Pirmojo JAV lietuvių vaidybinio filmo autorė kelia sparnus į Lietuvą

Režisierės Ramunės Rakauskaitės „Mimoza“, kuri buvo pastatyta Čikagos apylinkėse ir Floridoje, į JAV lietuvių kultūros istoriją įeis kaip pirmasis lietuviškas Amerikoje susuktas vaidybinis filmas. Po šio filmo pristatymo Čikagoje penkerius metus čia gyvenanti R. Rakauskaitė prabilo apie grįžimą visam laikui į Lietuvą.

Sėkmingai dirbusi JAV lietuvių spaudoje, per visus tuos metus nepraleidusi nė vieno lietuviško kultūrinio renginio, R. Rakauskaitė tvirtino, kad nuo pat tos dienos, kai pirmą kartą atvyko į JAV stažuotis (tai buvo prieš 10 metų), žinojusi, jog sugrįš atgal į Vilnių: „Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo vien tik čia, visuomet norėdavau parvažiuoti į Vilnių, kurio pasiilgstu kaip geriausio draugo“.

Prieš išvykdama į JAV R.Rakauskaitė kūrė dokumentinius filmus, dirbo režisieriaus Vytauto V. Landsbergio studijoje ir vis svajojo apie didesnio formato vaidybinį filmą.

Šią svajonę menininkė įgyvendino JAV. Tačiau šiuo metu iškart du dokumentinius filmus planuojanti R.Rakauskaitė patvirtino, kad šie jos darbai gali būti paskutiniai, sukurti Amerikoje. „Mimozos“ režisierė prisipažino jaučianti poreikį pokyčiams: „Jei vienur sustoji, reikia judėti kitur“.

Nors Lietuvoje kino kritikai R. Rakauskaitės „Mimozą“, beje, Lietuvoje pristatytą anksčiau nei JAV, įvertino daug šalčiau nei ankstesnį jos trumpametražį filmą „Sūrininkas“, Čikagoje „Mimoza“ buvo sutikta su audringais aplodismentais.

Be pagrindinio vaidmens atlikėjo Oskaro Koršunovo teatro aktoriaus Ryčio Saladžiaus, visi kiti filme vaidinę žmonės – neprofesionalai, daugiausia Čikagos ir jos apylinkių gyventojai. Todėl nenuostabu, kad filmą, kurio scenarijų parašė pati R.Rakauskaitė pagal čikagiškio fotomenininko Algio Žuko niekur nepublikuotą apsakymą, vietiniai lietuviai žiūrovai sutiko kaip savą.

Kai koks nors, ypač visuomenei žinomas lietuvis ima svarstyti – išvykti iš Lietuvos ar į ją sugrįžti – tai neišvengiamai išprovokuoja diskusijai. Režisierė pripažino, kad „to, ką išgyvena tėvynę palikęs lietuvis, ypač tas, kuris viską pradeda „nuo nulio“, niekas, pats to nepatyręs, nesupras“: „Toje visuomenėje, jei dirbsi mėgstamą darbą, niekada neturėsi pinigų. Tai vienas iš dalykų, kuriuos supratau Amerikoje dar labai anksti. Turėjau pasirinkti. Negalėjau prisiversti prižiūrėti pagyvenusių žmonių ar dirbti aukle“.

Brt režisierė sakė niekuomet nevertusi savęs rinktis kito dalyko – JAV ar Lietuva? Ji visuomet suspėdavo būti abiejuose kraštuose.

„Kai kas sako, kad po to, kai išvažiavo gyventi į užsienį, nutrūko ryšiai su draugais. Man taip neatsitiko. Turiu begalę draugų Lietuvoje, su kuriais palaikau labai artimus santykius. Galbūt taip atsitiko dėl tų nuolat Lietuvoje praleistų vasarų. Esu kosmopolitė. Nepajutau jokio kultūrinio lūžio keičiant aplinką. Galbūt taip yra todėl, kad dar gyvendama Lietuvoje gyvenau įvairiose vietose, nuolat keliaudavau. Gimiau Vilniuje, mokyklą baigiau Alytuje. Nors daugiausia laiko savo gyvenime praleidau Vilniuje. Dabar grįžtu į Lietuvą ir net per porą mėnesių sugebu ką nors kūrybiško nuveikti. Taip atsitiko tuomet, kai netikėtai grįžusi į Lietuvą joje „užstrigau“ – padirbėjau realybės šou „Dangus“, – dėstė savo gyvenimo filosofiją R.Rakauskaitė.

Į klausimą, jei išties galutinai apsispręstų grįžti į Lietuvą, ar nebijotų po kelių Amerikoje praleistų metų pasijausti svetima, R.Rakauskaitė atsakė neigiamai: „Žinoma, kartais draugai „patraukia per dantį“, ką tu čia, „amerikonka“, Lietuvoje veiksi, bet šiaip jau visi geranoriški. Iš tiesų manau, kad nemažai menininkų ir patys norėtų pamėginti išvykti, pagyventi kitoje šalyje, tik gal ne visi drįsta. Dažnai sakoma, kad žmonės bėga iš Lietuvos, kad užsienyje gyvenantys lietuviai yra kažkokie bailiai. O man atrodo, kad yra atvirkščiai. Išvažiuoja stipresnieji“.

Anot pašnekovės, daug kas keistųsi, grįžus į Lietuvą: „Žinau, kad laukia daug piktesni žmonės, grubesni santykiai, bet tam esu pasiruošusi.“

Čia pat menininkė patikino, kad ne tik kad nesigaili, praleidusi penkerius metus Amerikoje, bet ir niekuomet nemėgintų šios patirties atsisakyti. „Nesupraskit klaidingai – niekuomet nenorėčiau nubraukti to, ką patyriau gyvendama Amerikoje, – tvirtino režisierė. – Ameriką keikia tik tie, kurie gerai su ja nesusipažinę. Toje pačioje Čikagoje gali gyventi dvidešimt metų ir visko neapžiūrėti, neištyrinėti. Gali būti, kad iš pradžių grįžusi į Lietuvą visų labai pasiilgsiu ir „žliumbsiu“, kad palikau Čikagą. Bet paskui viskas bus gerai, lyg nebūčiau niekur išvažiavusi.“

Tačiau prieš išvažiuodama iš Čikagos menininkė teigė būtinai norinti užbaigti pradėtus dokumentikos projektus.

„Čikagoje yra tiek daug įdomių žmonių, ypač senosios kartos. Senieji Amerikos lietuviai inteligentai miršta, niekas per daug nesirūpina, kaip juos įamžinti“, – gailėjosi menininkė.

Dėl tos priežasties, net jei ir suplanuos visam laikui išvykti gyventi į Lietuvą, R.Rakauskaitė neabejojo tuo, kad laikas nuo laiko grįš į Čikagą – kad įgyvendintų vieną ar kitą idėją, kad susitiktų su senais draugais, kurių per kelerius gyvenimo metus atsirado gal nė ne mažiau nei Lietuvoje.

R.Rakauskaitė teigė, kad dėl darbo Čikagoje pobūdžio – ji nuolat dirbo vietinėje lietuvių spaudoje – per penkerius metus turėjo galimybę iš arti pažinti lietuvių bendruomenę: „Per tuos metus nebuvo nė vieno renginio, kurį praleisčiau, nė vieno lietuvių kultūrinio gyvenimo įvykio, kurio neaprašyčiau“.

Pasak menininkės, ji gerai sugyveno su įvairių kartų Čikagoje gyvenančiais lietuviais, tačiau jautė, koks ryškus dviejų kartų skirtumas.

„Nežinia, kaip atsitiko, kad viena karta traukiasi, o kita vargiai perima senosios kartos palikimą. Sunku pasakyti, ar senieji neperdavė, ar jaunieji neperėmė“, – svarstė režisierė. Jos teigimu, negalima neatsižvelgti į faktą, kad Čikagoje ir jos apylinkėse gyvena labai daug lietuvių. Tačiau aktyviai bendruose renginiuose ar naujose iniciatyvose dalyvauja vis tie patys žmonės – „tie patys penki šimtai“.

Anot režsierės, senieji JAV lietuviai – tai buvo inteligentų karta; dabartiniai – sportininkai: „Būtų neteisinga sakyti, kad mes nieko nepadarėme. Tačiau didžiausias dalykas, ką pastatėme – tai sporto centras“.

R.Rakauskaitė šiek tiek dvejojo, prieš atsakydama į klausimą, ar dar ryžtųsi kurti lietuvišką vaidybinį filmą JAV. Ji neneigė, kad pati filmavimo patirtis buvo labai naudinga, o aikštelėje visuomet sklandė „teigiama energija“, nors dirbama buvo didžiuliais tempais. „Aš kartais juokauju, kad visas tas procesas galėtų būti pamoka, kaip nereikia daryti filmo. Tačiau, turint omenyje sąlygas, esu rezultatu patenkinta“, – pasakojo režisierė.

Sausio mėnesį ji jau buvo užbaigusi rašyti scenarijų. Kovą visi filmavimo darbai jau buvo užbaigti. „Muzika, įgarsinimas, montažas buvo padaryti per 3 savaites“, – prisiminė R. Rakauskaitė.

„Jei vaidybinį filmą būčiau kūrusi Lietuvoje, nebūčiau tiek daug visko patyrusi. Dabar žinau, ką reiškia sukti nepriklausomą filmą Amerikoje. Tačiau abejoju, ar tam ryžčiausi dar kartą“, – galiausiai atsakė R. Rakauskaitė.

Čia pat ji prisiminė pačias linksmiausias filmavimo akimirkas. Fotomenininkas A. Žukas, pagal kurio apsakymo idėją buvo rašomas scenarijus, tame procese nedalyvavo. Užtat mielai paskolino nuosavą puikiai restauruotą 7-ojo dešimtmečio „Cadillac“, padėjo jį nusigabenti į Floridą ir netgi pats automobilį blizgindavo prieš kiekvieną sceną.

„Kai važiuodavome gatve Floridoje, žmonės mojuodavo ir švilpdavo. Tai juk sena ir reta mašina. Buvo ir kurioziškų situacijų. Kartą filmuojame vieną sceną, o pro šalį einantys amerikiečiai klausia – kokį filmą kuriate. „Mimosa“, – atsakome angliškai. O jie patrauko pečiais ir rimtai sako: „Rodos, kad dar nematėme“. O mes juokiamės – kaip jūs galėjote matyti, jei jis dar tik filmuojamas“, – kvatojosi režisierė.

- Kas bus toliau, jei iš tiesų artimiausiu metu grįši į Lietuvą – kursi dokumentiką ar vaidybinius filmus?“ — prieš išsiskirdama paklausiau R. Rakauskaitės.

„Man patinka abu žanrai. Ateityje norėčiau kurti ir dokumentiką, ir vaidybinius filmus. Tačiau žinai, kaip yra Lietuvoje: kino režisieriams mūsų šalyje kinas yra tik hobis. Gyveni kinu, kuri scenarijus, svajoji ir lauki finansavimo bent penkerius metus. Tačiau tikiu, kad situacija kino srityje gerėja“, – sakė Čikagą planuojanti palikti režisierė.