„Tie, kurie ilgą laiką buvo išvykę iš Lietuvos, supras, jog namų ir šeimos ilgesys nepakeliamas. Jei šalia nėra vaikų, kad ir kiek uždirbtum, viskas netenka vertės“, – prisimindama svetur praleistas dienas kiek liūdnokai prabilo 35 metų Asta.
Nedideliame Ipswisho miestelyje, esančiame 112 kilometrų nuo Londono, moteris praleido vienuolika mėnesių. A.Lapėnienė paliko dvi mažametes dukras mamai ir su vyru Jonu, kaip ir dauguma emigrantų, išvyko ieškoti geresnio uždarbio. Tiesa, vyras iki šiol dirba Anglijoje. Tačiau Asta neištvėrė – vaikų ilgesys bei pablogėjusi mamos sveikata parginė moterį į Šiaulius.
Po poros savaičių - depresija
„Niekada gyvenime nebūčiau palikusi vaikų ir išvažiavusi į užsienį aklai ieškoti darbo. Tačiau su vyru ketinome imti paskolą butui pirkti, o mūsų pajamų neužteko. Uždirbau 600 litų, Jonas – 800. Vieną dieną draugė pasiūlė padirbėti Anglijoje pažįstamų įmonėje. Mums tai buvo kaip aklai vištai grūdas“, – pasakojo technologijos ir dailės specialybę turinti Asta.
Keletą metų automobilių detalių parduotuvėje pardavimo vadybininke dirbusi A.Lapėnienė vykti į užsienį apsisprendė iškart. Kadangi atlyginimas darbe nekilo, moteris manė nieko neprarasianti.
Sopama širdimi, bet kupina vilčių ir optimizmo pernai sausį Asta su vyru išvyko į Angliją dirbti razinų pakuotojais viename fabrike. Tačiau planai ir didelės viltys ėmė blėsti jau antrą savaitę.
„Iš pradžių buvo viskas gerai – dirbome per dieną po aštuonias valandas. Mokėjo po 5,13 svarų sterlingų (apie 25 litus) už valandą. Mums tai atrodė neblogai. Tačiau po dviejų savaičių apėmė depresija, nes prasidėjo vadinamieji „off’ai“ – nedarbo dienos, kai leidžia dirbti tik dvi dienas per savaitę. Pasirodo, taip daroma, kad kuo daugiau žmonių galėtų užsidirbti“, – apie juodąjį periodą neslėpdama susijaudinimo kalbėjo moteris ir prisiminė, kaip vyras iškart ketino dėtis daiktus vykti namo. Tačiau Asta bandė neprarasti savitvardos ir pasikliovė draugais, kurie šį darbą parūpino.
Svaigo galva ir tino kojos
Vos įstengdami užsimokėti buto nuomą ir nusipirkti ko nors pavalgyti sutuoktiniai išsiuntė paskutinius uždirbtus 70 svarų sterlingų (350 litų) į Lietuvą, kad Astos mama galėtų sumokėti buto nuomą. Beveik du mėnesius trukęs nedarbo periodas šiauliečiams baigėsi, kai tie patys draugai surado jiems „prestižinį“ darbą antrinių žaliavų perrūšiavimo fabrike.
„Išties tai vadinama prestižine vieta. Tačiau mes vadinome šiukšlynu. Kažkodėl ten labai didelė žmonių atranka. Visi veržiasi dirbti 13 valandų per parą bei 7 dienas per savaitę. Mokėjo tiek pat kiek ankstesniame darbe, bet pajutome, kad pinigai į kišenę pradėjo byrėti“, – prisimindama bandė šypsotis pašnekovė. Tačiau po kelių dienų alinamo darbo be poilsio Astai ėmė svaigti galva ir tinti kojos.
„Įsivaizduokite – karštis, tvankuma, didžiulė smarvė. Taip tęsėsi ilgai, kol vienas darbuotojas nualpo. Tada anglai sukruto – įrengė patalpose kondicionierių, pastatė šaldytuvą, siūlydavo atsigerti vandens. Vėliau net pieno nemokamai duodavo. Tik po kurio laiko sužinojome, kad atliekas, kurias perrinkdavome, apipurkšdavo chemikalais“, – apie nepakeliamas darbo sąlygas pasakojo moteris ir pridūrė, jog per parą perrūšiuodavo tonas atliekų.
Tiesa, „šiukšlyno“ darbuotojai vilkėdavo specialią aprangą – šalmus, batus, pirštines, apsiaustus, – tačiau smarvė nuo to nesumažėdavo. Kiekvienas, pasak Astos, bijojo būti atleistas – dirbti reikėjo žaibiškai. Jei nesuspėsi su konvejeriais arba užmigsi (kai kuriems taip nutikdavo), gausi įspėjimą. O po kelių įspėjimų nė nemirktelėdamas lėksi iš darbo.
Dirbti svetur nebenori
Nepaisydami visų vargų Asta su vyru džiaugėsi, kad pagaliau pradėjo uždirbti. Pramokę anglų kalbos bei kišenėje turėdami po daugiau nei 10 tūkstančių litų Lapėnai ėmė kurti planus nusėsti Anglijoje bent trejus metus.
„Svajojome atsivežti vaikus ir pradėjome ieškoti mokyklos bei vaikų darželio. Tačiau staiga pablogėjo mamos sveikata. Tuoj pat susikroviau daiktus – ir į Lietuvą. Vyras pasiliko“, – kalbėjo dviejų vaikų mama. Grįžti į Angliją jos netraukia. Jau pusmetį Šiauliuose Asta ieškosi darbo, tačiau nesėkmingai. Senka uždirbti pinigai, bet svetur juodadarbė būti nenori.
„Tikiuosi vis tiek čia rasti nuolatinį darbą. Be vyro sunku, bet be vaikų dar sunkiau. Noriu gyventi Lietuvoje, nes važinėjimai į užsienį – ne į gera. Tikiu, kad viskas bus gerai, kai šeima vėl bus kartu“, – svarstė moteris.
www.lt24.lt