Žemaičiai didžiuojasi, kad jie visada gelbėjo Lietuvą ir jei ne jie, tai dabar mes būtume pražuvę. Nesąmonė. Jie tik pasiskolina XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lenkų nacionalistų argumentus, kurie aiškino, kad tie lietuviai, kurie nori atskiros valstybės nuo Lenkijos nėra tikri lietuviai, o žemaičiai. Jei kas netikite, paskaitykite nuoširdžius J. Želigowskio prisiminus, kaip jis į Vilnių žygiavo. Save jis laikė lietuviu ir siekė Vilnių išvaduoti nuo žemaičių.
Kuo toliau, tuo labiau suvoki, kad daugelis nelaimių į Lietuvą ateina per žemaičius. Žemaičiai balsavo už R.Paksą. Netgi po apkaltos jie jam liko ištikimi, nes balsavo už K.Prunskienę. Ir jei ne Kaunas, šiandien turėtume Paksą su sijonu. Atrodo, kad Vytautas Didysis žinojo, ką daro, kai pardavinėjo žemaičius kryžiuočiams.
Pirmoji nelaimė – palaidojo karalystę
Žemaičių kunigaikštis Treniota privertė Mindaugą atsimesti nuo krikšto. Tiesa, jo netenkino tai, kad Mindaugas tai padarė ir po kelerių metų – 1263-aisiais - sukurstė kitus kunigaikščius jį nužudyti (ne paskutinėje vietoje buvo ir meilės istorija, mirus žmonai Mortai, jis jėga pasiliko jos seserį, Daumano žmoną; šis, aišku, kaip tikras vyras už tokius pokštus baisiai supyko ir prisidėjo prie sąmokslo prieš Mindaugą).
Bet prisiminkime: krikštydamas Mindaugas tapo ir karaliumi, o Lietuva – karalyste. Jei jis nebūtų atsimetęs nuo krikšto, Lietuvos istorija būtų visai kitaip susiklosčiusi.
Pirmiausia, nebūtų reikėję tiek daug laiko kovoti su kryžiuočiais. Antra, nebūtų reikėję sąjungos su Lenkija. O jei ji ir būtų buvusi, tai tikrai Lietuva nebūtų prijungta („applicare“) prie Lenkijos. Juk tai būtų dvi karalystės. Tad kas šiandien galėtų paneigti, kad nebūtų galėję atvirkščiai viskas įvykti: ne Lenkija Lietuvą, bet Lietuva Lenkiją būtų prisijungusi. Ir XIX amžiuje būtent lenkų nacionalistai būtų turėję įrodinėti, kad jie skiriasi nuo lietuvių, o ne atvirkščiai.
Antroji nelaimė – liko stabmeldžiai
Skaitant istorinius dokumentus galima pamatyti, kad praėjus keliems šimtmečiams po krikšto žemaičiai vis tiek mieliau garbino savo dievukus. Šiandien kai kas tuo didžiuojasi: „Matai, mes taip saugojome savo tradicijas“. Bet reikia apsispręsti: arba būni pagonis, arba krikščionis.
Tiek jau to, kad žemaičiai labai mėgo savo tamsybę. Tačiau taip jie baisiai kenkė mūsų įvaizdžiui. Visi keliautojai tik ir tekalbėjo apie baisybes Žemaitijoje. Imperatoriaus Maksimilijono I diplomatas Sigismundas Herberšteinas (1486-1566) rašė, galvoje turėdamas Žemaitiją:
Šiame krašte gausu girių ir miškų, kuriuose kartais regima siaubingų dalykų. Ten dar ir dabar daugybė stabmeldžių, kurie savo namuose lyg penatus maitina kažkokius šliužus keturiomis, lyg driežų, trumpomis kojomis, juodu nutukusiu, ne ilgesniu kaip trys sprindžiai kūnu, ir vadina givuoites.
Toliau Herberšteinas pasakoja istoriją apie valstietį, kuris buvo įtikintas užmušti gyvatę, bet po to buvo sudraskytas: „Burna buvusi baisiausiai iki pat ausų perplėšta“.
Tai ar tokio mums įvaizdžio reikėjo? Ir visiškai nenuostabu, kad dar ir šiandien vakarų europiečiai galvoja, kad Lietuva – necivilizuotas miškų kraštas. Tai vis žemaičių nuopelnas.
Trečioji nelaimė – raganos iš Žemaitijos
Aišku, kai kas paprieštaraus, kad vėlesniais amžiais: XVIII ir XIX šimtmečiuose žemaičiai buvo labai religingi. Tai jau taip. Jie plakdavosi bažnyčiose dažniau nei lietuviai, jie taip pat daugiau statydavo kryžių nei lietuviai.
Vytautas Kavolis pastebėjo ryšį tarp šių fenomenų ir raganų teismų gausumo Žemaitijoje. Kadangi žemaičiai buvo linkę į stabmeldystę, akivaizdu, kad ten daugiausia buvo raganų. O tada reikėjo kažkaip sutramdyti visa tai, todėl buvo statomi kryžiai ir buvo užsiimama saviplaka.
Ne perkeltine prasme, bet tiesiogine. Dėl kryžių nieko negaliu bloga pasakyti. Tačiau saviplaka, aišku, žemaičių psichologijai nieko gero nedavė. Tai gali pasakyti bet kuris psichologas.
Ketvirtoji nelaimė - įpratino jėga spręsti problemas
Seniai įvairūs svetimšaliai pastebėjo, kad lietuviai švelnesni, o žemaičiai - šiurkštesni. Šiame kontekste iškyla labai įdomus faktas – XIX amžiaus 8-9 dešimtmečiuose padidėjusių bylų skaičius.
Pavyzdžiui, Varnių valsčiuje 1872 metais buvo 16 bylų 1885 – 132, o 1888 – 178. Matome staigų padidėjimą bylų. Ir tai galima stebėti beveik visos Lietuvos mastu. Čia iškyla labai įdomūs aukštaičių ir žemaičių sirtumai. Toks Gukovskis taip rašo: “Kaip ypač niūrumas, įtarumas būdingi žemaičiams, taip išorinis pamaldumas ir nepaprastas potraukis bylinėtis taip pat yra jų išskirtiniai bruožai”.
Štai 1881-1891 metų laikotarpiu iš Ukmergės apskrities buvo išvyti pagal bendruomenės nutarimą 62 valstiečiai “už blogą elgesį”, tai tuo tarpu per tą patį dešimtmetį iš Telšių apskrities – 165.
Kaip matome, skirtumai iškalbingi.
Taigi žemaičiai labiau linkę dėl savo šiurkštaus charakterio konfliktuoti ir teismuose ieškoti savo teisybės. Tačiau blogas pavyzdys labiau užkrečia nei geras. Tad ar reikia šiandien verkti, kad lietuviai nemoka nieko pasidalyti, kaip žmonės.
Tad štai tokie argumentai dėl nelaimių, kurios į Lietuvą atkeliavo iš Žemaitijos. Ar reikia daugiau vardyti? Vargu.
Tačiau ar reikia Lietuvai atsiskirti nuo žemaičių? Kad ir kiek jie nelaimių suteikė Lietuvai, manyčiau, kad ne. Juk ką tada turėtumė ūdyti? Ant ko bus galima suversti visas Lietuvos bėdas? Žemaičio charakteris sunkus ir šiurkštus. Jis prie to pripratęs, tad tikrai tai kur kas lengviau ištvers nei lyriškas ir melancholiškas lietuvis.
P.S. Vis tiek žemaičių tautybės Lietuvos pase įsirašyti negausite.