Štai šiandien Dievo kūnas su savo garbintojais išėjo apsukti rato Vilniaus gatvėmis. Aišku, ši „kūno” garbintojų religija nėra primityvi. (Apie tai bandau išsamiai šio internetraščio skiltyje papasakoti). Juk kuo skiriasi primityvi religija nuo brandžios? Brandumą pirmiausiai liudija vieno Dievo išpažinimas bei dvasinės sielos prigimties įsisąmoninimas. Brandžių religijų ir brandžių išminties mokymų tikrai nėra mažai.
Krikščionybėje taip pat yra išpažįstama dvasinė Dievo prigimtis. Tačiau ji taip pat liudija ir Dievo tapimo kūnu faktą. Štai – didžioji krikščionybės mįslė, paradoksas ir išskirtinumas tarpe dvasingumą skelbiančių brandžiųjų religijų.
Viena kartą sėdėjau kavinėje netoli šv.Jonų bažnyčios. Šalia bėginėjo Lietuvoje „sezoninės” krišnaitų religijos atstovai. Buvo jie pasirėdę indiškais drabužiais, į mikrofoną dainavo vieną ir tą pačią kelių mistiškų žodžių kombinaciją, šokinėjo, atrodo, iš džiaugsmo. „Ar jie dvasingi?”, - paklausiau savęs. „Atrodo, kad taip”, - atsakiau sau. „O kas iš mūsų dvasingesnis?”, - vėl užsidaviau religingai sielai įprastą klausimą. „Keblus klausimas ... ‘apie dvasingumą’ ”, - pamaniau ir baigiau gerti arbatą Didžiojoje Vilniaus gatvėje.
O šiandien ta pačia gatve patraukė katalikų Dievo kūno procesija. Galbūt toje pačioje kavinėje sėdėjo tūlas krišnaitas ir stebėjo katalikų minią. Įdomu, ką jis manė? Katalikai neatrodė laimingi, greičiau susirūpinę; daugumos jų apdarai išskirtiniu religiniu stiliumi neišsiskyrė; jų giesmės buvo iki kaulų smegenų žinomos ir atsibodusios savos lietuviškos. Tai kas yra dvasingesnis: krišnaitas ar katalikas?
Pamenu, atvažiavo į Vilnių kažkoks indas, kuris iš afišų (tiek apie jį težinau) šypsojosi ir liudijo: „Joy!” (džiaugsmas). Ir virto minios į Siemens areną. Matyt jis kažką ten dar gėrybingo paporijo, kad žmonės jautėsi šios dvasingos ypatos nušvitinti ir paliko nudžiugę (per „Panoramą” rodė). Daugelis jų matyt dar ir išsiruoš į Indiją pas kokį žinomą guru, pavyzdžiui, Babą. Šis gi ne tik stebina minias fokusais, bet ir vienija visas religijas. (Koks kilnus ir didelis uždavinys!). Jis, neabejotinai, irgi yra dvasingas.
Beje, XIXa. gyveno Vakaruose toks Hegelis. Tai anas mąstė, kad įkūnija kažkokią Absoliučią dvasią. Mat, anot Hegelio, iki jo ši dvasia protuose reiškėsi dalinai, o jame - visiškai. Vėliau iš Hegelio dvasios šaltinio gėrė didysis trejetas: Marksas, Engelsas ir Leninas. Po to baigėsi klasių kova ir tuomet jau visų klasių atstovai stojosi prie spirituotų (angl. spirit - dvasia) gėrimų parduotuvių, kad pagaliau suprastų, jog „buvo niekas ir tapo viskas“ (iš „Internacionalo“) - absoliučiai dvasinga visuma, kelių vadų CK klano valdoma išskirtinės klasės dauguma.
Kiek daug pasaulyje dvasių ir dvasingumo doktrinų! Kiek daug skaidriai gilių ir uginimi žėruojančių išmintingų akių! O kiek dar raganų yra! Galėčiau taip vardinti ir vardinti ...
Kaip pasirinkti? Kuri šypsena, kuris džiaugsmas tikras? O svarbiausia – kuri žinia, kuris pažinimas yra Tiesa?
Taigi, ar žinote, kodėl krikščionybė tarpe kitų „didžiųjų kelių“ yra keista religija. O todėl, kad joje garbinama Dvasia, kuri tapo kūnu. Neprisidengė, nesukūrė kūno širmos iliuzijos, bet TAPO kūnu. Gerai įsiklausykime: Dvasia, nesumenkindama savo prigimties, tapo kūnu. Brandžiųjų religijų mokymai veda žmogų iš kūno į dvasią. O krikščionybėje viskas vyksta atvirkščiai: Dvasia tampa kūnu.
Štai čia ir glūdi visas krikščionybės paradokas: ne žmogus visažinančiu lipimu į pažinimo kalną savo jėgomis atsiskleidžia tiesas apie dvasią, dievą ir panašiai. Bet pats Dievas Dvasia įsikūnija žmogaus prigimtyje, kad pats SAVE žmogaus prigimčiai atskleistų būtent žmogaus prigimtine kalba. Pats Dievas tampa žmogumi, idant sutaptų su žmogumi, ir tuomet žmogus prigimtinio sukurtumo ribose sutaptų su Dievo Dvasia. Dievas pats mums parinko išganomąjį KELIĄ - Jo Dvasios ir žmogaus prigimčių sutapimo įsikūnijusio Dievo asmenyje kelią.
Štai - garantuotas tikrumas. Žmogaus mintys apie dvasias, dievus ir panašiai - kad ir kokios aukštos, kokios dvasingos būtų – lieka ribotomis ir klaidingomis svajomis apie dausas.
O mums Dievas perdavė save. Ir dėkui Dievui!
„Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11,23-26).
Tad nereikia jokių kitų keistų spiritualinių vertybių! Geriau jau saikingai išgert kilnaus žemės vaisiaus. Aišku, smagiausia būtų susėst prie stalo su pačiu Jėzumi Kristumi, „kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios“ ir „gimė iš Mergelės Marijos“. Ech ... mums ne taip pasisekė kaip Kanos vestuvių dalyviams, tiems storžieviems žvejams, visokioms padugnėms muitininkams, prostitutėms ar šiaip visokio plauko mažutėliams, su kuriais prie vieno stalo sėdosi, valgė ir gėrė Kristus.
O visdėlto gal ir pasisekė. Juk dabar šventos Aukos Mišiose galime svaigintis Jo su mumis pasiliekančia įsikūnijusia meile, Jo kūnu ir krauju amžinajam (o ne kaži kokiam „dvasingajam“ ant šios žemelės) gyvenimui. Ir dar galime ... kaip seni geri ir amžini draugai dar šiek tiek pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis, iki sugrįš.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus universiteto su partneriais rengiamoje „Ad Fontes“ vasaros akademijoje (liturgija, grigališkasis chorlas, teologija, filosofija) Kražiuose rugpjūčio 5-12 dienomis. Daugiau informacijos: www.fsf.vu.lt.