečią kursą, o penktakursiai Justinas Buta (51 m.) ir Kęstutis Matijošaitis (46 m.) gruodį ketina ginti diplominius darbus.

„Ekstros“ aplankyti Lukiškių studentai neslepia, kad artimiausias jų tikslas - aukštojo mokslo diplomas, o galutinis - laisvė. Tegul po daugelio metų, tegul kada nors... Ši viltis spindi visų penkių vyrų akyse.

Tvankus antradienio rytas, kelios minutės prieš dešimtą valandą. Jaunutė Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) dėstytoja skuba į Lukiškių kalėjimą. Specifiniu kvapu persisunkusiame vartų kontrolės poste prižiūrėtojai ją pažįsta iš veido, tačiau vis vien kelis kartus pertikrina dokumentus - tvarka yra tvarka.

Lygiai dešimtą į kabinetą antrajame korpuso aukšte prižiūrėtojai įveda penkis kalinius, nešinus popieriais, užrašais ir vadovėliais. Spalvingi vasariški drabužiai, ramus padorių žmonių žvilgsnis. Gal tik veido oda neįprastai blyški, nemačiusi saulės.

Susėdę priešais dėstytoją prie poros sustumtų stalų, studentai atsiverčia užrašus ir ima po vieną kalbėti. Šiandien jie gina kursinius darbus. VPU Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros neakivaizdinių studijų socialinės pedagogikos specialybės penkto kurso studento Justino Butos kursinis darbas tarp kitų studentų iki gyvos galvos - storiausias.

Jis dėstytojai ima vardyti kalinčiųjų socialines grupes, apibūdindamas jų ypatumus. Justino kursinis darbas „Nuteistųjų bei socialinių darbuotojų bendravimo ir bendradarbiavimo optimizavimas“ - aiškiai solidžiausias. J.Buta studentų penketuke išsiskiria ne tik erudicija.

Vienintelis turi aukštąjį išsilavinimą - inžinieriaus mechaniko diplomą, 10 metų yra vadovavęs kolūkiui ir žemės ūkio bendrovei. Maža to, vienintelis turėjęs verslą - nedidelę mėsinę ir karvių fermą. Jo nusikaltimas irgi garsiausias tarp visų Lukiškėse kalinčiųjų iki gyvos galvos.

1994 metais Justino verslas beviltiškai smuko. Verslininko bandymas gudrauti manipuliuojant banko kreditu baigėsi tragiškai - bankrotu ir pusmetį trukusiu suėmimu. Tada Justinas sulaukė pasiūlymo va bank - apiplėšti banką.

1995-aisiais tuomečio „Hermio“ banko Šiaulių filialo apsaugos skyriaus viršininkas Romanas Osipovas kartu su to paties banko vairuotoju-inkasatoriumi Jonu Buta susimokė apiplėšti prastokai saugomą savo darbovietę. Vyrai suprato dviese nesusitvarkysią, todėl į pagalbą pakvietė Jono brolį Justiną Butą ir neramios prigimties vilnietį Ferdinandą Zagrecką.

Ketvertas nelegaliai įsigijo pistoletą ir ilgai rengė planą. Tų pačių metų liepą sėbrų slapčia įleistas į banką, Justinas Buta pamėgino iš pasalų nužudyti tą naktį budintį sargybinį Gintarą B. Apsaugininkas netikėtai suraitė kariuomenėje desantininku tarnavusį Justiną Butą.

Nuplėšęs jo kaukę, Gintaras B. sutriko pažinęs bendradarbio brolį Justiną. Keista, tačiau tą naktį nusikaltėliai sugebėjo prikalbinti Gintarą B., kad šis tylėtų. Išvengęs demaskavimo ketvertas nusižiūrėjo kitą auką - fiziškai gerokai silpnesnį ir lėtesnį banko sargybinį - 27 metų Liną Žuką ir jam iš anksto miške iškasė duobę.

1995 m. rugsėjo 19-ąją sutemus R.Osipovas su Jonu Buta užėjo į banką ir klastos neįtariantį Liną pavaišino alumi, į kurį buvo pripylę vaistų. Kai sargybinis prarado sąmonę, nusikaltėliai įleido už kampo lūkuriavusius Justiną Butą ir F.Zagrecką.

Pasmaugęs miegantį L.Žuką, banditų ketvertas atsirakino banko saugyklą ir iš jos pagrobė kone milijoną litų. Pabėgdami banko automobiliu nusikaltėliai išvežė L.Žuko kūną ir ginklus. Tačiau plano būta prasto - kriminalistai pirmąjį po nepriklausomybės atkūrimo banko saugyklos apiplėšimą atskleidė per 13 dienų. Už L.Žuko nužudymą Justinas Buta buvo nuteistas kalėti iki mirties. Likusiems jo bendrininkams pasisekė - jie gavo po 15 metų. Jonas Buta su R.Osipovu atliko tik po pusę bausmės ir jau penkti metai laisvėje.

„Nepasisekė mums, dabar tokių griežtų bausmių teismas neskirtų, - žurnalistui pasiguodžia J.Buta ir kitas studentas - Rimas Bražinskas, pristatęs labai neblogą kursinį darbą „Nuteistųjų integracija į visuomenę“. Anot Rimo, kitose Europos šalyse teismai iki mirties įkalina tik už dvi žmogžudystes, o ant jo sąžinės - tik vieno taksisto gyvybė.

Jau 16 metų R.Bražinskas sėdi už grotų. Pašnekovas kukliai nutyli, kad tą 1991-ųjų pavasario naktį jis plėšė, mėgino nužudyti ir antrą taksistą, bet tam pavyko pasprukti.

Klausydamas R.Bražinsko skundų dėl per griežtų nuosprendžių, nedrįsta ginčytis Rolandas Svirbutavičius, pristatęs savo kursinį darbą „Skyrybų įtaka vaikams“. Vėliau „Ekstrai“ pavyko sužinoti, kodėl tylėjo Rolandas: ant šio studento sąžinės - trijų žmonių gyvybė.

R.Svirbutavičius niekada žurnalistams nėra pasakojęs, kad dar prieš dešimtmetį buvo vadinamas Elektrėnų miestelio chuliganu. 1997-ųjų kovą Rolandas kartu su trejais metais jaunesniu bičiuliu Ričardu Karenda, apsiginklavę savadarbiu šautuvu ir peiliu, Elektrėnuose įsiveržė į butą, kuriame vakarojo trys kitos miesto grupuotės lyderiai ir vieno jų mergina.

Du priešininkus bičiuliai nušovė, trečiąjį ir jauną moterį užbadė peiliu. Atsikvošėję kraugeriai kūnus užkasė miške, tačiau jau kitą dieną buvo suimti ir prisipažino. Teisme Rolandas prašė tegul griežtesnės, bet trumpesnės bausmės, nes, girdi, be tėvo auga jo mažas sūnus.

R.Svirbutavičius nematė, kaip per šermenis gailiai raudojo užbadytos moters mažametė dukrytė, laikydama motinos karste pirštelį ir močiutei įrodinėdama, kad negalima mamytės laidoti, nes ji gyva, nubusianti. R.Svirbutavičius su R.Karenda nuteisti kalėti iki mirties, tik pastarasis nepanoro studijuoti.

„Štai aš už grotų jau 10 metų visiškai nekaltai, - „Ekstrai“ pareiškė kursinio darbo „Emocinio smurto priežastys“ autorius Stanislovas Smilgys. - Jei koks žurnalistas apsiimtų ištirti mano bylą, mane tikrai paleistų. Iki teismo dirbau telekome, nebuvau teistas...“

Sušurmuliavę kiti studentai Stanislovui pataria liautis taukšti niekus. Mat S.Smilgys įkalintas už tris žmogžudystes.

Iki 1997-ųjų S.Smilgys ramiai gyveno Mažeikiuose ir pasižymėjo nebent tuo, kad per dažnos išgertuvės jam virto priklausomybe nuo velnio lašų. Pagiringas S.Smilgys buvo padaręs pravaikštų Mažeikių telekome, kur triūsė brigadininku. Stanislovas mėgino nuo priklausomybės gydytis, tačiau visiškai atsisakyti taurelės valios neužteko. Vyras geriau metė žmoną, jam nuolat prikaišiojančią girtuoklystę.

Už tai, kad sutaisė taksistui mašiną, 1997-ųjų sausį S.Smilgys teigė iš šio gavęs dovanų dujinį revolverį. Nagingas brigadininkas ginklą perdarė, kad šis galėtų šaudyti mažojo kalibro šoviniais. Sausio 16-osios naktį prisigėręs pas draugus, ginkluotas Stanislovas nupėdino aiškintis santykių su sugyventine Daiva Kalkauskiene. Girtam aikštingam atėjūnui moteris pasiūlė nešdintis pas buvusią žmoną.

Tiek užteko, kad įniršęs S.Smilgys išsitrauktų revolverį ir tris kartus sugyventinei šautų į galvą. Kai moteris griuvo negyva, pabudęs lovoje pravirko jos sūnelis. „Aš išsigandau, sutrikau ir prieš pabėgdamas nesitaikydamas šoviau į vaiko pusę, tik nepamenu, kiek kartų“, - vėliau tardomas pasakojo S.Smilgys.

Ekspertai įrodė, kad žudikas meluoja. Nušovęs Daivą, Stanislovas priėjo prie verkiančio devynerių metų berniuko ir du kartus šovė jam į smilkinį. Septynmetei mergaitei liko paskutinė, šeštoji, kulka, todėl teko gerai prisitaikyti...

Suvokęs, kad už tris žmogžudystes pasigailėjimo nebus, žudikas suskubo slėpti savo kruvinų darbų pėdsakų. Jis keliose vietose padegė patalynę, atsuko dujų viryklės čiaupus ir pabėgo pas sugėrovus. Jiems pamelavo neva vykęs į Sedą nušauti pasiutusio šuns.

Rytą suimamas S.Smilgys dėl sugyventinės mirties kaltino mafiją, grasino jai atkeršyti. Žudikas net nebuvo suspėjęs išmesti parako suodžiais aprūkusio revolverio.

„O ką visuomenė padarė, kad būtų mažiau nusikaltimų? - po paskaitos netikėtu retoriniu klausimu pribloškė Kęstutis Matijošaitis, kursinio darbo „Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija, panaudojant nuteistųjų patirtį“, autorius.

Šis penkto kurso studentas iki gyvos galvos jau turi gražios socialinio darbo su nuteistaisiais patirties, tik ją irgi labai nenoriai prisimena. „Et, susimušiau kameroje, žmogus mirė. Štai man - ir iki gyvos galvos“, - aiškino K.Matijošaitis.

K.Matijošaitis be reikalo visuomenei kelia retorinius klausimus. 1992 metais jis nužudė žmogų. Kad žudikas daugiau nieko neiškrėstų, visuomenė jį įkišo į Lukiškių tardymo izoliatorių. Perpildytoje kameroje augalotas Kęstutis iškart tapo „verchu“ (kalinių žargonu - lyderiu).

K.Matijošaičiui pralošus domino, atsispaudimus už jį darė kiti kaliniai. 1992 m. rugsėjo 30-ąją Kęstučio nurodymu suimtasis A.Buinauskas buvo pririštas prie gulto ir užkišta burna mušamas ir smaugiamas. Tarp kankinimų rengtas „pasivažinėjimas dviračiu“ - surištai aukai tarp kojų pirštų ir į sėdynę buvo įkišami ir padegami popieriai. Būsimas socialinis darbuotojas žvengė grožėdamasis, kaip deginamas žmogus muistosi.

Po mėnesio Kęstutis išsirinko kitą auką - už vagystę kalinamą P.Rusovičių, kuris suktam K.Matijošaičiui prasilošęs prisižadėjo gauti 2 tūkst. litų. Nujausdamas nelaimę, P.Rusovičius maldavo artimųjų padėti, tačiau šie pinigų neturėjo. Neįvykdžiusi prievolės auka buvo pažeminta į nuskriaustųjų kastą, tačiau Kęstučiui to neužteko.

K.Matijošaitis įsakė nelaimėlį pririšti prie gulto, burną prikimšti vatos iš čiužinio ir užrišti rankšluosčiu. Nutildytas P.Rusovičius buvo žiauriai mušamas ir kankinamas elektra. Šokinėdami ant krūtinės K.Matijošaitis su sėbrais nelaimingajam sulaužė šonkaulius. Tuo vyro kančios nesibaigė. Būsimasis socialinės pedagogikos specialistas P.Rusovičiui į burną bruko savo lyties organą, prievartauti surištąjį liepė ir kitiems kaliniams. Galop neatlaikęs kankinys mirė.

Išsigandęs atsakomybės K.Matijošaitis įsakė kaltę prisiimti A.Buinauskui ir šiam perdūrė petį, kad įtikinamiau atrodytų sukurpta muštynių versija. K.Matijošaitį kalėti iki gyvos galvos nuteisęs teisėjas V.Greičius po nuosprendžio žurnalistams prisipažino, kad tai buvusi šlykščiausia jo gyvenimo byla.

Jei mokslai ir toliau gerai seksis, gruodį K.Matijošaitis su J.Buta apsigins diplomus ir taps pirmaisiais šalies istorijoje socialiniais darbuotojais, kalinčiais iki gyvos galvos. Tarp šių absolventų turėjo būti ir trečiasis studentas - 54 metų Remigijus Bružas, tačiau prieš gerus metus jis mokslus staiga metė.

Buvęs geležinkelininkas R.Bružas 1994 metais per Jonines su bičiuliu T. nutarė apiplėšti 22 metų šiaulietę Liną, supirkdavusią spalvotuosius metalus. Užėjęs į jaunos moters namus, R.Bružas pasiūlė sodyboje pamiškėje parodyti maždaug 800 litų vertės vario laužo. Prieš sėsdamas į Linos automobilį, R.Bružas paglostė moters dvejų ir trejų metukų dukrelėms galvelę, pagirdamas mielas mergaites.

Miške R.Bružas galėjo iš Linos pinigus paprasčiausiai atimti, tačiau jis moterį pasmaugė. Per laidotuves artimieji negalėjo sulaikyti ašarų, matydami, kad dar per mažos suprasti ištikusią tragediją mergytės tarpusavyje svarstė, kaip gražiai mamytė miega.

Nuteistas kalėti iki mirties, R.Bružas Lukiškėse studijavo anglų ir švedų kalbas, naudodamas kompiuterį, kurį jam atvežė pati Švedijos karalienė Silvia. Remigijus gyrėsi lietuviams parašysiąs švedų kalbos vadovėlį, teigė sukūręs žaidimą, kurį veltui bruko televizijos laidoje išbandyti pačiam A.Valinskui. Prieš porą metų praradęs viltį išeiti į laisvę, R.Bružas staiga pareiškė esąs per senas studijoms, todėl mokslus, kalbas ir kūrybą metė ir nugrimzdo į depresiją.

„Žmonės, netaikykit mums kolektyvinės atsakomybės, - prieš atsisveikindami prašė visi penki studentai iki gyvos galvos. - Mūsų, nuteistųjų iki gyvos galvos, Lukiškėse yra per 80, visi mes skirtingi. Gaila, kad negalime atitaisyti savo žiaurių klaidų, todėl bent bandome pakeisti save, mąstyseną. Studijos labai padeda. Jos plečia akiratį, padeda prisitaikyti ir išgyventi kalėjime, kur tikrai nėra saldu“.

Lukiškių studentai prašė pabrėžti, kad jų studijos šaliai nekainuoja, jos finansuojamos Europos Sąjungos programos lėšomis. Pirmieji du studentai kompiuterius gavo kaip labdarą, vėliau stojusiesiems mokytis juos nupirko artimieji. Vyrai neslepia, kad, atkalėję 20-25 metus, jie įgis teisę prezidentui rašyti malonės prašymą ir ja, žinoma, visi pasinaudos.

Net nestudijavusieji: „Suprantame, kad malonė bus suteikta tik nedaugeliui. Gal tik vienam kitam. O gal nė vienam iš mūsų. Tačiau pagal įstatymą po daugelio metų nuteistiesiems iki gyvos galvos gali būti suteikta teisė toliau dienas stumti ne kalėjimo vienutėse, o kolonijoje, kur studijų žinios gali labai praversti“.

Pusiaudienį savo mažutėse kamerose kukliai papietavę, studentai iki gyvos galvos kartoja žinias. 14 valandą jie vėl atvedami į kabinetą, kur su kitu dėstytoju studijuoja dar dvi valandas. Pasivaikščioję uždarame kiemelyje, vakare jie vėl savo kamerose mokosi arba žiūri televizorių.

Paskaitos vyksta tris kartus per savaitę. Likusias dienas studentai dirba savarankiškai ir ilsisi. Kompiuteriais parengę darbus, juos dėstytojams įrašo į diskelius, nes prisijungti prie interneto - vis dar rožinė Lietuvos kalinių svajonė.

„Studijos jiems suteikia ir veiklos, ir vilties, todėl programą vertinu teigiamai, - išlydėdamas žurnalistą nuomone pasidalija vienas Lukiškių kalėjimo karininkų Dmitrijus Voskresenskis. - Jie yra gyvi žmonės. Uždarytas žmogus, kad neišprotėtų ir nenusižudytų, turi turėti viltį“.