Ten nepatartina eiti ne tik gėjams, bet ir moterims, seginčioms trumpus sijonus. Pamirškite “Gay Paris” – kartais atrodo, kad Londonas yra tikroji pasaulio “žydruomenės” sostinė. Kaip aš jaučiuosi Londone, tikroje “homoseksualizmo citadelėje” ir kaip vertinu homoseksualizmą?
Niekaip. Ar turėčiau kaip nors ypatingai “jaustis” dėl to, ką tos pačios lyties porelė daro už uždarų miegamojo durų? Ar vertinu? O reikėtų kaip nors “vertinti”?
Tada galbūt reikėtų paklausti ar kaip nors ypatingai vertinu ar išskiriu kairiarankius. Juk homoseksualizmas – lygiai tokia pati biologinė žmonijos (o zoologai, manau, patvirtins, kad ne tik žmonijos, bet ir viso gyvojo pasaulio) tikrovė, egzistavusi visais laikais. Visai kaip ir kairiarankystė.
Tam tikras žmonijos procentas (spėjama – apie penktadalį) – yra kairiarankiai. Vieni mokslininkai mano, kad ją nulemia genai, kiti teigia, kad kairiarankystė susiformuoja kūdikiui esant motinos įsčiose ir ją nulemia tam tikri hormonų sutrikimai. Mažytė chromosomų ar hormonų išdaiga ir – bum! – ketvirtadalis ar dešimtadalis žmonijos ūmai yra “truputį ne tokie”, rašo “ne ta” ranka ar jaučia seksualinį potraukį “ne tai” lyčiai.
Iš tiesų didžiausia homoseksualizmo problema yra ne gėjuose, o “musyse” ir tai, kaip mes priimame kita, kitoniškumą, kad ir kas tai būtų – ar rašymas kaire ranka, ar homoseksuali orientacija.
Štai Sovietų sąjungoje buvo tvarka – nebuvo jokių “iškrypėlių gėjų”. Kaip, beje, ir kairiarankių – juk sovietinėje mokykloje, ką ten mokykloje – darželiuose, juos buvo siekiama perauklėti – pliaukšint liniuote per kairįjį delną ar rišant kairiąją ranką už nugaros. Ir perauklėdavo – tiesa, dažnam visam gyvenimui sutrikdydami visą vestibiuliarinį aparatą.
Dažnas “perauklėtas” kairiarankis, pažeidus jo smegeninėje įgimtą kryptį pradėdavo mikčioti, tapdavo disleksiku, visam gyvenimui įgydavo migreną ar kitus sveikatos sutrikimus, bet juk tai niekai – svarbiausia, tapdavo “kaip visi”…
Gėjai Sovietų sąjungoje irgi buvo “perauklėti” - kūrė darnias tarybines šeimas, nebuvo jokių “mažumų”, “bendruomenių” ar “ištvirkimo”. Kaip nebuvo ir sekso. Buvo tik vienas dalykas – gyvenimas su dviguba morale, nuolatiniu tikrovės neigimu; gyvenimas tarsi lagaminas dvigubu dugnu, kuriame po tvarkingai sulankstytais krakmolytais marškiniais ir lagamino pamušalu glūdi žmogiškojo gyvenimo kontrabanda – dalykai, atvirai akistatai su kuriais stinga sąžinės, drąsos ir padorumo.
Savo demografija susirūpinusioje Lietuvoje vienas garsiausiai aidinčių pagrindinių argumentų yra tas, kad homoseksualizmas – tai grėsmė tradicinei šeimai. Sutinku, kad šeima – vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime, ne tik valstybės ar visuomenės, bet ir apskritai mūsų visų ateities kertinis akmuo.
Tačiau aršieji dorovės gynėjai kažkodėl niekada neužduoda vieno svarbaus klausimo. Homoseksualus žmogus, uždėjus visuomenės nuomonės apynasrį ar įstatymų tramdomuosius marškinius, žinoma, gali būti priverstas paneigti savo seksualumą, paklusti visuomenės normoms ir sukurti “tradicinę šeimą”. Tačiau kažkodėl niekas neklausia, ar tokiu būdu sukurta “tradicinė šeima” bus darni? Ar jos nariai bus laimingi? Ar tokios šeimos psichologinėje atmosferoje bus gera augantiems vaikams?
Homoseksualūs žmonės egzistavo nuo žmonijos istorijos pradžios. Apie juos byloja ne tik Vakarų Europos kultūrai pradžią davusi graikų mitologija, bet ir egiptiečių, asirų padavimai, o religijotyrininkai netgi krikščionių šventųjų gyvenimo istorijose aptinka homoseksualių motyvų.
Sokratas ir Platonas, Sapfo ir Ciceronas, Horacijus ir Virgilijus, Michelangello ir Leonardo da Vinci, Pietro Aretino ir Caravaggio, Marcelis Proustas ir Piotras Čaikovskis, Virginia Wolf ir Oskaras Wilde’as, Piero Paolo Passolini ir Pedro Almodovaras, Giorgio Armani ir Karlas Lagerfeldas, Galliano ir McQueenas, Freddie Mercury ir Eltonas Johnas…
Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau koks būtų mūsų pasaulis be jų ir be jų įnašo į kultūrą? O Didžiosios Britanijos valstybė ir kultūra – apskritai “supergėjiška”. Britus per amžius valdė ir valdo gausybė homoseksualių politikų ir keletas homoseksualių karalių. Vienas jų, Jamesas I, būdamas gėjus, beje, buvo ir uolus krikščionis, britų krikščionybės istorijoje palikęs vieną ryškiausių pėdsakų – jo iniciatyva šventasis raštas buvo išverstas į anglų kalbą ir tapo prieinamas plačiajai liaudžiai. Na ir ką?
Britai, viena didžiausių pasaulio nacijų, nei išmirė, nei degradavo, o tradicinė šeima kaip buvo, taip ir liko anglosaksų kultūros kertiniu akmeniu.
Homoseksualumas ir gėjų kultūra čia, Londone, normali, sudėtinė kasdienio gyvenimo dalis. Soho šiomis dienomis – veikiau atrakcija turistams, o ne priebėga gėjams, kurie anksčiau čia eidavo į vaivorykštės vėliava paženklintas alines, nes kitose bijodavo replikų ar patyčių. Dabar jie laukiami viso miesto geriausiuose restoranuose ir madingiausiuose baruose, yra jų savininkai.
Žvaigždės, tokios kaip tautos mylimas komikas Grahamas Nortonas ar šimtai kitų neslepia savo orientacijos. Nieko čia gėjai nešokiruoja, o žmonės jų nedemonizuoja. Todėl, kad juos pažįsta – jie šalia, jie vieni iš mūsų, jie mūsų draugai, bendradarbiai ir pažįstami, broliai, seserys, sūnus ir dukros, su savo problemomis, ypatybėmis ir dažnai nelengvu gyvenimu, tačiau nepriversti slėptis ar jaustis kalti, kad tokie yra.
Priešingai nei liepia “lietuviškosios tolerancijos” leitmotyvas – lai gėjai būna, bet tegul neišsišoka ir nesiafišuoja. Lai egzistuoja, tačiau slepiasi, gėdinasi, jaučiasi kalti, nenormalūs ir beteisiai, ir lai bijo paimti savo mylimąjį už rankos gatvėje, teneatsiveda gyvenimo draugo prie šeimyninio Kūčių stalo, ir slepia savo seksualumą kaip baisios ligos raupsus. Ir šiukštu tik jokių paradų!
Nieko tokio, jei lietuviškoje reklamoje moters kūnas prilyginamas rūkytos mėsos gabalui, o scenoje kaitindamos pedofilų kraują staiposi išsidažiusios nepilnametės paaugliukės užpakalio nedengiančiais sijonais, bet pilnamečiam homoseksualui šiukštu nevalia demonstruoti savo seksualumo apsivelkant prigludusius marškinėlius ar aptemptus šortukus.
“Toleruosime jus tol, kol būsite pasislėpę, jausitės kalti ir nelaimingi ir sudarysite mums iliuziją, kad neegzistuojate” – tokia štai lietuviška žinia savosios bendruomenės daliai, egzistuojančiai nuo neatmenamų laikų. Tai tas pat, kas sakyti kairiarankiui: “Gerai, tiek jau to, būk kairiarankis, bet tik nesiafišuok ir viešumoje rašyk tik dešine ranka”.
Mūsų siauras, įkaltų stereotipų suformuotas akiratis dažnai mums neleidžia be išankstinių nuostatų pažvelgti į savo artimą; tiesiog daugiau sužinoti apie jį prieš jį nuteisiant ir pasmerkiant. Kartais mūsų reakcija į homoseksualumą yra tokia tamsi, tokia klaidžiojanti nežinioje, apipinta mitais.
Tačiau ko norėti, jei mūsų šalyje tebėra žmonių, tikinčių tualetinių popieriumi gydančiais “burtininkais” ar įsitikinusių, kad vėžiu susergama už gyvenime padarytas nuodėmes.
Jei pažvelgtume ar tiesiog įsigilintume, pamatytume, kad homoseksualumas – tai ne sąmoningas ištvirkimas. Suvoktume skirtumą tarp homoseksualios orientacijos žmogaus ir silpnus, pasipriešinti negalinčius vaikus išnaudojančio pedofilo (beje, statistika rodo didžioji dauguma pedofilų – heteroseksualūs).
Prisimintume, kad priešingai nei pedofilija, homoseksualizmas nėra įstatymo baudžiamas kriminalinis nusikaltimas. Pamatytume, kad gėjai anaiptol nesvajoja ištvirkinti kiekvieno gatve einančio bernužėlio, ir kad – siurprizas! – tikrai heteroseksualaus žmogaus neįmanoma kaip nors “paversti” gėjumi.
Ir anaiptol tik labai nedidelė gėjų dalis norėtų simuliuoti “tradicinę šeimą”, įsivaikindami vaikus. Ir pastebėtume vieną, geležinį dėsningumą: represijos prieš homoseksualią visuomenės dalį istoriškai yra būdingos tik prievarta ir baime grįstiems nedemokratiniams režimams, kuriems tam, kad išsilaikyti ir išlaikyti savo pavaldinius sutelktus, įbaugintus ir klusnius, kad nukreipti jų dėmesį nuo paties režimo ydingumo ir menkumo, yra būtina nuolatos ieškoti įsivaizduojamo priešo – jei ne išorinio, tai vidinio, bendruomenės tarpe.
Gėjai kaip visuomenės grupė tapo puikiu taikiniu persekiojimui Adolfui Hitleriui, Josifui Stalinui, islamo fundamentalistams. Ar jie taps tokiu taikiniu ir sovietmečiu susiformavusiems lietuviškiems valdžios veikėjams, jau dabar melagingai išradinėjantiems neegzistuojančius įstatymus tam, kad miesto gatvėje, ginkdie, negalėtų suplevėsuoti vaivorykštės vėliava?
Todėl dabar visas šis Lietuvoje kilęs bruzdesys ir baisingos pastangos kovoti už “dorumą” velniškai primeną epizodą iš filmo apie Kazachstano reporterį Boratą – kai tasai, smagiai palėbavęs ir prisibučiavęs vakarėlyje su draugiškais amerikiečiais gėjais, kitą dieną sužino, kad tai ir buvo baisioji “mažuma”, kurią, kaip įsitikinęs jis ir rodeo vadas kaubojus, reikia šluoti nuo žemės paviršiaus.
Jei jau taip bijome gėjų, jei laikome juos tokiu blogiu ir baisiu užkratu, tai būkime principingi ir nuoseklūs iki galo: neklausykime daugiau “The Queen”, “Pet Shop Boys”, George’o Michaelo ir tūkstančių kitų atlikėjų, neikime į Eltono Johno, “Depeche Mode” ir Dimos Bilano koncertus, nežiūrėkime Eurovizijos, nes juk pusė jos dalyvių atlikėjų homoseksualūs, įskaitant ir nugalėtoją serbę, nepirkime literatūros šedevrų, kurių autoriai – homoseksualūs, išjunkime televizorių, nes tarp TV žvaigždžių – daugybė homoseksualų, neikime į kiną, nepirkime beveik visų kvepalų, kosmetikos rūšių ir drabužių, ir dar nedarykime ir nevartokime daugybės dalykų, nes jų kūrėjai – gėjai ir galbūt vartojant jų kūrinius galima užsikrėsti homoseksualumu?
Nes dabar tesame tiesiog didžiuliai, nesąžiningi veidmainiai, išnaudojantys bendruomenės dalį ir godžiai besinaudojantys jos įnašu, kūrybos vaisiais, bet nenorintys pripažinti, kad homoseksualūs žmonės turi tokias pat elementarias teises kaip ir mes – mylėti, mylėtis ir nebūti dėl to persekiojami ar įžeidinėjami, paimti savo mylimąjį už rankos gatvėje, užrašyti jam kartu užgyventą turtą ir – svarbiausia – nesijausti kaltais dėl to, kad gimė tokie, kokie gimė.