Ką emigravusieji tame užsienyje dirba ir kaip gyvena, niekas nemato, tačiau Lietuvai jie – jau seniai – elitas.
Toks įspūdis susidaro skaitant straipsnius ir žiūrint televizjos apie emigraciją. Save gerbiantis laikraštis būtinai turi skyrelį „Emigrantai“, „Išeivija“, „Svetur“. Internete į straipsnius emigracijos temomis būna daugiausia atsiliepimų.
Tai rodo, kad temos apie užsienio lietuvius labai gausiai skaitomis ir populiarios. Ir ne tik. Užsienio lietuviai – labai reikalingi Lietuvai žmonės. Teigiama, kad savo pinigais jie išlaiko visą Lietuvą. Jie padidina butų kainas. Jei niekas nedirbtų užsienyje, butų kainos būtų daug mažesnės, todėl Lietuvoje pasilikusieji pajėgtų nusipirkti butą.
Todėl valstybė rūpinasi, kaip šių svarbių Lietuvai piliečių neprarasti. Juos dažnai lanko Lietuvos politikai ir ministrai, o tėvynė iš savo gausaus biudžeto skiria pinigų jų mokykloms, konferencijoms, seminarams ir kitai veiklai bei pramogoms.
Vienas dzūkuojantis Airijos lietuvis man yra sakęs: „Kai aš gyvenau N kaime, pas mane G.Steponavičius ir P.Auštrevičius nė karto neatvažiavo. O dabar atvažiuoja ir ranką man spaudžia“.
Įsišnekėjau su tuo dzūku ir nupirkau jam porą bokalų alaus. Dzūkas pralinksmėjo, atsivėrė ir prisipažino, kad Airijoje gyvena iš bedarbio pašalpos, bet Lietuvoje niekas apie tai nežino. Lietuvoje jis laikomas turtingu ir laimingu, gerai užsienyje įsitaisiusiu, ir visa giminė bei kaimynai jį gerbia. Net pats Petras ranką jam spaudžia.
Laidoje „Emigrantai“ stebėdamasis žiūrėjau interviu su Vokietijoje gyvenančia mergužėle, kurios visas nuopelnas buvo tai, kad ji ištekėjo už užsieniečio ir neseniai pagimdė dar vieną vaiką. Vos ne vos lietuviškai lemenanti pašnekovė – mat per kelerius metus užsienyje gimtąją kalbą primiršo - dėstė apie tai, kaip ji užseinyje kažką dirbo ar studijavo, bet štai susitiko užsienietį, pamilo ir ištekėjo.
Ta darkyta kalba pasakojama istorija buvo tokia neįdomi, kad net neaišku, kodėl ta vėpla apskritai pateko į laidą. Vienintelis dalykas, ką galėjo suprasti žiūrovas: išvažiuok į užsienį, ir automatiškai tapsi Lietuvai įdomus, su tavim darys interviu, o tavo veidą artimieji išvys TV ekrane, kad ir kokias tu nesąmones šnekėsi.
Lietuvos lietuviai labai gerai žino, kaip jų tautiečiai gyvena Airijoje. Štai pirmajame „Lietuvos ryto“ puslapyje skaitau – susirinko pasipuošę lietuviai į kažkokią kultūros namų salę Dubline, ten dainavo romansus ir linksminosi. Labai įdomios žinios.
Arba štai kita Airijos lietuvė parašo knygutę vaikams „Mes vienas kito angelai“, ir tos knygelės pristatymas kaip neapsakomas kultūrinis reiškinys rengiamas pačiame Lietuvos Seime. Nežinau, ar prezidentas V.Adamkus dalyvavo. Knyga tikriausiai dar buvo išleista valstybės lėšomis, kurias skyrė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Bet jei kokia Lietuvos kaimo mokytoja parašytų knygelę vaikams, ją ji išleistų savo lėšomis, o pristatyta ji būtų geriausiu atveju rajono bibliotekoje. Štai kokie tie Airijos lietuviai svarbūs.
Ir ne tik Airijos. Graikijoje lietuvaiitė už sugyventinio graiko pinigus atidaro kavinę, ir ką gi, - tai aprašoma vėl pirmame Lietuvos dienraščio puslapyje. Tai ko neemigruoti? Ir pinigų daugiau, ir visi gimtajame kaime iformuojami, kaip žmogus Airijoje, Vokietijoje ar Graikijoje gyvena. Garbingas, turtingas ir garsus.
O jei žmogus lieka Lietuvoje, tai jam reikia būti arba arba ministru, arba labai turtingo vyro žmona, arba aktoriumi, dainininku, arba bent jau eiti į kokį realybės šou, pavyzdžiui XXL. O ten, kaip žinoma, patenka ne visi. Blogiausiu atveju, norint Lietuvoje išgarsėti, reikia padaryti kokį kraupų nusikaltimą – tada rašys ir filmuos neatstodami.
Sekame žinias apie Lietuvos elitą - ministrus, aktorius, šou žmones ir turtuolius, ir apie runkelius – vaikus pragėrusius, pasmaugusius, palikusius, susimušusius, apsivogusius, išsipjovusius arba per langą iššokusius.
Tik užsienio lietuviai kažkaip labai padoriai gyvena – knygeles rašo, kavines atidaro, romansus dainuoja ir gražiai linksminasi.
Jei gyveni Šalčininkuose ir dirbi mokytoju, esi kvailys runkelis, o jei tas pats mokytojas išvažiuoja į kokią Norvegiją ir ten vaikšto pakiemiais, o kartais dar ir nelegaliai namus dažo – visi Šalčininkai tokią jo didybę gerbia. Štai kaip emigracija sudaro sąlygas tapti elitu. Juk daugelio supratimu: emigravęs lietuvis – žymus lietuvis.
Taigi gerbiamieji, jei norime tapti garsiais ir svarbiais Lietuvai žmonėmis, emigruokite. Tik šitaip įmanoma atkreipti į save žiniasklaidos bei valdžios dėmesį. Juk ir Darbo partijos rašytoja Zita Čepaitė, iš kultūros ministro padėjėjos posto išvažiavusi į Londoną dirbti valytoja sakė, jog nusprendė emigruoti, nes iš užsienio ją geriau girdės Lietuvos valdžia.