Savų kunigaikščių, kurie paprastai yra dar ir ministrai, mėgstančių vykdyti su niekuo nederintą užsienio politiką Lietuvoje ir šiandien netrūksta. Labiausiai pasižymėjusi šioje srityje, be abejo, viena Rusijos kunigaikštienė, kuri ima ir pažada Lietuvos vardu palankesnes Rusijai sąlygas ES rinkoje. Ką ten kunigaikščiams kažkokie užsienio reikalų ministrai, derinimai ir bendra valstybės politika.
Tokių ministrų su kunigaikščio kompleksu, bet dar be regalijų, yra ir daugiau. Savą užsienio politiką bandė vykdyti ir finansų ministras Z.Balčytis, nemenkai prisidėjęs, kad nebūtų įvestas euras, ir, savo laiku, buvęs ūkio ministras V.Uspaskichas.
Taip pat J.Olekas, pasišovęs pats nuspręsti kokius Lietuva prisiims įsipareigojimus tarptautinėse misijose. Buvo ir keturi komunarai, vykę į Baltarusiją.
Tačiau visus perspjovė vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys, kuris ėmėsi derinti Lietuvos vidaus reikalus su Baltarusijos ambasadoriumi Vladimiru Dražinu. Kuo ne XVIII a. pabaiga? Tiesa, šįkart repninas yra iš Baltarusijos. XVIII amžiuje bent jau su imperija, o ne su izoliuota ir skurstančia valstybe konsultuodavomės. Na, bet ministras turbūt geriau žino, kas yra vyresnysis brolis.
O viskas prasidėjo nuo to, kad Europos Komisija kartu su Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijomis nusprendė suorganizuoti muzikos festivalį „Be2Gather“ Norviliškėse, netoli Baltarusijos sienos. Festivalis skirtas paminėti Romos sutarties penkiasdešimtosioms metinėms ir pademonstruoti, kad norima ir Baltarusiją matyti Europoje. Žinoma, ne tokią, kaip dabar, valdomą į Lietuvą neįleidžiamo diktatoriaus, o demokratinę.
Aišku, tai negalėjo patikti Baltarusijos valdžiai. Turbūt nusprendęs pakelti Lietuvos įvaizdį A.Lukašenkos akyse ir besirūpindamas, kad festivalis nesutrikdytų Baltarusijos gyventojų, o tiksliau kalbant, jos vadovybės ramybės R.Šukys su niekuo nederinęs, kaip jam jau tapo įprasta, susitiko su Baltarusijos ambasadoriumi ir viešai paskelbė, kad abejoja, ar bus užtikrintas dalyvių saugumas ir pasienio režimas.
Suprask, kad valstybė, kuri ketina prisijungti prie Šengeno erdvės, nesugeba užtikrinti saugumo savo pasienio teritorijoje. Ir tai skelbia tas pats ministras, kuris yra atsakingas už prisijungimą prie Šengeno erdvės.
Negana to, jis pareiškia, kad Lietuva nepajėgi užtikrinti saugumo renginiui remiamam Europos Komisijos. Ar bereikia aiškesnio ženklo, kad Lietuvos pareiškimai apie tinkamai vykdomą pasiruošimą prisijungti tėra akių dūmimas? Ar Europos Komisija po tokių pareiškimų gali tikėti ministru, kuris teigia, kad Lietuva pasiruoš prisijungti prie Šengeno erdvės ir tuo pačiu sprendžia šalies vidaus reikalus su Baltarusijos ambasadoriumi bei aiškina, kad negarantuoja renginio pasienyje dalyvių saugumo?
Panašu, kad vėl kartojasi situacija, kokia buvo susiklosčiusi dėl euro įvedimo, kai Z.Balčytis aiškino, kad eurą Lietuvai įsivesti per anksti ir taip žlugdė Europos Komisijos pasitikėjimą Lietuvos pasirengimu tai padaryti. Dabar, tik dar didesniu mastu, tai daro vidaus reikalų ministras Šengeno atžvilgiu.
Juk išorinių ES sienų, o būtent tokia yra Lietuvos – Baltarusijos siena tinkama apsauga yra esminis prisijungimo kriterijus. Kyla abejonės, ar tikrai pasiruošimas prisijungti prie Šengeno erdvės vyksta be priekaištų, o Vidaus reikalų ministerija jo nesabotuoja? Gal žlugdant šį projektą siekiama užmaskuoti nesugebėjimą tinkamai tam pasiruošti ir nusikratyti atsakomybės vėl parodant, kokia Europos Komisija nedraugiška Lietuvai ir nenorinti spartinti jos integracijos? Kartu paskatinti abipusį nusivylimą: Europos Komisijos – Lietuvos gebėjimu vykdyti savo įsipareigojimus, Lietuvos žmonių – Europos Komisija.
Lietuvai tai nenaudinga, tačiau šiuolaikiniai repninai, be abejo, tik trintų iš pasitenkinimo rankas. Juk kuo toliau nuo Europos Lietuva, tuo lengviau išlaikyti ją savo įtakos zonoje, tuo lengviau silpninti Lietuvos vykdomą demokratinių vertybių skleidimą Rytų Europoje. Vieninga Lietuvos užsienio politika jiems nereikalinga. Nereikalingas Lietuvos autoriteto stiprėjimas, demokratinių vertybių sklaida į Rytus, siekis, kad ES su Rusija kalbėtų vienu balsu, kad skatintų demokratizaciją Baltarusijoje.
Kuo gali baigtis konsultacijos vidaus politikos klausimais su ne itin draugiškų valstybių ambasadoriais, galėjome stebėti XVIII amžiaus pabaigoje. O ir rusų riaušės Taline nuteikia ne ką geriau.
Tačiau estai pademonstravo, kad jie nelinkę turėti vyresniųjų brolių ir sugeba patys išspręsti savo vidaus reikalus, nesikonsultuodami su Rusija ar Baltarusija dėl paminklų perkėlimų. Įdomu, kaip būtų buvę, jei Estijos vidaus reikalų ministru būtų ne J.Pihlis, o R.Šukys? Ar tik nestovėtų Bronzinis kareivis senoje vietoje, ministrui baugščiai aiškinant, kad nesugebės užtikrinti tvarkos?
Tokių “konsultacijų” šalininkų Lietuvoje buvo ne vienas, įskaitant ir Seimo pirmininką. Matyt, daliai Lietuvos politikų sunku atprasti nuo dairymosi į Rytus. Ir šiems politikams nesvarbu, kad tokie dairymaisi pastariesiems demonstruoja ne Lietuvos gerą valią, o signalizuoja apie baimę ir pasiruošimą likti didžiosios kaimynės įtakos zonoje. Ir net ne tik didžiosios.
Atitolinant Lietuvą nuo Europos R.Šukys tampa puikiu talkininku. Ar ne per griežtai?
Bet juk jau ne pirmą kartą šis liberalcentristas imasi kompromituoti Lietuvą Europos akyse. Užtenka prisiminti garsiąją jo arbatėlę Maskvoje su V.Uspaskichu, kuri padės pastarajam pagrįsti savo teiginius apie politinį bylos pobūdį. Juk pats vidaus reikalų ministras įkalbinėja sugrįžti.
Tiesa, kol kas bergždžiai. Gal įkalbinėjimas pasimetė tarp kitų klausimų? Bet kuriuo atveju Lietuvai tai balų nepridėjo. Tuomet tai buvo nurašyta ministro nepatyrimui.
Be reikalo. Už tokią Lietuvai bei jos įvaizdžiui „naudingą“ veiklą ir rūpinimąsi Baltarusijos valdžios ramybe ministrui galima net kunigaikščio titulo nepagailėti. Įdomu, kokioje dėžėje R.Šukiui atsiųs regalijas A.Lukašenka?