Respublikos Prezidento metinėje kalboje, be pelnytai griežtos politikų
ir jų veiklos kritikos, pakankamai aiškiai nuskambėjo ir rimtas
susirūpinimas bei nerimas dėl mūsų valstybėje vykstančių procesų.
Nerimauti, manau, tikrai yra dėl ko: visuotinai plintanti
nepasitikėjimo, įtarumo ir netikrumo atmosfera išties yra rimtas ir toli
gražu nepramanytas dalykas.
Kaip nepramatyta yra ir tautinio tapatumo krizė, kuri ne tik egzistuoja, bet ir gilėja, todėl ne vien politikams, o ir mums, eiliniams visuomenės nariams, tai turėtų kelti nemenką rūpestį.
Tačiau klausantis šios kalbos vertinimų susidaro įspūdis, kad dauguma
politikų Prezidento nerimo greičiausiai taip ir neišgirdo. Gal apskritai
nesuprato, apie ką buvo kalbama, nes lyg ir nuoširdžiai nustebę prašė
paaiškinti, kas yra tautinis tapatumas ir ką jis reiškia. Sutinku, tai
nėra labai paprastas ar lengvas klausimas, tačiau būtent politikai,
užuot stebėjęsi, turėtų stengtis į jį atsakyti.
Štai čia ir išryškėja paprasta tiesa: negalima sukurti to, ko nežinai,
nesupranti ir ką galbūt net nelabai įsivaizduoji.
Apie demokratinę teisinę pilietinę valstybę kalbama daug ir dažnai,
būtent tokią valstybę ir tokią visuomenę visi be išimties politikai,
nesvarbu, kokioms partijoms jie atstovautų, nurodo kaip vieną
svarbiausių savo tikslų. Nepaisant to, kad šių idėųjų niekas, bent jau
viešai, nekevestionuoja, didžiąja dalimi jos vis tiek lieka tik
gražiomis, deja, niekaip neišsipildančiomis svajonėmis, nes nei stabilia
gerovės valstybe, nei su ja asocijuojama pilietine visuomene vis dėlto
netampame.
Dalis paaiškinimo, be abejo, slypi pačiuose metoduose, kuriais
vadovaujantis tokių tikslų įmanoma siekti. Jų nėra daug ir norint tokius
metodus, manau, ne taip sunku būtų rasti. Bėda ta, kad šalyje įsigalėjęs
abstraktus lozunginis „vardan tos...“ ir „už žmogų...“ tipo
politikavimas, tad metodų paieškos, atrodo, paprasčiausiai niekam
nerūpi.
Nemažą reikšmę čia turi ir savotiškas, galbūt net nuoširdus, daugelio
politikų įsitikinimas, kad tokie metodai iš esmės jau yra surasti,
belieka klusniai diegti tam tikrą Vašingtono ar Briuselio formuluojamo
„demokratinio kapitalizmo“ versiją ir gyvenimas Lietuvoje taps toks,
kokį žada politiniai lozungai. Kartu toks įtikėjimas politikams, ko
gero, yra ir gan patogus, nes lyg ir suteikia galimybę daugiausia
dėmesio skirti asmeniniams reikalams, o dėl valstybės ir jos interesų
per daug nesukti sau galvos. Daugelis tą sėkmingai ir daro. Bet toks
„patogus įtikėjimas“ geriausiu atveju yra naivi saviapgaulė,
neišvengiamai turėsianti skaudžių pasekmių mums visiems.
Apie menką politikų kompetenciją sprendžiant valstybės problemas,
atsakomybės stoką, biurokratijos savivalę, korupciją, didėjančią
socialinę atskirtį, ekonominę nelygybę ir daugelį kitų opių mūsų
visuomenės problemų jau daug kartų rašyta ir kalbėta iš įvairiausių
tribūnų. Tačiau nuo to nedaug kas keičiasi - nors problemos yra
įvardijamos, bet jos nėra sprendžiamos.
Kodėl taip yra? Atsakymas į šį klausimą glūdi pačioje ideologijoje,
kaip sistemoje, kuria mūsų politikai bando vadovautis. Reikalas tas, kad
ši sistema kaip tik ir yra daugelio minėtų problemų priežastis.
Vienas rimčiausių ir lgiausiai išliksiančių globalią laisvąją rinką
propaguojančios ir ją įgyvendinančios neoliberalizmo politikos padarinių
yra politinio ir ekonominio valstybės vaidmens sumenkinimas. Tai
transformavo pačią valstybės sampratą, apribojo jos funkcijas ir
iškreipė principus, kuriais remiantis valstybė turėtų būti valdoma.
Žinomas politikos teoretikas, drauge turintis ir palyginti unikalią praktinę
valstybės valdymo patirtį (daug metų dirbo Didžiosios Britanijos premjero Tony
Blairo politikos strategu), profesorius Geoffas Mulganas neseniai
išleistoje knygoje „Gera ir prasta valdžia: vyriausybės tikslai,
keliai ir klystkeliai“ (Good and Bad Power: the ideals and betrayals of
governmens) kaip tik ir svarsto apie valstybę ir jos valdymo principus,
susijusius su pagrindinėmis valstybės funkcijomis ir pareigomis.
Priešingai neoliberalizmo ideologų skelbiamoms fantazijoms, valstybės
pareigos, profesoriaus nuomone, iš tikrųjų nėra pakitusios, jos tebėra
tokios pačios: rūpintis ir saugoti savo piliečius, garantuoti jų
teises ir užtikrinti teisingumą, skatinti ir remti visuomenės gerovę.
Pagrindinė valstybės funkcija ir yra atlikti šitas preigas, neabejotinai
turinčias aiškiai išreikštą socialinę ir moralinę-etinę dimensiją.
Didžiuma skaudžiausių mūsų visuomenės problemų tokių kaip skurdas,
korupcija, nusikalstamumas, socialinė atskirtis, smunkanti moralė ir
t.t., kaip tik ir yra socialinio bei moralinio-etinio pobūdžio. Tai
rodo, kad valstybė prastai atlieka savo pareigas, kurių negalima nei
visiškai, nei iš dalies perduoti niekam kitam, juo labiau rinkai, nes
tokio pobūdžio problemų ji apskritai nesprendžia ir net negali spręsti.
Socialinė visuomenės sanglauda yra valstybės prerogatyva.
Politikai savo amatą dažnai mėgsta apibūdinti kaip tam tikrą kompromisų
meną. Nežinia, kas, greičiausiai jie patys, tokį apibūdinimą ir
sugalvojo. Bet tai gali turėti prasmę tik tuo atveju, jei yra aiškiai
suvokiamas tikslas, be kurio jokie kompromisai paprasčiausiai neturi
pagrindo, o kompromisas dėl kompromiso yra tiesiog absurdas.
Minėtas apibūdinimas yra ganėtinai transformuota politikos kaip sąvokos,
iš tikrųjų reiškiančios valstybės valdymo meną, versija.
Bet kaip tą suprasti?
Juk menas yra toks fenomenas, kurio be miglotų apibūdinimų, pavyzdžiui, kad tai tam tikra sąmonės forma, žmonijos dvasinės kultūros dalis ar tam tikra specifinė pasaulio praktinio ir
dvasinio įvaldymo rūšis, dar niekas nėra kiek nors konkrečiau apibrėžęs
ar paaiškinęs. Tai visai nenuostabu, nes ir turiniu, ir forma menas yra
abstrakcija, kurią vienaip ar kitaip glima jausti, bet tiesiog neįmanoma
konkrečiai paaiškinti. Tačiau ar tai turėtų reikšti, kad valstybės
valdymas yra toks pat abstraktus ir neapibūdinamas procesas kaip ir
menas?
Tikrai ne, nes valstybė toli gražu nėra abstrakcija. Tiek turiniu, tiek
ir formomis (tuo teritorijos iki visuomeninės santvarkos) ji visada turi
pakankamai konkrečias išraiškas, todėl, kaip ir visi konkretūs dalykai,
valstybė ir jos valdymas remiasi tam tikrais konkrečiais principais,
kurių įgyvendinimas, mano galva, ir būtų tikrasis politikos kaip
valstybės valdymo menas.
Principai politikoje vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, norint sukurti
bet kokią stabilią sociopolitinę struktūrą, o juo labiau tokią kaip
demokratinė teisinė pilietinė visuomenė, jų būtina laikytis. Tačiau vien
to nepakanka. Kad pavyktų juos įgyvendinti, būtina dar viena, ir bene
svarbiausia, sąlyga - visuomenė turi būti suvokiama pagal sampratą mes.
Kitaip sakant, ji turi būti suvokiama kaip socialiniu ir ekonominiu
pagrindu nedaloma visuma, turinti bendrą tikslą. Tai nepaprastai svarbi
samprata, kurti, beje, yra ir tautinio tapatumo išraiška. Bet dar
svarbiau yra tai, kad šioje sampratoje glūdi ir demokratijos esmė, o be
jos nei minėtų principų, nei visuomenės interesų apskritai neįmanoma
suvokti, o juo labiau įgyvendinti.
Daugelis politikų sampratą MES yra linkę asocijuoti su komunistiniu
režimu, bet tai, manau, yra didžiulė klaida - nors šis režimas tokią
sampratą ir deklaravo, iš tikrųjų su ja neturėjo nieko bendra.
Autoritarizmas ir demokratija yra dvi priešingos, iš principo
nesuderinamos sąvokos. Viena pagrindinių prižasčių, kodėl komunistinis
režimas žlugo, kaip tik ir buvo ta, kad samprata MES ten nebuvo
vadovaujamasi. Nepajudinama atrodžiusi sistema sugriuvo kaip kortų
namelis, nes visuomenės dauguma tiesiog nebeturėjo nei pagrindo, nei
noro ją toliau palaikyti ir ginti.
Žmonėms, siekiantiems valstybės vairo, tai turėtų būti gera pamoka.
Juolab kad žlugusį režimą pakeitusi naujoji sistema taip pat neteikia
daug vilčių, kad mūsų visuomenės gyvenime galėtų įsitvirtinti samprata
MES. Nors deklaruojama demokratija, bet gilėja visuomenės susiskaldymas,
didėja socialinė atskirtis ir apatija. Bet ar politikams tai rūpi, ar
jie supranta, ką visa tai reiškia, ar yra pasirengę keisti esamą padėtį?