„O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11,33).
Šventoje sekmadienio rytmečio tyloje suglumau. Kaip tai? Švenčiame tai, ko nepažįstame ir negalime pažinti? Apaštalas tvirtina, ir tiesa yra ši: Dievas yra nepažinus. „Tačiau kuo remiasi mano santykis su Dievu?“, - nerimastingai ėmė blaškytis mintys nebeapčiuopdamos Dievo tikrumo.
Jaučiausi pasimetęs. Mat tikrai žinojau žinąs apie Dievą Trejybėje; ir esu visuomet pasirengęs tūlą klausytoją apipilti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios teologinių žodžių ekvilibristika. Nors, prisipažinsiu, man ir pačiam mano „religinė išmintis“ kartais tokia nuobodi pasirodo. Na ir kas, kad esu pasiekęs kažkokį teologinio supratingumo lygį.
Tik štai klausimas: kokį „lygį“? Jis vis tiek bus visada žemas, o Dievas visuomet išlieka nepažinus. Tenka sutikti su vienu komentatoriumi (matyt ekspertas), kuris sakė, jog aš Dvasios neturiu. Tiesa, net negalvojau Jos savintis. Mano tekstai, manau, yra paprasti ir žemiški (gal galėtų būti dar paprastesni ir aiškesni). Ir Dvasios niekas juose teneieško. Juk Šventoji Dvasia byloja Šventuosiuose Raštuose. Juos ir derėtų skaityti labiau, nei mano žemiškąją rašliavą.
Taigi šventoje rytmečio tyloje suabejojau savo kompetencija kažką aiškinti apie Dievą. Ir visgi suabejoti yra gerai. Eilinį kartą atsidūrę netikrume lyg tarp dangaus ir žemės, turime vėl ir vėl atrasti nepajudinamai tvirtą tikėjimo pamatą.
„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16,12-15).
Apie Dievą tekalba Dvasia. Ji kyla iš Tėvo ir Sūnaus ir mums išbyloja Dievo asmenų vienovės slėpinį. Aš galiu būti tik klausytoju. Jeigu net Dvasia kalba ne iš savęs, taip ką aš apie Dievą galiu pasakyti iš savęs? Tai štai kodėl nepuolu šiandien kurpti teologinių konstrukcijų apie švč. Trejybę; o iškeliu sau ir kitiems vieną esminį klausimą: kaip galime klausytis Dvasios?
„Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5,1-5).
„Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“.Taigi mūsų širdis ir yra Dvasios malonės klausykla. Tik kad joje išklupėtume, anot Apaštalo, privalu turėti ištvėrusio tikėjimo, kuris sudygsta mumyse viltimi, dorybę. Juk viltis ir yra „ištvertas“ žinojimas apie Dievo dalykus. Ne pigiai, o tikėjimo klusnumu bei kantrybe subrandinta viltimi patiriame Dievo meilės, t.y. Dvasios, mūsų širdyse malonę. Todėl ir gilintis į Dievo slėpinį tegalima tik viltimi (o tai reiškia dorybę!) nuskaistinta širdimi. Dabar darosi aiškiau: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą!“ (Mt 5,8).
Pastebėkime, kad apie tyras širdis, skaistumą šiais laikais beveik nekalbame. Bet tik šios širdys regi Dievą! Net ir celibato klausimo aptarimuose, retai šis esminis argumentas skelbiamas. Esu paprastas ir nuodėmingas pasaulietis, kuris norėtų, kad kunigas turėtų noro ir laiko regėti Dievą; ir šia patirtimi dalintųsi su mumis, savo parapijiečiais, ir kaip tikri tėvystės Dvasioje dalininkai padėtų mums žengti Dievop.
Taigi Dievas Trejybėje švenčiamas širdies tyrumu: liturgijoje ir kasdienoje. Pirmoji taip Dievą savo širdyje šventė Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija. Ji daug ko nesuprasdavo, tačiau Dvasios malonės sklidina Marija buvo ir amžinai išlieka Dievui visos žmonijos atsiduodantis atsakas „tebūnie!“.
Kaip anuomet, taip ir dabar per Atgailą ir krikščioniškąją dorą įtvirtintas širdžių nekaltumas yra Dvasios dvelkimo vieta ir krikščionijos gyvasties garantas. Žinia, visi esame žmonės, vadinasi, mirties puikybės, kvailumo bei riboto proto dalininkai. Ypač jausdamiesi įkvėptai teisūs ir teisiantys krikščionys kvailiname save ir kitus nuolat porydami „apie Dvasią“.
Tačiau Dvasia duodama tik tam, kuris suklūsta širdies atgailos klausykoje ir nesipuikuoja savo religingumu; neteisia artimo, o pats kantriai ritinasi rastą iš savo akies, t.y. iš savo širdies akies, kuri, prigimtinės nuodėmės užtemdyta, temato aplink save tik „neteisius“ priešus, klastingai mėtosi akmenimis ir garbsto savo super „dvasingumą“ lyg kokį prigimtinį teisumą. Dėmėsio! Nepainiokime Šventosios Dvasios su žmonių pseudo „dvasingumu“ – neterškime Perlo su mūsų atrūgomis.
Kalbėti žinančiai apie Dievą yra pavojinga, nes galima lengvai įtikėti ir savo „dieviškumu“. O pagunda yra didelė, nes prigimtinė: malonu turėti įtakos kitiems! Juk ir mes, katalikai, „dvasingumą“ pasitelkę, kovojame tarpusavyje dėl valdžios.
Ir visgi tikra religija prasideda Atgailos sakramento ir krikščioniškosios viltes nuskaistintos širdies tyrume. Tik tokioje širdyje įvyksta Auka. Kuo daugiau bus tyrumo, tuo daugiau ir Dvasios, sveikumo ir gyvasties Bažnyčioje; vadinasi, tuo mažiau ir visokio kašperovskinio šlamšto Lietuvoje. Daug ir religingai kalbantys esame atsakingi ir už tai. Nepamirškime.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis. Daugiau informacijos: www.fsf.vu.lt.