Socialinių mokslų atstovai yra sukūrę ne vieną globalizacijos teoriją. Kalbama, kad iniciatyva kilo dar iš ugnies įvaldymo bei rato išradimo, krikščionybės plėtros bei Europos dominavimo. O greičiausiai atsirado su Europos integracija ir tarptautinėmis prekybos organizacijomis.
Galima rinktis, kuri teorija arčiau širdies ar formalių pažiūrų. Ne paslaptis, kad didelė dauguma mūsiškių globalizaciją sieja su ekonomikos ar gerovės dalykais. Lietuviškos statistikos apie meilę ar nemeilę globalizacijai neturime.
2002 metais neoliberalus Amerikos žurnalas “BusinessWeek” paskelbė vedamąjį apie globalias tendencijas, kuriame buvo toks teiginys: “Beveik dešimtmetį politikos ir verslo lyderiai kovojo už tai, kad įtikintų Amerikos visuomenę gerbti globalizacijos idealus.“ Apie du trečdaliai amerikiečių (gal ir lietuvių?) mano, kad globalizacija yra iš esmės geras žmonijos išradimas.
Visi, kas bent kiek domėjosi minėtu reiškiniu, turėtų klausti: kas yra to išradimo autorius: ar globalizacija - tai žmogaus proto, politinių sprendimų ir strateginio mąstymo kūrinys, ar reiškinys, netyčia atsiradęs ekonominės bei socialinės raidos procese, reiškinys nevaldomas ir neprognozuojamas?
Jei atsakymas teigiamas, vadinasi, globalizacija tikriausiai sukurta mūsų gerovei, ją galima stiprinti ar silpninti, pagal poreikius, panaudoti tam ekonominius bei politinius svertus, galiausiai ir prisiimti atsakomybę už visas globalizacijos pasekmes. Jei tegalime pasakyti, jog netyčia paleidome džiną iš butelio ir jau nebežinome, ką jis mums iškrės, jei pasekmės bus tokios, kaip socializmo statybos, juk sunku būtų patikėti, kad marksistai buvo tokie niekšai: kūrė socializmą, gerai žinodami, kuo tai baigsis.
Atmetus į šalį teorinius svarstymus, atrodytų, globalizacijos išradėjus nurodyti ne taip jau ir sunku. Tebesitęsia vadinamosios Romos sutarties penkiasdešimtųjų metinių minėjimas. Ne vienas pasakys, kad Europos integracija, pradėta pirmiausia regioninės taikos vardan šiandien virto (ar išsigimė?) visą pasaulį apėmusiu reiškiniu. Tačiau tiek globalizacijos šalininkai, tiek priešininkai nesiryžta, sakyti, kad (nelygu kokiose pozicijose esate), integracijos pradininkai buvo didieji žmonijos geradariai ar nusikaltėliai.
Globalizacijos šalininkų ir priešininkų naudojami šūkiai tik vertina, koks tai reiškinys – priklausomai nuo pozicijos, tai - gerai arba blogai. Tačiau nė vieni nedrįsta aiškiai pasakyti, galima ar negalima šį reiškinį valdyti ir “dozuoti”.
Žymus globalizacijos tyrėjas Manfredas Stegeris nurodo kelis globalizacijos šalininkų ir priešininkų šūkius, iš kurių, beje, galima spręsti ir apie autorių pažiūras proceso genezės klausimais.
Globalizacijos šalininkai, norėdami pabrėžti, kad globalizuotis verta, ieško argumentų už tai, kad globalizacijos džinas neša gėrį ir nėra pavojingas. “BusinessWeek”, “The Economist”, “Forbes”, “Wall Street Journal”, ir “Financial Times” yra galingieji leidiniai, kurie maitina savo skaitytojas tvirtu globalių tezių racionu.
Teiginys, kad globalizacija – natūralus rinkų integracijos produktas yra vienas labiausiai paplitusių šūkių globalizacijos apologetų arsenale. Europos ir JAV istorija po II pasaulinio karo įrodė, kad integracija atnešė gerovę ir laisvę. Ekonomiškai integruotos bendruomenės šiandien laimingiausios pasaulyje. Juk neretai bendrojo vidaus produkto (BVP) kiekis, tenkantis vienam gyventojui yra svarbiausias valstybės gyvenimo kokybės rodiklis.
BVP didinimas, susietas su rinkos liberalizacija ir integracija, yra reiškinys, stimuliuojantis individualios laisvės didėjimą ir materialiąją pažangą visame pasaulyje. Aišku, kad visa tai neatsirado tuščioje vietoje, o tik įgyvendinus tam tikrą politinį projektą, sumanytą vakarų Europoje ir JAV.
Kita vertus, tai reiškia, kad naudojant politinius svertus ir valdžios galią, globalizaciją galima reguliuoti. Vadinasi, viskas gerai, nes globalus pasaulis bus tvarkingas ir priimtinas visiems? Jei tik netrukdys nusikaltėliai-teroristai ir neišmanėlių antiglobalistų grupuotės.
Šioje sferoje globalizacijos priešininkai aiškiai pralaimi. Tvirtinimai, kad integracija kenkia tautiniam savitumui, smukdo moralę, paverčia pasaulį globaliu kaimu, neatlaiko prieš žmonių simpatijas akivaizdžiai ekonominei naudai.
Tačiau ne visa diskusija apie globalizacijos genezę ir pasekmes vyksta taip lengvai į vienus vartus. Globalizacijos šalininkai teigia, kad tai neišvengiamas ir negrįžtamas procesas. Neišvengiamas todėl, kad pati žmogiškoji prigimtis lenkia į tai, ką integracijos projektuotojai pradėjo prieš penkias dešimtis metų, o negrįžtamas todėl, kad racionalus žmogaus protas neleis griauti to gero, kas to paties proto sukurta. Taip kalba ne tik populiari proglobali žiniasklaida, bet ir didžiųjų valstybių vadovai.
Tačiau šitaip kalbant, rizikuojama net keliais aspektais. Viena vertus, istorija pateikia daugybę pavyzdžių, rodančių, kad žmogaus protas sugebėjo gana greitai ir efektyviai naikinti to paties proto sukurtą gėrį. Vien du pasauliniai karai Europoje ko verti.
Neįtikina ir noro integruotis “natūralumas”. Politikai ir sociologai įrodys, kad bendruomenės noras atsiriboti nuo kitų bendruomenių yra lygiai taip pat natūralus, kaip ir noras integruotis. Blogiausia, kad kalbėdami apie proceso negrįžtamumą, globalistai iš dalies paneigia savo pačių kalbas apie galimybę procesą reguliuoti. Tai net juokinga, kadangi liberalai ir konservatoriai, savaip prisidedantys prie globalizacijos propagavimo, kritikuodavo marksistus, už jų deterministinius šūkius, menkinančius žmogaus laisvos valios veikimą ir neekonominių faktorių įtaką formuojant socialinę tikrovę. Dabar globalistai remiasi tuo pačiu viena priežastimi paremtu ekonomikos nulemtu istoriniu neišvengiamumu.
O kas pasakys, ar pastarųjų metų tarptautinių korporacijų griūtys, bankų skandalai, vadinamųjų Azijos tigrų kritimas - taip pat neišvengiamas procesas? Jei jau taip, tai globalizacija tikrai - ne absoliutus gėris.
Globalizacijos šalininkai grimzta dar giliau, iš įpratimo tvirtindami, kad globalizacija yra gėris visiems, neišskiriant jokios socialinės grupės ar kastos. Globalizacija neva visiems vienodai naudinga, o, kaip jau sakyta, viską neva diktuoja rinka.
Bet rinka neturi nei žmogiško veido, nei juridinio asmens statuso, vadinasi, neturi jokios atsakomybės. Kaip pasakė žinomas “New Yprk Times” apžvalgininkas Thomas Friedmanas, “šiuolaikinė globali rinka yra elektrinis piemuo su anoniminiais ištekliais, ryšiais, pinigų keitėjais ir daugianacionaliniais investuotojais, sujungtais ekranų bei tinklų pagalba”. Ne paslaptis, kad rinka ne visada būna sveika ir ne visada veikia pagal tuos dėsnius, kuriuos rinkos ekspertai, neva, žino.
Tezė apie globalizacijos naudingumą visiems irgi dažnai neatlaiko kritikos, JT Žmogiškosios raidos raportas byloja, kad 1973 metais pajamų tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių santykis buvo apie 44 : 1. Po dvidešimt penkerių metų šis santykis jau buvo 74 : 1, o dabar siekia 80 : 1. Trijų didžiausių pasaulio milijardierių turto vertė yra didesnė nei mažiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, turinčių 600 milijonų gyventojų, BVP suma.
Psichologiškai teiginys, kad mūsų laukia kažkas, ko nepažįstame ir kas neišvengiama, nėra labai patrauklus, tad antiglobalistai atsuka jį prieš pačius autorius, imdami gąsdinti publiką, kad ji yra didelės savaime judančios ir nevairuojamos mašinos dalis.
Hilary Rodhman Clinton, JAV senatorė iš Niujorko valstijos ir buvusio JAV prezidento žmona sykį neatsargiai pasakė, kad “naujų verslo ir prekybos centrų atsiradimas buvusiuose komunistų kraštuose gali būti laikomas demokratijos stuburu”. Vadinasi, tokiu atveju demokratijos galutinis produktas yra džiaugsminga pirkimo manija, laisvoji rinka ir demokratija yra sinonimai.
Šitą procesą, ne vieno ekonomisto ir politiko nuomone, tikrai galima “sutvarkyti”, pavyzdžiui, išgrūdant didžiuosius prekybos centrus už miesto ribų. Ar tai reikštų, kad šitaip pasielgusios šalys kovoja su vėjo malūnais ir bejėgiškai bando atgal sukti globalizacijos ratą?
Nuo graikų miestų, Romos senato, Venecijos Respublikos ir sovietinės imperijos laikų kalbama, kad pasaulis pasikeitė ir savotiškai depolitizavosi. Štai dabar tai jau tikrai ekonomika viską nulems. Bet ta pati istorinė patirtis byloja, kad ekonomika ne taip jau viską nulemdavo, kaip turėjo, mąstant racionaliai ir pragmatiškai.
Lemiamais istorijos momentais visai ne prikimštas pilvas ar dujų vamzdis, o dvasiniai dalykai nulemdavo žmonių pasirinkimą. Naivus Michailas Gorbačiovas, gąsdindamas lietuvius, kad atsiskyrę nuo SSSR, neteks pigių žaliavų šaltinių gal nė nesuprato, kaip jo pasiūlymas skamba juokingai. Lietuviai norėjo laisvės, o ne žaliavų.
Karas su Saddamu Husseinu ar Osama bin Ladenu turėjo tokį emocinį “užtaisą”, kad tikrai ne nafta buvo svarbiausia. Tad panašu, kad ir tie, kuriems viską lemia rinka, dar kartą lipa ant to paties grėblio. XXI amžius dar tik prasideda, tačiau akivaizdu, jog postmoderno epochoje įsitikinimai - svarbiau už žinojimą. Ne dienos apyvartos dydis, o įsitikinimas, kad rinka yra gėris ar blogis nulems jos likimą, tad gal ir visos globalizacijos istoriją.
O kaip tada tas džinas? Nebus lengva jį sugrūsti atgal į butelį. Prisijaukinti lengviau. O tada jau bus aiškiau, ar procesas yra priimtinas ar ne.