Šalies vadovas nuolat primena, jog viena tokių vertybių laiko ir moralę politikoje bei valstybės tarnyboje. Gal todėl net jau senokai Lietuvoje tvyrančioje nusivylimo valdžia atmosferoje prezidentas vis dar išlieka moralinis autoritetas.
Bet praėjusią savaitę V.Adamkui sušlubavo atmintis.
Jis staiga pamiršo ne tik tai, ką nuolat kalba apie moralinį politikų ir pareigūnų veidą ir jų atsakomybę visuomenei.
Prezidentas nebeprisiminė ir to, kaip vos prieš mėnesį pats apibūdino Seimo iš posto verčiamo Valstybės saugumo departamento vadovo A.Pociaus elgesį.
„Nepriimtina, nesuprantama ir nei etiškai, nei ideologiškai negalima pateisinti“, – tokio vienareikšmiško šalies prezidento įvertinimo A.Pocius sulaukė prieš pasitraukdamas paskubomis pusvelčiui privatizavęs tarnybinį butą.
„Jo tarnyba valstybei turėtų rasti vietą, kad jo patirtis galėtų būti kur nors kitur panaudota.
Tokie žmonės negali atsidurti gatvėje“, – praėjusį antradienį Seimui patvirtinus P.Malakauską naujuoju VSD vadovu, apie A.Pocių jau visiškai priešingai viešai ėmė kalbėti V.Adamkus.
Tikriausiai nereikėtų abejoti, jog prezidentas šį kartą galvoje turėjo ne A.Pociaus patirtį, kaip pasipelnyti valstybės sąskaita.
Kažin ar V.Adamkus tikrai norėtų, kad kur nors valstybės tarnyboje būtų panaudota ir A.Pociaus patirtis įžūliai meluoti visuomenei. Juk būtent taip elgėsi dabar jau buvęs VSD generalinis direktorius, teigdamas, kad tarnybinio buto privatizuoti jis pats neketina.
Šalies vadovas tikriausiai bandė dar kartą priminti savo nuostatą, kad VSD skandalas buvo sukeltas ir posto jo vadovas neteko dėl politinių priežasčių. Neva priekaištų dėl tarnybos A.Pociui prezidentas neturi, todėl jo patirtis ir toliau turėtų būti panaudota valstybės labui.
Bet kaipgi moralė?
Jei ne privatizuoto buto istorija, V.Adamkaus požiūriui į A.Pocių tikriausiai galėtų pritarti bent jau ta visuomenės dalis, kuri matė kyšančias politines VSD skandalo ausis. Galbūt net nepaisydama gana gausių Seimo ilgai ir įnirtingai versto VSD vadovo klaidų paties skandalo metu.
Tačiau dabar jau tikriausiai visiems akivaizdu, kad moralės egzamino A.Pocius neišlaikė.
O gal tai smulkmena, kurią galima atleisti?
Atrodo, kad būtent taip kartais ima mąstyti V.Adamkus. Tada jam ima šlubuoti atmintis, turinti iškelti į paviršių kurių nors valstybės tarnautojų prasižengimus.
Juk taip buvo ir su į vadinamąjį Turniškių skandalą įsipainiojusiu buvusiu V.Adamkaus patarėju užsienio politikos klausimais E.Bagdonu.
Šis įtartinomis aplinkybėmis kotedžą prestižiniame rajone įsigijęs prezidento favoritas dėl skandalo pats pasitraukė iš posto, tačiau neprarado V.Adamkaus globos.
Dar triukšmui galutinai nenurimus V.Adamkus bandė prastumti E.Bagdono kandidatūrą į diplomatų bene labiausiai geidžiamą Lietuvos ambasadoriaus Vašingtone postą.
Nors kilęs žiniasklaidos ir visuomenės pasipiktinimas šiuos planus sužlugdė, V.Adamkus surado, kaip panaudoti šio moralinio egzamino neišlaikiusio diplomato patirtį.
E.Bagdonas gavo Lietuvos diplomatijoje taip pat vienu prestižiškiausių laikomą ambasadoriaus Baltarusijoje postą.
„Tiek A.Pociaus, tiek E.Bagdono paslydimai tikrai nedideli, palyginti su Lietuvoje išsikerojusiomis kitomis valdžios piktžaizdėmis, o jų patirtis reikalinga šaliai“, – jau girdžiu V.Adamkaus gynėjų argumentus.
Gal ir yra tiesos. Tačiau įveikti Lietuvos valdžią tiesiog persmelkusią savanaudiškumo ir noro pasipelnyti bacilą galima tik vienu būdu. Taip, kaip kažkada pasielgė Niujorko meras R.Giuliani.
Būtent jis, paskelbęs visiško nepakantumo net menkiausiam prasižengimui politiką, sugebėjo per kelerius metus visiškai pakeisti vienu nesaugiausių JAV miestų buvusį Niujorką.
Tiktai visiško nepakantumo net menkiausiam piktnaudžiavimui politika galbūt galėtų išgydyti ir Lietuvos valdžios ligas.
Jeigu ne – geriau nebekalbėkime apie moralę.
Tuomet verčiau prisipažinkime, kad gyvename pagal principą „vsio zakono“.
Juk nei A.Pocius, nei E.Bagdonas iš tiesų įstatymų nepažeidė.